Drama ir demokratija teatre. Pokalbis su šiuolaikinės dramaturgijos festivalio „Dramokratija“ dalyviais

Birutė Asevičiūtė 2017 05 15 literaturairmenas.lt, 2017 05 05
„Dramokratijos“ komanda. Rengėjų archyvo nuotrauka
„Dramokratijos“ komanda. Rengėjų archyvo nuotrauka

Gabrielė Labanauskaitė, festivalio vadovė, poetė ir dramaturgė

„Dramokratijoje“ susitinka dramaturgai bei jų tekstus užduota tema „Čia ir dabar. Socialinė drama“ interpretuojantys režisieriai. Ar bendradarbiavimas bus naudingas abiem pusėms?

Žinoma. Dramaturgas rašo vienas, o per kūrybines dirbtuves, festivalius gali pasitikrinti kartu su visa kūrybine komanda, kaip skamba tekstas, ką reiktų koreguoti ir t. t. Ypač ši galimybė svarbi pradedantiems dramaturgams, nes labiau patyrusieji jau gali nuspėti tam tikrus niuansus arba net patys režisuoti savo pjesės skaitymus.
Taip pat būtų svarbu paminėti, kad dažnai kiekviena kūrybinė komanda, susibūrusi apie skirtingą pjesę, svarsto bent du dalykus: pirmiausia, kaip geriausia pateikti pjesės turinį, antra, koks apskritai yra „pjesės skaitymų“ formatas, kiek galima išvaidinti situacijas, o kiek reiktų laikytis konservatyvesnės pozicijos ir nekurti vaidmens, mizan­scenos ir pan.

Ar šių metų festivalio dramos provokavo žiūrovą? Ką iš autorių išskirtum?

Turbūt atsakymas priklauso nuo to, ką vadiname provokacija. Jeigu ja vadiname mąstymo, kvestionavimo, abejonės esama situacija sukūrimą, tada provokacijos būta daug. Ne veltui po kiek­vieno pjesės skaitymo diskutavome. „Dramokratijai“ svarbus ne vienpusis judėjimas, kuriuo grįstas modelis „aš pasakoju, o tu klausaisi“, o bendradarbiavimo, aptarimo, bendro dramaturginio tinklo nėrimas, grįstas apibusiu įsitraukimu.

Įdomu ir tai, kad netradicinių, nebūtinai teatrinių erdvių parinkimas irgi skatino kitaip pažvelgti į pristatomą situaciją. Tarkime, Živilės Zablackaitės kamerinės pjesės „Mamos“ pristatymas ankštoje „The Great Tit“ kavinėje, į kurią pateko ne visi norintieji, atskleidė visuomenės autsaiderių padėtį - ne į visus privilegijuotus sluoksnius galima lengvai įsiterpti ir įgyvendinti savo norus.

Indrės Bručkutės pjesės „Anoniminė Ša.lis“ skaitymas buvusioje „Suokalbio“ kavinėje leido ne tik išgirsti pjesės tekstą, atskleidžiantį skirtingas socialines tapatybes ir tautines perspektyvas, bet ir priminė bohemišką rašytojų gyvenimą, šventusį laisvę ir nuo tos pačios laisvės nemažai nukentėjusį.

Ingridos Ragelskienės „Rūstytė“ provokavo tradicinį motiniškumo ir moteriškumo suvokimą, biurokratinio aparato stagnaciją ir tam tikrą distopiją - mes manome, kad jau seniai nusipurtėme Sovietų Sąjungos pelenus, tačiau iš tiesų tik pakeitėme mundurą - Europos Sąjungos apsiaustas leidžia ir toliau krapštyti nosį ir kankintis prie panašių buitinių išlikimo klausimų.

Justo Tertelio drama „Legenda apie NOAU“ atkreipė dėmesį dėl išraiškos formos - ant sienos subtitrais pasirodantis tekstas klausytoją pavertė skaitytoju, aktyviai dalyvaujančiu susipažįstant su pjese, leidžiančiu patirti tikrąjį čia ir dabar momentą, kai iš tiesų net skaitymo tempas ir intonacija pateikiami ne aktoriaus, o paties žiūrovo.
Martynas Tiškus pjesėje „Vasara“ iš naujo apmąstė F. Dostojevskio kūrybą ir beprasmybės karštinę, o Jono Kuprio dalyvavimą festivalyje apskritai pavadinčiau provokacija - jis dar tik dvyliktokas, jauniausias festivalio dalyvis, sulaukęs teigiamo įvertinimo iš dramaturgo Sauliaus Šaltenio.

Festivalis yra orientuotas į autorius, pristatančius savo pirmą ar antrą pjesę viešai (išskyrus svečių teisėmis dalyvaujančius labiau patyrusius dramaturgus). Tad temų, į smulkias šukes suskaldančių socialinį veidrodį, gal ir būtų naivu tikėtis, tačiau džiaugiuosi, kad autoriai nagrinėja jiems ir bendraminčių ratui aktualius klausimus, kuria savitą teatro kalbą, dar labiau fragmentuotą, kinematografišką, paveiktą socialinių tinklų ir medijų. Be to, nauji reiškiniai jungiasi į bendrą judėjimą, todėl nuosekli edukacija, dirbtuvės bei praktika teatre dar tikrai sužels naujais daigais. O tam reikia ne tik pavienių talentų, bet ir visuotinio dramaturgijos raidos tęstinumo, tikėjimo ir kantrybės.

