Iliuzijos

Milda Brukštutė 2017 04 30 7 meno dienos, 2017 04 28
„Dramokratijos“ logotipas
„Dramokratijos“ logotipas

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsiplėtė. Buvo pasikviestas ir lektorius iš Didžiosios Britanijos - dramaturgas Chrisas Thorpe´as, konsultavęs festivalio dalyvius ir padėjęs jiems konkrečiais, jų pasirinktų temų ir formų klausimais. Pirmą kartą buvo surinkta ir komisija (dramaturgai bei rašytojai Saulius Šaltenis ir Daiva Čepauskaitė, teatrologė Aušra Martišiūtė ir režisierius Jonas Vaitkus), padėjusi atrinkti geriausias, aktorių ir žiūrovų laiko vertas idėjas. Taigi, lyg ir pajudėta profesionalumo linkme, lyg ir žengtas dar vienas žingsnis įdomesnės, įvairesnės lietuvių dramaturgijos link... Tačiau, kaip ir po rudenį nuvilnijusios „Versmės“, labai sunku kalbėti apie rezultatą. Juk gulinčių niekas nespardo. Regis, belieka nuryti kažkokį gumulą, dvejonę gerklėje ir vis kreipti mintis į pačius dramaturgijos puoselėtojus, į autorių pasirinktas temas (kokie jų panašumai ir skirtumai?), į nedidukus, vos prasikalusius šio meno daigelius, ar, kaip vis dažniau man pradeda atrodyti, iliuzijas.

Pirmiausia, regis, žlunga graži idėja, kad visi kartu mes esame jėga. Surinkus krūvą dramaturgų į vieną vietą, atskirai kiekvienas jų vien dėl šio susibūrimo geriau rašyti nepradeda. Aišku, palaikymas kiekvienam reikalingas, tačiau panašu, kad svarbiausias yra ne jis. Šiaip ar taip, juk jau seniausiai nustatyta, kad masėje žmogus tampa ne protingesnis, o priešingai, sukvailėja. Ne kiekvienas kolegų padrąsinimas ir pagyrimas gali privesti prie gero. Vien tai, kad tekstas jį rašant smarkiai pasikeitė (šiaip jau būtų keisčiau, jeigu nepasikeistų), dar nėra profesionalumo, puikumo ir t.t. rodiklis. O čia gi didžiausia, naivios nuostabos palydima švente (kad ir kaip nesinorėtų jos gadinti) tampa tai, kad kažkas (ir jau koks skirtumas kas) apskritai ėmė ir įvyko, turėjo pradžią, pabaigą ir kelis veikėjus, dar ir tikrų aktorių įgyvendintus. Rodos, kiekvieno išsikeliama kartelė yra gerokai per žema. Suprantu, kad su nauja pjese pasaulio neapversi, bet visgi, nebūtina vos tik pradėjus su tuo ir susitaikyti...

Taigi, antroji iliuzija - tikėjimas, kad užtenka savų problemų. Menas juk tuo ir žavus, kad už tikrovę jis gali būti gerokai atviresnis, koncentruotesnis, tikresnis. Jame neturėtų būti vietos išvedžiojimams, saviapgaulei ar tikslo neturinčiai buičiai. Šiųmetė „Dramokratijos“ tema „čia ir dabar“ skatino autorius rinktis šiandien aktualias, socialines temas. Šios, kad ir kokios skirtingos, pasirodė esančios labai kuklios. Taip, visas jas mes galime lengvai atpažinti. Jos sklando ore, spaudoje, visuomenėje. Jos liečia kiekvieną iš mūsų: kartais individualiai, kartais abstrakčiai, kartais to nesuvokiant. Bet čia jos baksnoja į mus pirštu, kas pastraipą vis iš naujo primena apie save, išveša, ištįsta, išsisemia... O tuo tarpu su jomis susiduriantys veikėjai taip ir lieka svetimi, neatpažįstami, stokojantys būdo bruožų, pomėgių, stiliaus detalių, paverčiančių juos tikrais žmonėmis. Mat rodomas tik plokščias socialinės temos vaizdas, be jokių nukrypimų, priešistorių, paralelinių bandymų judėti toliau. Tai - ne atvirumas ir koncentracija, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, tai tik gyvenimo liekanos.

Na taip, Jurgos Tumasonytės pjesė „Remontas“ visgi susidėjo būtent iš priešistorių. Tačiau tik dėl to, kad atmintis ir buvo šios pjesės tema. Tad šį kartą jos - praeitys, kaip pasirinkta socialinė tematika, ir sklandė ore. Apie pačias moteris, ne jų nykias fantazijas ir problemas, nedaug tebuvo galima suprasti. Tarkim, nė viena iš jų nebandė megzti kontakto su beveidžiais remontininkais, kuriems tik atiduodavo savuosius prisiminimus, tarsi mestų šiukšles į bendro naudojimo konteinerį. O juk veikėjas, gilindamasis į save, ne į kitus, lieka uždaras, nepažinus, tad taip ir jo problemos, nors ir atpažįstamos, suprantamos, pasirodo dirbtinės ir svetimos. Ką jau kalbėti, kad tokie personažai - ne sceniški.

