Tarpinė defloracija. Com.jaunimas +/-

Marijus Gailius 2017 04 09 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Vaikystė“. Menų spaustuvės archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Vaikystė“. Menų spaustuvės archyvo nuotrauka

Meninės raiškos pionieriams, tiems nepailstantiems teatro com.jaunuoliams įvykdžius bakalaurinius planus akademijoje, o daliai įveikus ir aukštesnes pakopas, ir tuomet drąsiai žengus į didžiąją sceną, kai kuriems šį sezoną - pirmą kartą, tačiau neretam - jau kaip nusipelniusiam liaudies artistui, pasižymėjusiam įsimintinais pastatymais ir net patekusiam į šiųmečių „Auksinių scenos kryžių“ ilgąjį nominacijų sąrašą, taip pat sulaukusiam paskirų pastabų iš proletarinių kritikų „Menų kolūkyje“, užtat nesulaukusiam nė grafos, nė eilutės, nė žymės visų didžiai gerbiamo „Auksinių scenos kryžių“ centrinio komiteto (toliau - ASK CK) finaliniame nominantų sąraše - visiems šiems nepailstantiems teatro com.jaunuoliams ir jų spektaklių žiūrovams teikiu šią autoritetingą atskirąją nuomonę apie com.jaunimo kūrybą ir jų spektaklių reitingą ideologinio grynumo požiūriu, nes senamadiškos klasikos požiūriu spektaklius jau supliusavo ASK CK, ir net kryžius jau išdalino.

Dešimtoji vieta: „Dalykai“

Po šio spektaklio premjeros praėjusių metų pabaigoje artimesnių bičiulių vis pasiteirauju: ar jau matei „Dalykus“? Dauguma atsako įvairių dalykų matę, ir jie teisūs. Tie, kurie dar nematę „Dalykų“, pamatys juos per ateinantį seansą arba kitoje paralelinėje visatoje, todėl irgi ne problema.

Spektakliui, kuris meninėmis priemonėmis prakalbina kvantinę fiziką, toks pavadinimas yra genialus. Rež. Pauliaus Markevičiaus sumanymu į savotišką dramaturginę antimateriją patalpinti kūrinio autoriai sceninėje tikrovėje parodė tokių dalykų, kurie vertė krūpčioti ir krykštauti iš pasitenkinimo. Fizika kūrinyje veikia kaip gelminė sąsaja tarp individų, tarytum nuolat - čia ir dabar - kintantis kolektyvinės pasąmonės sluoksnis, kartos, gimusios sulig pirmaisiais O. K. spektakliais, dvasinė programa, tokia trapi it dalelės gyvenimas hadroninių srautų greitintuve. Meninės magijos jėga - iš tarytum sausos fizikinės medžiagos išlukštenti sielos judesį.

Marksistinio determinizmo požiūriu didžiai pašlovintinas šis com.jaunimo judesys! Prieš premjerą buvo galima įtarti, kad teatralai nueis lengviausio pasipriešinimo keliu - mokslo populiarinimo keliu: tai iš dalies patvirtina spektaklio herojais „įdarbinti“ fizikos klasikai. Bet tai, ką jie su ta medžiaga padarė, yra bent dviejų teatro pliusų vertas reiškinys, kuris, mano žiniomis, paralelinėje visatoje, kur Newtonas atrado net septynis mechanikos dėsnius, užtat Proustas parašė vos tris romano „Neatrastos ateities belaukiant“ dalis, nusipelnė gausių ASK CK simpatijų ir bent kelių „kryžių“.

Tiesa, „Dalykų“ com.jaunimą yra ir ko pabarti!!! Vietomis spektaklio nuotaika primena imperialistinės Amerikos filmų kaip „Tarp žvaigždžių“ ar „Gravitacija“ pasaulėvaizdį - tarytum teatre žiūrėtum holivudinį perdarinį. Ir apskritai - įsigudrink mat tokio jauno amžiaus kurti nuo klišių išlaisvintą meną (na, neskaitant kiek tiesmukai įfarširuotos Hamleto kaukolės), kur pagrindiniu lėmėju autoriai pasirinktų ne Lenino citatą, ne kokį koršunovišką metodą... o makabrišką choreografiją! Choreografiją, kuri visatos sandaros ir žmonių sąveikos modelį perteikia taip, kaip nepavyko dar jokiam astrologijos šarlatanui, kuri bemaž paaiškina Didžiąją Paslaptį, kas atsitiko iškart po Didžiojo sprogimo arba ką veikė Dievas vonioje tą rytą, kai sukūrė pasaulį.

