Patriotizmas – mada ar būtinybė?

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė 2017 05 09 kauno.diena.lt, 2016 05 03
Scena iš spektaklio „Alksniškės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Alksniškės“. Donato Stankevičiaus nuotrauka

Pastaruoju metu Kauno miesto (kai kuriais atvejais ir visoje šalyje) dramos ir kino teatruose pristatytos premjeros, tarpusavyje panašios savo gvildenamomis temomis - Lietuvos praeities atgaivinimu, kvietimu apmąstyti jos reikšmę dabarčiai ir patriotine pozicija.

Tai dar praėjusių metų pabaigoje žiūrovams pristatytas Kristijono Vildžiūno filmas „Senekos diena“ (apie nepriklausomybės išvakares, Baltijos kelią ir jame gyvenusių žmonių tolesnį likimą), vasario 16-ąją vienu metu pasirodę Gyčio Padegimo spektaklis „Alksniškės“ (apie tarpukario Kaune gyvenusį trečiąjį šalies prezidentą Kazį Grinių) ir daugiausia Kaune filmuotas Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ (vaizduojantis 1972-ųjų įvykius, primenantis Romo Kalantos auką). Dar į šį sąrašą būtų galima įtraukti ir pirmą kartą Kaune savo darbus pristačiusio jaunųjų teatro kūrėjų sindikato „Bad Rabbits“ darbus „Samurajaus knyga“ ir „Vienatvė. 1991“, kalbančius apie šiandienos lietuviškąją tapatybę jaunimo akimis. Ir, regis, apie Lietuvą kalbančių darbų dar tik daugės. Štai ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (jau seniai pasiūlęs kažką nacionalinio) rengiasi Vido Bareikio režisuojamam spektakliui „Žalgirės“, kalbantį apie šiandienos problemas, kurių didžiausia - homofobija.

Peržiūrėjus šiuos kūrinius, akivaizdu viena - tokios kūrybinės produkcijos paklausa didžiulė. Žmonės masiškai, netgi šeimomis, keliauja žiūrėti šių spektaklių ir filmų - tai sėkmingai papildo teatrų biudžetus. Puikių rezultatų duoda ir kruopščiai apgalvota rinkodaros strategija, nusitaikiusi į žmonių patriotinę jauseną, kuri kai kuriais atvejais dirginama itin stipriai. Nauja aukso gysla? Patikimas būdas greitai išpopuliarėti?

Lietuvių kalbos žodyne patriotizmas apibrėžiamas kaip atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei. Minėtuose kūriniuose keliamas klausimas: ką šis apibrėžimas reiškia šiandien? Ką reiškia būti patriotu dabartinėje visuomenėje? Ką reiškia mylėti savo šalį šiandien, kai dauguma aimanuoja prislėgti finansinių sunkumų? Ar patriotas - tas, kuris gyvendamas pusbadžiu neišvažiuoja į užsienį? Ieškant atsakymų pasiūlomas ne vienas variantas, kaip išlaikyti (ar sužadinti) kosmopolitizmui priešingą patriotizmo jausmą: pažinti savo tautos praeitį, žinoti ir minėti valstybei svarbias datas, susitapatinti su kuriuo nors vienu iš nacionalinių herojų, turėti savo individualią nuomonę apie istorinius įvykius, asmenybes ir t.t.

Bet kaipgi reikėtų vertinti tokius kūrinius? Tai padaryti, tiesą sakant, yra ne visai paprasta. Visų pirma todėl, kad apie mus pačius kalbantys darbai, paliečiantys ir esamas problemas, visada buvo, yra ir bus aktualūs. Tai jau savaime pranašumas. Ir dažnai nutinka taip, kad toks aktualus turinys tiesiog apakina žiūrintįjį ir verčia užmiršti tai, kas yra meniškai vertinga. Neretai į pirmą vietą iškyla turinys, o forma paliekama kone atsitiktinumui. Įprastiems žiūrovams vertinimo kriterijumi tampa patriotiškų jausmų sužadinimo kiekybė. Ir tuo daugiau teigiamų atsiliepimų nuvilnija, kuo daugiau pastarųjų yra patiriama, arba, kitaip tariant, kuo daugiau tavyje konkretus darbas išspaudžia ašarų.

Žvelgiant iš kitos pusės, ši patriotinio turinio banga šiandienos byrančiai Lietuvai galbūt iš tiesų yra reikalinga, skatinanti susimąstyti ir galbūt elgtis ryžtingiau savo paties ir tėvynės labui. Šiuo klausimu teatras ir kinas tarytum grįžta į tą svarbią poziciją, kokią turėjo anksčiau, ypač sovietmečiu, kaip yra vaizduojama ir filme „Emilija“. Jeigu iš tiesų šie darbai tokie paveikūs, galbūt tai būtinybė? Kalbantieji nesudėtinga kalba prieinami daugeliui žmonių, ne vien siauram elitinio meno mėgėjų būreliui, jie formuoja tautinę tapatybę, vienybės jausmą, kurio taip šiandien trūksta. Galbūt nereikėtų apskritai taip griežtai jų vertinti ir visai natūralu, kad riedančių ašarų upėje paskęsta meninių sprendimų kokybė?

Žinoma, ne visi šių darbų autoriai taip aklai yra pasidavę šiai madingai tendencijai ir svarbių pavardžių ar datų nepavertę prekės ženklais, siekdami tauresnių - edukacinių - tikslų. Galima pajusti, kad kai kurių režisierių sunkias pastangas ieškant įdomesnių, netikėtų kadrų ar mizanscenų, kūrybingų atradimų vizualinėje kalboje ar montavimo darbe, kas yra be galo svarbu, skatina vaizduotę ir brandesnius emocinius potyrius. Tačiau kažkodėl kartais jie nublanksta prieš pirmojo tipo kūrinius. Galbūt kai kuriems žmonėms tiesiog to ir reikia, kad kažkas pabaksnotų pirštu ir pasakytų: taip yra gerai, taip - ne. Mąstykime taip ir ne kitaip.

Kad ir kaip ten būtų, minėtieji kūriniai, vis iš kitos pusės pažvelgiantys į patriotizmo sąvoką, turėtų surasti savąjį žiūrovą. Reikia viltis, kad vis dėlto ateityje bus galima išvysti ir tokių darbų, kuriuose į brandų kūrybinį dialogą susijungs ir turinys, ir forma, ir į salę pakvies tiek meno gurmaną, tiek eilinį žiūrovą. Ir kad patriotizmas nepavirs viena iš pramogų, kurią galima nusipirkti ir išėjus iš teatro pamiršti kaip daugelį kitų potyrių, o iš tikrųjų paskatins apmąstyti savo ryšį su tėvyne.

Komentarai