Milda Sokolovaitė, LMTA vaidybos magistrantūros studentė

„Dramokratijoje“ dalyvavai ir kaip aktorė, ir kaip žiūrovė.

Kadangi festivalyje komandos formuojamos „pasidaryk pats“ principu (pagal pjesę, o ne atsižvelgiant į jos kūrėjo vardą), atsiranda erdvė kurtis naujoms pažintims. Man po studijų užsienyje „Dramokratija“ atvėrė duris į Lietuvos teatro bendruomenę, padėjo rasti bend­raminčių. Dramaturgija nėra vien tekstas, bet ir emocinė kelionė, kuriai gali būti pasitelkiami visi pasirodymo elementai. Šiandien dramaturgo užduotis nėra vien generuoti tekstus, o veikiau išgryninti kertinę žinutę, pagal kurią dėliojama pasirodymo elementų seka - konstruojamas naratyvas. Todėl džiugu, kad „Dramokratijos“ formatas leidžia dramaturgams išgirsti, ką jų parašyti tekstai reiškia bendrakūrėjams bei žiūrovams, pasitikslinti, ar ši reikšmė atitinka jų sumanymą.

Festivalio dramaturgai per gana trumpą laiką turėjo parašyti pjesę, o tai nėra paprasta. Kokį įspūdį paliko jaunieji autoriai?

Gal Živilės Zablackaitės pjesė „Mamos“, mano manymu, labiausiai provokavo diskusiją, nes nagrinėjo šeimos suvokimo, abortų, homoseksualumo, psichologinės prievartos klausimus. Ši pjesė drauge su Ingridos Ragelskienės „Rūstyte“ labiausiai atitiko šiemetę „Dramokratijos“ temą. Vis dėlto labai įsiminė ir ne tokios provokuojančios pjesės. Jurgos Tumasonytės „Remontas“, nagrinėjusi atminties temą, nustebino savo išbaigtumu; Indrės Bručkutės „Anoniminė Ša.lis“ sužavėjo kitas prasmes atvėrusiais žodžių sąskambiais; Jono Kuprio „Atostogų metai“ pademonstravo žmogaus negebėjimą kalbėtis apie jausmus: Martyno Tiškaus „Vasara“ prisilietė prie Vakarų pasauliui būdingos susvetimėjimo temos. O autorės iš užsienio Alex Loonin pjesė „I wanted to be Britney, Whitney & J´Lo“ iškėlė klausimą, kodėl šiandien dažnai gėdijamasi moteriškumo.

Tačiau didžiausią įspūdį paliko Justo Tertelio „Legenda apie NOAU“, bet gal mano nuomonė subjektyvi, nes pačiai teko prisidėti prie pjesės skaitymo. Pjesė kviečia iš naujo apmąstyti pačią teatro formą ir reikalauja žiūrovo įsitraukimo. Man tai buvo Teatras. Pažintis su šiuo kūriniu ir jo autoriumi buvo įsimintina, drąsinanti eksperimentuoti.

Justas Tertelis, režisierius, aktorius, dramaturgas

Kuo sudomino šis festivalis? Juk tai pirmasis laiptelis pradedantiems dramaturgams. O tu - profesionalas.

Žodis „profesionalas“ yra labai sąlyginis dalykas, lyg ir bendras susitarimas: tas yra profesionalas, o tas - ne. Bet kurios srities profesionalas turi suvokti, kad, norint juo tapti ir išlikti, reikia vis daugiau dirbti. Kitas dalykas -­ profesionalas dramaturgas. Ar Lietuvoje apskritai tokių yra? Teatrui (ir radijo teatrui) retkarčiais rašau jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau ir dabar matau, kad dar labai daug erdvės, kur galėčiau pasukti. O „Dramokratija“ buvo ir yra puiki terpė bei galimybė surasti laiko tam, kad galėčiau labiau susikoncent­ruoti į tekstą teatrui, dar truputėlį kažką nauja išbandyti.

Kur link juda šiuolaikinė dramaturgija? Iš kur jauni autoriai peša naujų formų, idėjų?

Labai svarbu, kad šiuolaikinė dramaturgija išvis judėtų. Svarbu suvokti, kad jei niekas jos nejudins, ji savaime ir neišjudės. Čia skamba audringi plojimai Gabrielei Labanauskaitei. Ir iš tikro Lietuvos dramaturgija laikosi iš individualių rašančių žmonių iniciatyvų.

Apgailėtina, kad šių metų „Auksiniai scenos kryžiai“ niekaip neįvertino dramaturgijos - nerado jai nei laiko, nei nominacijos. Manau, tai labai blogai, nes skelbia maždaug tokią žinią: ponai teatrų vadovai ir režisieriai, geriau imkit ir statykit klasiką arba užsienio dramaturgus ir imituokite, kad jie šneka apie „mūsų žaizdas“, iš tiesų tik ten ir yra „tikroji dramaturgija“!..