Veiksmo ir iš jo kylančio bendravimo, atskleidžiančio veikėjų charakterių spalvų paletę, nestokojo viena pjesė - Ingridos Ragelskienės „Rūstytė“. Naujojoje Akmenėje trūnijanti šeimynėlė - tikras mūsų spaudoje nuolat mirgančios tamsiosios provincijos paveikslas. Sunku pasakyt, sutapimas tai ar ne, bet tokia aplinka iš tiesų pastaruoju metu labiausiai įkvepia mūsų dramaturgus. Per „Kino pavasarį“ scenarijaus stiprumu (prie jo prisidėjo ir Marija bei Teklė Kavtaradzės) nustebino Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, kurio veiksmas vyko neįvardintame Lietuvos miestelyje. O kiek anksčiau pristatytas Linos Lužytės filmas „Amžinai kartu“ - dar vienas vykęs sutrūnijusios lietuvių šeimos paveikslas... Tačiau Ingridos Ragelskienės kuriamam „Rūstytės“ pasauliui dar trūksta šiokios tokios atsvaros. Tragiški įvykiai, sekantys vienas po kito, po kurio laiko nustoja veikti. Rūstyčių pasaulis praskrieja tarsi naujienų portalo nelaimių skilties antraštės, o juk norint perprasti šias tris gyvenimo užgrūdintas būtybes vertėtų kartais pamatyti ir tai, kaip jos džiaugiasi, laimi, bent akimirkai atsipalaiduoja ir mėgaujasi galbūt tik joms vienoms priimtinu, bet vis dėlto gėriu.

Daugiausia patirties iš dalyvių turintis dramaturgas Justas Tertelis pradžiugino tuo, kad savo pjese „Legenda apie Naou“ išnaudojo „Dramokratijos“ erdvę kaip galimybę eksperimentuoti ir žaisti. Jo pjesės skaitymas praėjo kaip tikras skaitymas, nes ši užduotis kliuvo ne aktoriams, o žiūrovams. Skaityti ir būti kartu, žiūrėti į sieną ir išgyventi teatro mums dovanojamą „čia ir dabar“, pasiduoti nurodymams ir veikti. Tokios tad „Legendos apie Naou“ taisyklės. Kurį laiką vis kintant trumpučiams sakiniams ant sienos tai atrodo miela. Be to, atspindi šiandienos bendravimo manierą - juk dauguma mūsų jau priprato vienas kitą šitaip skaityti dažniau nei girdėti. Tačiau po kurio laiko pats turinys pradeda įkyrėti savuoju naivumu. Nuolatinis postringavimas apie „čia ir dabar“ pavirsta iliustratyvia amerikietiškai budistinės filosofijos versija. O be jo, deja, čia nieko daugiau nėra. Tik žiūrovai ir nuolat pasigirstantys mechaniški jų plojimai - publika pasitaikė atvira ir elgėsi taip, kaip buvo užrašyta.

Paradoksalu, bet įdomiausią pjesę išgirdau kitą dieną po festivalio uždarymo. Valstybiniame jaunimo teatre neseniai užgimusiame literatūrinių renginių cikle „Tekstūros“ (organizatorius - Mindaugas Nastaravičius) šį kartą vyko Mariaus Povilo Elijo Martynenkos pjesės „Priešpaskutinis teismas“ pristatymas. Gal antroje kūrinio dalyje mėginti griauti ketvirtosios teatro sienos jaunajam dramaturgui ir nereikėjo - pastaraisiais metais tokių mėginimų, ir iš gerokai labiau pažįstančių teatro meną, jau ir taip daug būta. Tačiau galų gale buvo galima išgirsti tikrą, nepritemptą konfliktą, pajusti nedirbtinai augančią įtampą (nors ir čia kiek užsižaista) ir turėti progos iš tiesų pamąstyti apie žmogaus prigimtį. Šitaip išgaravo ir trečioji iliuzija, kad pasinaudodami dirbtuvėmis ir mentoriais (nors tikrai nesiūlau jų atsisakyti), kurių kaip tik ir neturėjo M.P.E. Martynenko, po kurio laiko turėsime gerus dramaturgus ir geras jų pjeses. Šiaip ar taip, geriausias mokytojas juk yra tinkamas pavyzdys.

www.7md.lt

Komentarai