Septintasis teatro vaikams ir paaugliams festivalis KITOKS praėjo taip gražiai ir tvarkingai, kad, regis, nėra net apie ką kalbėti. Egzistuoja kritinė masė įvairaus amžiaus žmonių, kasmet nepaprastai laukiančių KITOKIO ir šįmet jie nenusivylė – buvo pristatyti penki spektakliai skirtingoms amžiaus grupėms, visi išskirtinės formos, siūlantys įvairiausius interakcijos būdus. Kartu vyko seminaras, paremtas forumo teatro reiškiniu ir „jaunųjų kritikų“ programa – grupė vaikų lankėsi spektakliuose, o po jų diskutavo apie tai, ką matė. Tačiau po šių metų KITOKIO, regis, nei festivalio, nei teatro vaikams kontekste nebuvo niekur pasistūmėta – renginys atėjo, nutiko ir dingo be jokių pėdsakų.
Ramunė Balevičiūtė straipsnyje „KITOKS´17: metas pokyčiams“ kalbėjo apie tai, kad festivalis jau įgyvendino pradžioje išsikeltus tikslus, taigi, laikas judėti pirmyn, kelti sau naujus uždavinius. Iš tikrųjų, kad ir koks kokybiškas šiuo metu būtų KITOKS, jis dar nėra pasiekęs jokios viršūnės net Lietuvos kontekste. O teatro vaikams kūrėjai pastaruoju metu randa įvairių dar neišbandytų galimybių, kaip pritraukti jaunąją publiką. Jeigu interaktyviais netradicinės formos spektakliais publika galės džiaugtis ištisus metus, nebebus reikalo veržtis į festivalį, kad pamatytum gerą teatrą vaikams. Taigi, KITOKIAM gresia prarasti aktualumą.
Glumina itin skurdi šių metų festivalio sklaida – apsiribota keletu straipsnių, atsisakyta festivalio ženklų stotelėse, stenduose, troleibusuose. Tiesa, bilietus žmonės perka ir be papildomos reklamos, tad plačiai viešinti renginių tarsi nebėra prasmės. Vis dėlto toks požiūris šiek tiek dvelkia pasitenkinimu status quo – festivalis turi pakankamai publikos, užtenka palaikyti esamą lygį, neverta dėti papildomų pastangų, kai viskas ir taip atsiperka. Yra mokyklos ir darželiai, yra kelerius metus iš eilės besilankantys žiūrovai. Beje, pernai festivalio vadovė Jolita Balandytė pasidžiaugė, kad nemažai tėvų su vaikais KITOKIAME lankosi kasmet, vadinasi, vaikai auga su festivaliu. Po šių metų renginio pasakyčiau kitaip: vaikai auga ir greitai išaugs patį festivalį.
Jei norima, kad žiūrovai ir festivalis augtų kartu, kodėl tiek mažai pristatoma spektaklių paaugliams? Juk tai galėtų būti naujas festivalio iššūkis – tarkim, pusę festivalio programos skirti 14-18 metų žiūrovams. Seniai ir gerai žinoma, kad Lietuvoje teatro repertuaro atžvilgiu labiausiai nuskriausta amžiaus grupė yra paaugliai. Jie jau nėra vaikai, tačiau dar ir nepakankamai suaugę. Šių metų festivalyje 13-18 metų paaugliams buvo skirtas vienintelis pasirodymas – Norvegų centro Dansarena spektaklis „Triukšmo kontrolė“. Keistai nurodytas amžiaus intervalas – kodėl festivalyje, kuriam ypač svarbu nustatyti tikslinės auditorijos amžiaus ribas, trylikamečiai ir aštuoniolikmečiai priskiriami vienai interesų grupei? Argi septintoko ir dvyliktoko pasaulėžiūra skiriasi mažiau negu, tarkim, pirmoko ir ketvirtoko?
