Iš paradoksų skrynelės

Audronė Girdzijauskaitė 2017 03 03 menufaktura.lt
Skulptūra Klaipėdos dramos teatro fojė. Nuotrauka iš sa.lt
Skulptūra Klaipėdos dramos teatro fojė. Nuotrauka iš sa.lt

Vilniuje lijo ir lijo, drėgmė skverbėsi į kaulus ir dangus nieko gera nežadėjo. Baltas Kultūros ministerijos užsakytas autobusiukas su žavingu vairuotoju vežė mus, kelias menotyrininkes, Auksinių scenos kryžių komisijos nares, į Klaipėdą žiūrėti spektaklių Muzikiniame ir Dramos teatre. Per sausį ir vasarį turime peržiūrėti spektaklius, kuriuos teatrai siūlo kaip pretendentus Auksiniam scenos kryžiui. Šiemet tokių pretendentų - aštuonios dešimtys. Kelintoji tai šių metų mūsų kelionė? Kiek spektaklių tą savaitę jau buvome pažiūrėję? Nebesuskaičiuojama. Teatrai tikisi apdovanojimo, o ko tikimės mes, vis važiuodami ir važiuodami? Stebuklo?

Stebuklai tąkart prasidėjo prieš pusiaukelę: mes netikėtai įvažiavom į pasakišką žiemos zoną. Kelias pradžiūvo, jį gaubė tirštai apšarmoję miškai, pasirodė saulė. Pamaniau, kad visa tai žada kažkokį netikėtumą. Ir jis įvyko! Pagaliau pamačiau jau antrąsyk rekonstruotą Klaipėdos dramos teatrą ir buvau sužavėta. Atgimęs teatras atrodė švarus ir jaukus (nelyginant su ankstesniuoju, kuriame erdvės dvelkė šalčiu), santūrus ir proporcingas ir, kas nuostabiausia, išlaikantis ypatingą santykį su miesto erdvėmis, su miestu, kurį matai ir jauti pro stiklo sienas. Tokiame teatre norisi būti, norisi po jį vaikščioti, svarstyti, kuriame foje galima būtų skaityti poeziją, rodyti pantomimą, surengti parodą, o kuriame - klausytis kamerinės muzikos... (Vienintelis mano pastebėtas trūkumas buvo tas, kad Sofijos Veiverytės didingos drobės stipriai „pykosi“, konfrontavo su grindis dengiančiu ryškiai ornamentuotu kilimu, puikiai tikusiu kitose erdvėse. Bet tai pataisoma.) Nepažįstu teatro renovacijos architektų Kristinos Jurkutės, Stanislovo Lukšo ir Sauliaus Manomaičio, neteko girdėti, kad už šį darbą jie būtų išgarsinti ir deramai pagerbti, bet vien už tai, kad Mažojoje salėje tarp kuklių tamsių kėdžių įterptos restauruotos rausvo gobeleno vokietmečio laikų autentiškos teatro kėdės, galima sumanytojui uždėt aukso karūną.

Visai kitokia nuotaika apėmė pasižiūrėjus spektaklį „Petro Ohėjaus kankinystė“. Nors įdomiai dailininkė Anželika Šulcaitė sutvarko scenos erdvę (teatro techninės galimybės, apšvietimas, garso aparatūra dabar leidžia daug ką įgyveninti), spektaklyje pasigendi pačios teatro dvasios, meistriškai vaidinančių aktorių. Daugelis jų man panašūs į netobulo šiltnamio augalus, vegetavusius be oro, be drėgmės, be derlingos dirvos. Režisierius Darius Rabašauskas pasirinko įdomią pjesę - Sławomiro Mrożeko, per ilgus, sunkiausius socializmo metus idėjomis maitinusio Rytų Europos teatrus. Kaip dabar vaidinti Mrożeką su jo sarkazmu ir ironija, nukreipta į savo meto valdžią ir į jos įstatymų vykdytojus, kai pats nei to akiračio, nei tos ironijos, nei to ryšio su pasauliu neturi? Todėl ir neįstengiama sukurti parabolės, to lenkto tilto tarp fantazijos ir realybės, todėl vaidinama kone buitinė pjesė.

Savo pastabą taikau ne vienam ar kitam konkrečiam žmogui, aktoriui ar režisieriui, tiesiog išreiškiu man susidariusį bendrą įspūdį. Panašiai pasijuntu ir žiūrėdama kai kurių kitų nusenusių, išsikvėpusių ar spontaniškai susikūrusių dar nebrandžių teatrų ir teatrėlių „produkciją“. Visi kaip gelbėjimosi ratą įsikandę tą „čia ir dabar“, o nenori pasidomėti, kas buvo „ten ir anuomet“. Neintelektualus, tik amato paisantis teatras neišsiugdys kūrybingo žiūrovo, nes jis pats - skurdus ir seklus. Be konteksto. Natūralu, kad tą buvusį „rimtąjį“ teatrą į pašalius stumia visokie parateatriniai reiškiniai, leidžiantys veikti mėgėjiškai - eksperimentai teatrui nepritaikytose erdvėse (turgavietės, ligoninės, kiemai), kur publika tik stebi ar sekioja iš paskos, bet dvasiškai vaidinime nedalyvauja.

O štai ir dar vienas paradoksas: būtent tokio, dažniausiai skurdaus ir seklaus teatro stebėti (paskui aptarti, lyginti, atrinkti geriausius) po visą Lietuvą gainiojama vadinamoji „kryžių komisija“. Įsikūrė daugybė teatrų ir teatriukų, nes aktorių kursus Muzikos ir teatro akademija, o dar ir kitų miestų universitetai, studijos išleidžia kasmet, o ar Lietuvai tiek jų reikia? Tad kiekvienas toks kolektyvas, jeigu tik jo vadovo kišenėje šlama diplomas, turi teisę susiburti į teatrą ir dalyvauti konkurse - pretenduoti į Auksinį scenos kryžių, kaip geriausi režisieriai, aktorės ir aktoriai, ir taip toliau. Didžiuma teatrų pristato komisijos dėmesiui viską, ką turi, be atrankos. O komisija visą tą blūdą privalo pažiūrėti. 80 spektaklių su pretendentais apdovanojimams!

Deja, gerbiamieji, dauguma spektaklių, kurie tikisi Auksinių scenos kryžių - prasti ir tuščiaviduriai, juos porą žiemos mėnesių matai kasdien, o kartais ir po du per dieną. Jų mėgėjiškumas kelia tik neigiamas emocijas ir pesimistiškas mintis. Saviveikla jau kvepia ir buvę kūrybingi teatrai, ir nereikia stebėtis, nes net Lietuvos nacionalinis teatras, o iš paskos ir kiti į sceną įsileidžia studentus. Spektakliukai nesubrandinti, tai žali eksperimentai, tačiau tie pirmieji bandymai rimtu veidu ir su didelėmis pretenzijomis rodomi publikai.

Kartais pasvarstau: už kokias nuodėmes komisijos nariai visa tai turi peržiūrėti, vertinti? Kyla ir ekonominis klausimas: kodėl minėta Kultūros ministerija ne tik švaisto brangų komisijos narių laiką, bet ir tuščiai eikvoja valstybės lėšas baltojo autobusiuko benzinui? Per du mėnesius - 9-kart į Kauną, 4-kart į Klaipėdą, kartą į Šiaulius... Juk dauguma kelionių pagal Auksinio scenos kryžiaus ištroškusiųjų maršrutus būna beprasmės, kaip ir tie komisijos peržiūrėti spektakliai.

Komentarai