Devintoji vieta: „Vaikystė“

Panaši problema: spektaklyje, kuriame ištariamas vos vienas sakinys, pasirinkti tuo sakiniu ne frazę iš Lenino raštų yra nesusipratimas. Ir iš viso: kaip „Dalykų“ spektaklio pabaigoje veikėjai apie dešimt minučių lyg palaidi kvarkai raumenimis pulsuoja ir mosikuoja, taip „Vaikystės“ įžangoje veikėjai rodo kažkokį brudą ir mala šūdą: burzgia džiovintuvai, magnetofonai ir siurbliai, krato, kala, kulia kažką veikėjos, veikėjai ir vaikai.

Kažkuo primena MLCXII Com.unistų partijos suvažiavimą toje kitoje paralelinėje visatoje, bet nelabai: jaunasis autorius mat irgi užsidegęs demonstruoti individualistinį meną! Ne socorientuotą, o tokį, kaip pačiam rež. Karoliui Vilkui atrodo!!! Netgi su urzgiančiais primatais, kurie juda labai taikliai ir kietai, ir taip įtikina, ir įtikina taip, kad pats pajunti vertybinio darvinizmo smagumėlį. (Už ateistinio determinizmo apraiškas „Vaikystę“ būtų galima vežt kad ir Maskvą!)

Bet vėlgi... O tas nelaimingo peraugusio kūdikio, sugėrusio visus šiuolaikinio žmogaus skausmus, personažas? Kuris ištisai inkščia, zirzia, paleidžia gerklę, kakarynę? Ar tai vaikas jau toks nelaimėlis, augdamas pakeliui į šviesų com.unizmą? Tokio personažo Lietuvos teatre dar nebuvo - hipertrofuoto kūdikio, į savo ašaras sudedančio visą suaugusiųjų patiriamą takiosios modernybės siaubą ir netikrumą.

Aštuntoji vieta: „Terapijos“

Rež. Kirilas Glušajevas jautriai apdirbo Birutės Kapustinskaitės pjesės tekstą neapkraudamas jo režisūrinėmis priemonėmis ir palikdamas erdvės talentingoms aktorėms bendrauti. Bendrauti tokiomis trapiomis intonacijomis, kaip bendraujama tik patiriant ribines situacijas.

„Terapijų“ tekstas grąžina tikėjimą lietuvių dramaturgija ir man atrodo neįsivaizduojama, kad jo kitais metais atrinkdamas pretendentus į nacionalinės dramaturgijos nominaciją nepastebėtų ASK CK. Palatoje įkurdintos herojės onkologinių ligų akivaizdybę išgyvena be patetikos, nes dramaturgė meistriškai perkelia reikšmes pasitelkdama taiklų humorą. Kaip prozininkas Rimantas Kmita nūnai išgarsėjusiame bestseleryje „Pietinia kronikas“, taip ir Birutė Kapustinskaitė dokumentinę medžiagą apdoroja grotesko tropais kruopščiai kaip bitės, nešančios į avilį medų.

Šito spektaklio ir pirmiausiai teksto nėra jokių prošvaisčių įvertinti ideologiniu požiūriu, nes kūrinys, pirmuoju planu pasakojantis apie moterų kovą prieš vėžį ir akistatą su mirtina liga, iš tikro liudija gyvenimo šviesą ir džiaugsmą. Tai dalykas!

Septintoji vieta: „Europiečiai“

Spektaklio pradžioje veikėjų, tarytum patyrusių cirko artistų, judėjimas ant ritinių imituojant pabėgėlių per jūrą patiriamą nesaugumą ir nesvarumą turi irgi kažką kvantiško... Laikiausi įsikabinęs kėdės ranktūrio iš nerimo, ar nežnektelės čia pat ant žemės prieš visų akis laibakojė Elžbieta Latėnaitė. Išsilaikė, išsvyravo. Atidirbta mizanscena pasako daugiau už tūkstančius žodžių, o žodžių spektaklyje, pirmiausia remiantis šalyje dar nestatytos ir spektaklyje adaptuotos Aischilo dramos „Maldautojos“ fragmentais, buvo tikrai per daug. Nors kaip pažiūrėsi - tie žodžiai veikia tarytum papildomas fonas prie žiniasklaidos kuriamos dirbtinės jautros pranešant apie jūroje žūstančius pabėgėlius. Kaip ir dokumentiniai verbatimai - veikiausiai tikros politikų citatos apie pabėgėlių krizę, spektaklyje sužibėjusios tarsi tapiniška socialinė satyra.