„Triukšmo kontrolės“ estetika iš tikrųjų galėtų būti priimtina daugeliui paauglių – pastelinės spalvos, neoninės šviesos, vaizdo projekcijos, šiuolaikinio šokio ir breiko judesiai… Viską atlieka jauni žmonės, skambant elektroninei muzikai. Tvarkingas, jaunatviškas spektaklis, atmetantis scenos-dėžutės principą, leidžiantis žiūrovams laisvai stebėti vien tai, kas jiems įdomu, kitką ignoruojant, – tai paaugliams patrauklios idėjos. Tačiau ir vėl nieko, kas skatintų tiek publiką, tiek menininkus eiti į priekį, ieškoti, tobulėti. Po spektaklio įvykusi diskusija festivalį iš tikrųjų pagyvino. Buvo įdomu klausytis nuo vaikystės šokančių žmonių pasakojimų apie skirtingus jų kelius, stiliaus pasirinkimą, apie ilgas keliones iš sostinės į šiaurinę provinciją. Žinoma, malonūs ir pagyrimai Lietuvos publikai, kuri labai greitai priėmė spektaklio formą ir neraginama pasklido po veiksmo erdvę. Geriausiai nuteikė jaunesni žiūrovai, ypač „jaunieji kritikai“, – drąsos klausti tiek lietuvių, tiek anglų kalbomis jiems nestigo, priešingai negu būna per suaugusiųjų diskusijas. O dėl paprasčiau suformuluotų klausimų pokalbis netapo nei nuobodus, nei beprasmis. Prisiminus tylos lydimus susitikimus po suaugusiesiems skirtų spektaklių, kyla klausimas, kas vėliau atsitinka žmonėms, jeigu iš pradžių jie būna tokie atviri, nekompleksuojantys…
Grįžtant prie teatro paaugliams (arba jaunimui, kaip tą įvardija festivalio organizatoriai), manyčiau, šiai amžiaus grupei būtų tikusios dueto iš Belgijos TOH Theatre „Dirbtuvės“, tačiau šis spektaklis kažkodėl skirtas 9-12 metų vaikams. Prisiminus jo turinį, sunku suprasti, kas gi čia tokio vaikiško? Galbūt pati forma – juk esame įpratę, kad objektų teatras skirtas išimtinai vaikams… Kad ir kaip būtų, kažin, ar 3-6 klasių moksleiviai yra tinkamiausia spektaklio, kur lėlė virsta viską naikinančiu Hitleriu, o jį patį galiausiai sunaikina lėlininkės, publika. „Dirbtuvės“ pasakoja apie tai, kaip kūrinys, iš pradžių paniekintas kūrėjo, vėliau pats jį užvaldo, sužvėrėdamas iki Hitlerio žiaurumo (fiurerio simbolika pastaruoju metu nuolat šmėžuoja viešojoje erdvėje, nors tiek istorija, tiek šių laikų politika rodo, kad gausu asmenų, padariusių / darančių dar didesnę žalą žmonijai). Galiausiai tikrosios kūrėjos pačios griebiasi smurto ir susidoroja su įsisiautėjusia lėle. Aktuali tema, tačiau, kai smurto veiksmus, kurie čia pateikiami ne tik kaip pasekmė, bet ir kaip problemos sprendimo būdas, stebi 9-12 metų vaikai (dauguma dar net neturėję istorijos pamokų), apima abejonės, ar tikrai teisingai pasirinkta būtent ši amžiaus grupė. Stebėjau „Dirbtuvių“ publiką – berniukai viską vertino juokdamiesi, mėgaudamiesi „žudynėmis“, o dauguma mergaičių sėdėjo susigūžusios, užsidengusios ausis. Nežinau, kokio amžiaus vaikai jau gali matomą smurtą įvertinti ne vien emociškai, bet ir analizuoti, kas vyksta scenoje, tačiau atrodo, kad organizatoriai būtų daugiau laimėję, kviesdami į šį spektaklį paauglius, tarkime, 14-16 metų žiūrovus. Vėl nuoroda į galimą ateities tikslą.
Kiti festivalio spektakliai sukėlė daugiau džiaugsmo negu klausimų. Pavyzdžiui, 2-4 metų vaikams skirtas ispanų trupės LASALA spektaklis „Nesibaigianti naktis“ atliko ir šiokią tokią edukacinę funkciją tėveliams, vėliau fojė svarsčiusiems, ar tai, kur jie ką tik dalyvavo, galima vadinti spektakliu. Juk tai greičiau pramoga, nes niekas nei vaidina, nei šoka, tiesiog suteikia galimybę patiems vaikams pažaisti, pasiausti, ramesniems – tiesiog stebėti. Ir tai iš tikrųjų logiški pasvarstymai žmonių, kuriems teatras visada buvo vieta, kur susitinka aktyvūs aktoriai su pasyviais žiūrovais. Spektakliai, kuriuose vaidinama visai ne taip, kaip daugeliui įprasta, skatina žmones eiti į teatrą nieko nesitikint ir būti atviriems tam, ką gauna (jei, žinoma, „produktas“ kokybiškas). Pamąstyti apie tai privertė Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“, kurios pradžioje vienas vaikas klausinėjo mamos, kada čia visi pradės vaidinti ir prasidės teatras. Mama, kabindamasi už kiekvienos smulkmenos, bandė paaiškinti nepatenkintam sūnui, kad čia jau toks teatras, jau taip čia vaidinama…
„Vaikai yra ne ateities, o dabarties publika“, – interviu prieš spektaklį sakė vienas iš brolių, ispanų trupės Farrés Brothers i cia kūrėjas. Festivalis KITOKS iš tikrųjų gerbia vaikų auditoriją, priima juos kaip esamus, o ne būsimus žiūrovus. Gal ši frazė galėtų tapti kitų metų festivalio šūkiu? Šie žodžiai ne tik prasmingesni už „Įsivaizduoti paprasta“, jie neštų žinutę net ir tiems, kurie nesilanko festivalyje. Bet, žinoma, tik tuo atveju, jei organizatoriai vis dar jaučia poreikį kreiptis į žmones, o ne vien į žiūrovus.