Tikrai nustebino šių metų festivalio tekstų temų ir formų įvairovė. Tiesą sakant, pati tema - kalbėti apie „čia ir dabar“, apie socialines problemas yra pavojinga, nes teatras ir taip yra ta šiandiena perpildytas. Bet per skaitymus nustebau, nes visi tekstai mane gerai išjudino. Žinoma, gal dar trūksta meistriškumo, aštresnių dialogų, bet tai tik rašymo technikos reikalas. Svarbu, jog jaunieji dramaturgai geba pastebėti reiškinius ir juos artikuliuoti kitaip, nei mes įpratę girdėti ir skaityti visose masinio informavimo priemonėse.

„Legenda apie NOAU“ - kas tai? Naujų teatro formų paieškos, teatrinis eksperimentas ar nuotykis? Ir kokia jo ateitis?

Taip, tai ir naujų formų paieška, ir nuotykis, ir teatrinis eksperimentas... Prieš eidamas į „Dramokratiją“, pats sau pasakiau, kad čia galiu pasibandyti tai, ko gal teatre nedrįsčiau. Procesas buvo labai intriguojantis, daug nežinojimo, atradimų, ir tai stipriai žadina vaizduotę. Kol kas buvo surengti keli pjesės skaitymai ir, manau, teks tęsti, kas pradėta. Teks pildyti, taisyti, kurti tekstą ir surasti jam erdvę. Reikia paminėti, kad ir pats „Dramokratijos“ formatas (įvairūs žmonės gali užsirašyti ir dalyvauti repeticijose) labai prisidėjo prie teksto tobulinimo. Žaviuosi „dramokratų“ energija ir užsidegimu, toks palaikymas yra labai svarbus.

Pats buvai ir režisierius, ir dramaturgas.

Tiesą sakant, man tai yra sunku. Viena vertus, išloši, nes rašydamas jau žinai, kokio veiksmo nori scenoje. Kita vertus, praloši, nes negauni kito kūrėjo pozicijos, galinčios papildyti, praplėsti. Šiuo atveju labai padėjo komanda, nes jie buvo lyg tas kitas žmogus.

Ko palinkėtum pradedantiesiems autoriams?

Tiek jauniems dramaturgams, tiek jaunai savo šaliai linkiu nesustoti ir toliau aistringai auginti tai, kas man asmeniškai yra labai svarbu - Lietuvos dramaturgiją ir Lietuvos demokratiją. „Dramokratijoje“ tai puikiai dera kartu.

Vida Lipskytė, teatro edukologė, režisierė, psichodramos vedėja, festivalio žiūrovė

Kuo festivalis „Dramokratija“ nustebino?

Masiškumu. Tiek žiūrovų, tiek autorių susidomėjimu. Nuostabi atmosfera, kai nėra jokios konkurencijos, pirmavimo, nuvertinimo. Per aptarimus - geranoriški siūlymai, klausimai. Savotiška tarpusavio susikalbėjimo erdvė. Visų vienodos teisės, nesvarbu, kad vienas jau šio to pasiekęs, o kitas tik bando. „Dramokratija“ - tai irgi teatras su savo keistomis erdvėmis, įdomia vadove, tai kelionė po Vilnių su dramomis, o jos -­ lyg lagaminai, kuriuos tempiame visi kartu.

Kurį autorių išskirtum?

Man asmeniškai galvą „nunešė“ netikėtas Justas Tertelis. Dar taip nėra buvę: videoekranas staiga ima su tavimi šnekėtis. Ir netikėtai suvoki, kad susišnekate! Tai tarsi meditacija, tu girdi bendrą salės dūsavimą, atokvėpius ir juoką! Ir visa tai yra teatras, vykstantis tavyje.

Posovietinė karta modernėja ar tik vakarietiškėja?

Viskas keičiasi didžiuliais greičiais. Ir teatras įgauna pagreitį, pjesės kuriamos apie šiandieną, statomos greitai ir dažnai, taip pat greitai nueina nuo scenos. Nežinau, ar tai gerai. Soviet­mečiu reikėjo gerai pasukti galvą, kad galėtum prakišti kokią mintį, dabar esi laisvas kūrėjas, gali keiktis, rašyti marazmus, gali baigti ar nebaigti - viskas galima.

Prisiminiau pokalbį su Mindaugu Nastaravičiumi, kuris per vienos pjesės skaitymą pasigedo išbaigtumo, personažų motyvacijos, jam ausį rėžė net tai, kad tekstas neredaguotas.

Be abejo. Bet lietuviai darbštūs žmonės. Čia pamačiau daug gražaus jaunimo. Jauniems žmonėms svarbus jų tautinis identitetas. Manau, lietuvių teatro mokykla dar ilgai neišsikvėps ir bus atpažįstama. Man tinka ir patinka tas „lietuviškas teatras“ ir aš jį atpažinau „Dramokratijoje“.

Komentarai