Tebesvylančią ir ateityje tik aštrėsiančią politinę aktualiją operatyviai įtraukti į teatro repertuarą yra slidus ėjimas, su kuriuo rež. Pauliaus Ignatavičiaus vedama spektaklio kūrėjų komanda susitvarkė kūrybiškai - taip sakant, išplaukė sveiki. Menininkai bendromis pastangomis, kiek chaotiškai nardę apleistą baseiną scenoje pastačiusios Godos Palekaitės scenografijoje, sukūrė daugiau nei pabėgėlių tematikoje įprastą dvimatį vaizdą - sukūrė patrauklų meninį reginį.

Šeštoji vieta: „#tevyne / #rodina“

Kaip „Terapijų“ ir „Europiečių“ spektakliuose, šis darbas su mandroka grotažyme pavadinime paremtas socialine nūdiena ir dokumentika. Tačiau meninis perkėlimas iš principo neįvyksta. Jaunas režisierius Georgijus Surkovas dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės medžiagą apdirbo com.jaunuoliškai, o jei dar tiksliau - vaikiškai, pagal mokyklinių šimtadienių estetiką.

Tenka pripažinti, kad spektaklis, neprisikasdamas iki rusų tautinės mažumos Lietuvoje šerdies, atlaiko ideologinį išbandymą - kitaip sakant, iš dalies tarnauja viešumos diskurse įsitvirtinusiai susipriešinimo tarp etninių lietuvių ir rusų paradigmai. Vietomis vaidinimo medžiaga ne demaskuoja posovietinę nostalgiją, o ją įtvirtina. Taip ir nesuprasi - ar Rusų dramos teatro aktoriai, kurių liudijimais apie rusakalbio vietą nepriklausomoje Lietuvoje rėmėsi dramaturgė, buvo neapdairiai nuoširdūs, ar kaip tik herojai nuslėpė, ką iš tikro galvoja apie savo šitą rodiną.

Į sceną įžengianti prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurios visą kreipimosi į publiką tekstą sudaro vien atsisveikinimas („viso gero“), taip pat tarnauja ne Vakaruose įsitvirtinusiam veiklios lyderės, o prokremliškam išsišokėlės įvaizdžiui. Galų gale antrojo veiksmo pradžioje atliekamas hiphopas yra tokios menkos prabos, kad tokį girdėdami pasišiauštų reperiai ne tik Niujorke, bet ir Maskvoje.

O štai jaunosios kūrėjos neblaivių valkatėlių sceną sukūrė nepriekaištingai. Ar vėlgi tik tiek tegalime tikėtis iš ruso - kad pademonstruos etaloninį girtumą?!

Penktoji vieta: „Pirmapradis“

„Pirmapradžio“ pagrindinis teatriškumo dėmuo yra tas, kad jis vyksta teatre. Kūrybiškosios rež. Karolinos Žernytės kūriniai yra ne tiek spektakliai, kiek kūno ir vaizduotės žaidimai, skirti plačiajai liaudžiai. „Pirmapradis“ yra įdomi pramoga, kurią patirti didesnę privilegiją turi ne po užkulisius kiek beprasmiškai tampomi stebėtojai, o neregiai - tie, kuriuos kūrybinė grupė užrištomis akimis įvelia į išbandymų juslėmis estafetę. Tokios veiklos - madingas ir šaunus dalykas, lyg po šalies barus paplitę protmūšiai.

Ketvirtoji vieta: „Dvi su puse minutės“

Jau minėtieji Paulius Markevičius su Birute Kapustinskaite šiame spektaklyje pritaiko Karolinos Žernytės įsisavintą metodą - į griuvėsius sutrypę ketvirtąją scenos sieną visu pajėgumu įdarbina žiūrovų kūnus.

Išbandymas triukšmingame tamsiame labirinte tarytum klaidžiojant takiosios modernybės klystkeliais.

Būtinybė intymiai akistatai su kitais žiūrovais susispraudus keliais ir kūrėjams paliepus išlaikyti akių kontaktą pustrečios minutės - tarytum receptas, atplėšus dialogo dalyvius nuo mesendžerio šypsenėlių, sugrąžinti žmogų prie žmogaus.

Išsipasakokime vieni kitiems - nepažįstamiems spektaklio dalyviams - apie andai patirtą baimę.

Pasiklausykime galiausiai prieš performanso pradžią slaptomis įrašytų savo atsakymų į „nebylaus rūbininko“ užduotus klausimus.

Gal bus juokinga, gal nepatogu.

Intymu?

„House of Puglu“ teatrinė akcija, privatumo krizės laikais reikalaudama dirbtinai atsiverti, spardo gulintįjį - tą patį privatumą. Tokiomis sąlygomis bemaž neįmanomas meninis perkėlimas, nes toks teatras yra grynas socrealizmas, socialinė inžinerija.

Trečioji vieta: „Pasirinkimas“

Vėlgi panaši strategija kaip kūriniuose „Tėvynė“ ir „Dvi su puse minutės“ - viešai išsipasakoti, atsiverti. Rež. Vido Bareikio kurtame spektaklyje suveikia klasikinis principas: papasakok tikrą istoriją apie save ir niekas ja nepatikės.

O pasakoja vaidybos antrakursiai. Kaip anuomet studentus veždavo į kolūkius kasti bulvių, taip dabar studentus stato į nacionalinę sceną. Ir rezultatas toks teišeina - primilžio rekordai vien popieriuje, viešųjų ryšių retorikoje.

Įdomu palyginti, kad (jau) patyrę dramatugai Mindaugas Nastaravičius šiame spektaklyje, kaip ir Labanauskaitė „Tėvynėje“, nepakylėjo dokumentinės medžiagos į adekvatų didžiajai scenai meninį lygį, kai tuo metu teatre debiutavusiai Kapustinskaitei tai sklandžiai pavyko. Kažin kodėl? Matyt, svarbi kūrinio efekto ir sėkmės sąlyga yra asmeninis santykis ir susitapatinimas - šiuo atveju dramaturgės mamos liga turėjo didesnį emocinį ir atitinkamai kūrybinį krūvį nei vaidybos jaunuolių godos ar rusakalbių bėdos - aniem dviem dramaturgams.

Antroji vieta: „Heraklis“

Klestinčioje respublikoje klestintis turi būti ir spektaklis: jaunas režisierius Gildas Aleksa savo diplominiame darbe tai puikiai suprato, į savo premjerą sukišdamas viską (viską viską): nuo Antikos iki Džihado, nuo linksmų herakliškų pokštų iki jautrių nejautriai pateikiamų socialinių Lietuvos realijų (kaip antai žudomi vaikai), nuo elegantiškai suvaidinto girtumo (kaip „Tėvynėje“) iki grakščiai įkomponuoto dabstepo („Tėvynėje“ skambėjo giminiškas trepo ritmas) - žanro, kuris, beje, mirė daugmaž 2010 metais ir kuris vėlgi suskamba spektaklyje „Antikristas“ (apie šį spektaklį netrukus).

Su nejautra ir prikišamu agresyvumu prašmėžuoja Rugsėjo 11-osios teroristinių išpuolių motyvai. Ir teisingai, kiek dar galima lieti ašarų dėl imperialistinių Vakarų - negi ne patys prisižaidė?!?

Kai kurių scenų paprastumas: veikėjos apsinuoginimas atidengiant krūtinę ir apeliuojant balsu į publiką, ko čia mes, atseit, žiūrime, priartina spektaklio meninę raišką prie liaudies lygio (maždaug profesinės mokyklos mentaliteto). Labai gerai, kad jaunasis autorius ištikimai seka savo mokytojo Aido Giniočio estetinėmis pajautomis ir nepradeda maištauti, nes juk visų jaunų teatro autorių perspektyva yra Leninas, Brežnevas ir Giniotis. Labai gerai, kad nepradeda maištauti, labai gerai, nes pažiūrėtų į save iš šalies ir žiūrėk: dar sukurtų ką nors ne pagal tą pačią „Geltonų plytų kelio“ statybų programą - smarvės ir polėkio šis jaunas autorius individualistiniam judesiui tikrai turi.

Pirmoji vieta: „Antikristas“

Vis dar jaunas, bet itin patyręs teatro autorius ir pagarsėjęs migrantas kaip ir intrigantas rež. Artūras Areima galėjo ir sustoti po tos rėksmingos scenos, kurioje proputiniška veikėja, rusiškai paskelbusi savo programą įskaitant pasididžiavimą Krymo aneksija, ryžtingai paauklėjo kitus tris veikėjus, buržuazinius elementus, surikdama „это мой адекватный ответ!“ (suprask - tai mano adekvatus atsakas) ir suvarydama jiems kulkas į kūnus, vienu šūviu patiesdama net du zuikius, - galėjo drg. Areima padėti po šitos scenos tašką, nes tai būtų buvęs pakankamai solidus finalas, juolab kad po susišaudymo 75 proc. veikėjų liko negyvi.

Tačiau veikėjai it pigūs holivudiniai zombiai pakeitę pavidalus vėl prisikėlė kitai scenai ir pasiūlė Donaldui Trumpui pačiulpti by*į - pasiūlė anglų kalba, dar prieš tai buržuaziškai parepavę, beje, kvalifikuočiau nei „Tėvynėje“, o aš išverčiu tą vulgariojo pasiūlymo tekstą iš anglų kalbos vien supratimo dėlei. Po teisybei reikia pasakyti, kad keturi chameleoniniai veikėjai taip griuvo ir kėlėsi ne kartą, griuvo ir kėlėsi - ir ne tik nuo kulkų, mainė drabužius ir vaidmenis, suveldami vyksmą scenoje į eklektišką košę, kur neaišku kas su kuo ir kas prieš ką.

Tačiau visa painiava išryškėjo ir mozaikinė dėlionė susiliejo režisieriui pasiekus ilgą (ilgą ilgą) kulminacinę sceną iš kelių lygiaverčių segmentų, kai veikėjai atliko seksualinės sueities aktą tris kartus (ant kėdės, stovint ir ant stalo) su visom genitalijom, taip apnuogindami buržuazinių Vakarų moralinį pagedimą. Net jeigu aktas buvo suvaidintas (beje, pagaviai suvaidintas), gryna penio beigi putės ekspozicija ir lytėjimas prieš žiūrovų akis suteikia tyro autentiškumo, kas laukia mūsų dorovingos visuomenės, jeigu pasiduosime supuvusiems imperialistiniams Vakarams (kai kurie žiūrovai paliko salę, matyt, neapsikęsdami savo moralinio veidrodžio scenoje!!!)

Didelės pagarbos vertas režisieriaus sugebėjimas įkalbėti aktorius tokioms atviroms mizanscenoms - ASK CK irgi turėtų tai įvertinti (čia jau kitais metais). Kokia nors metafora, alegorija, drabužėlis ar pritemdymas čia būtų tik tiesos slėpimas. Autoriui būdingos ir kitos meninės inovacijos: ilgai (ilgai ilgai) pūsti balioną, publikai su baime laukiant, kada jis sprogs, lygiai kaip kituose spektakliuose iš kuoktelėjusio herojaus, nutaikiusio revolverį, laukiama paleidžiant kulką - visuomet būni pasiruošęs tam kurtinančiam trenksmui, bet iššovus vis viena pašoki kėdėje.

Taip nutiko šį kartą ir su balionu. Jį susprogdino. Visi pašoko kėdėse. Efektas.

Dar veikėjai įžanginėje scenoje įtikinamai pasišvilpavo vaizduodami dialogą - atseit parodijuodami komercializuotoms televizijoms būdingus dainų konkursus. Pagedimas nuo tokių „nekaltų“ dalykų ir prasideda - nuo eurovizijų, talentų konkursų ir kitų geiropinių projektų. Režisierius moralinio nuopolio genezę atskleidė parodydamas, kad asmeniniai menininko kompleksai pridera ir visai liaudžiai, ir jaunų aktorių lūpomis paskelbė gražiau nei Dekarto ištaroje aliteruojantį ir susirimuojantį šūkį, kaip drabužėlių prekės ženklas klijuotiną kiekvienai nuodėmingai sielai šioje beviltiškoje šiuolaikybėje: „pisu, vadinasi, esu“. O juk ideologiškai gryname, hedonizmą atvirai kritikuojančiame spektaklyje taip būtų tikusi Lenino parafrazė: pistis, pistis ir dar kartą pistis! (Autoriui vis dėlto yra kur pasitempti!!!)

Komentarai