Paulius Tamolė: kviesti vaiką į fantazijų pasaulį

Elvina Baužaitė 2017 02 16 menufaktura.lt
Paulius Tamolė ir Lauryna Liepaitė „Raudonkepurės“ repeticijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Paulius Tamolė ir Lauryna Liepaitė „Raudonkepurės“ repeticijoje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Teatrologė Ramunė Balevičiūtė rašė, jog labai smagu, kai galima Bertoldo Brechto mintį, kad teatras turi griauti publikos lūkesčius, pritaikyti teatrui vaikams. Toks atvejis - spektaklis „Raudonkepurė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kalbamės su idėjos autoriumi - aktoriumi, šokėju Pauliumi Tamole, kuriam tai pirmasis režisūrinis darbas, o jis - pavykęs.

Apie „Raudonkepurę“ - uždarą kambarį, kuriame - idėjų laisvė

Joëlio Pommerat pjesė „Raudonkepurė“ LNDT Mažojoje salėje jau gyvuoja beveik keturis mėnesius. Laidoje „Teatras“ spektaklio dailininkė Lauryna Liepaitė teigė, kad stebėjote visus „Raudonkepurės“ pasirodymus, teatro į(si)gyvenimo kartus. Pasidalinkite, kiek, kaip Jūsų turėta pirminė ir vėlesnė, jau kuriant spektaklį, idėja išsipildo? Kiek ir kaip atgalinis ryšys, (mažųjų) žiūrovų reakcijos atitinka Jūsų įsivaizdavimą, atliepia lūkesčius?

Mano pirminė mintis ir idėja, koks spektaklis galėtų būti, koks galėtų būti jo sprendimas, iki galutinio rezultato tikrai pakito. Ir kaip mano kolega aktorius Gediminas Rimeika pasakė, „ir ačiū Dievui, kad nedarėm, kaip tu norėjai“. Tai priėmiau kaip didžiulį komplimentą. Kūrybiniame procese neliko „mano“, „tavo“ idėjų, o susikūrė bendras kolektyvinis sprendimas, koks spektaklis turi būti.

Iš pradžių labai norėjosi naują spektaklį tarsi mažą vaiką saugoti, kol jis tvirtai atsistos ant kojų ir ims savarankiškai gyventi. Todėl atidžiai stebėjau, kaip kolegos realizuoja mūsų sumanymus scenoje, o dabar jau tik kartais užsuku pažiūrėti, kaip spektakliui sekasi gyvuoti.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro internetiniame puslapyje galite rasti tik vieną komentarą prie mūsų spektaklio, kuris, beje, atsirado ne taip ir seniai. Galvoju, kodėl? Kodėl tik vienas? Manau, todėl, kad daugelį gražių žodžių ir šiltų emocijų spektaklis (sakydamas spektaklis - turiu omeny visą komandą) susirenka gyvai, iškart jam įvykus. O teigiamų vertinimų buvo pačių įvairiausių: „tai geriausias kada matytas spektaklis“, „kaip netikėta“, „žiauriai patiko“ ir t.t.

Spektaklio forma - netradicinė, priešinga įprastai, tai uždaras kambarys, kuriame, aktoriams keliaujant per siužetą, vaikai piešia, tiesiogiai bendrauja, patys dalyvauja. Taigi, kiek ir kaip šiuolaikiniai vaikai nori ir moka priimti, kiek jie linkę patikėti fikcine realybe ir leistis į nuotykius joje?

Niekada neklausiau vaikų, ką ir kiek jie priima. Aš tiesiog pasitikiu jais, pasiims, kiek jiems reikia. Pamenu, dirbtuvių metu, kurias organizavome pačioje repeticijų proceso pradžioje, aktoriai vaikams perskaitė pjesę, o vėliau davėme dažus, ir jie galėjo ant didelio popieriaus lapo piešti, ką tik panorėję. Būtumėte matę tuos vaikus, kaip jie klausė mūsų skaitymo: ir žaisdami, ir gulėdami, ir muistydamiesi, ir išsižioję... Galėjai susidaryti nuomonę, kad pjesė jiems ne itin įdomi ir jie nelabai ką bus girdėję. Bet kada paėmė teptukus, dažus į savo rankas, jie piešė visus personažus, net ir tuos mažiausius, pavyzdžiui, skruzdėlę, kuri paminėta vos kartą. Vadinasi, jie mus puikiai girdėjo. O klausymas nėra vien sėdėjimas įsitempus, nejudant. Tas pat ir spektaklyje, mūsų užduotis - nuoširdžiai atlikti savo darbą, o jų - pasiimti, kiek ir ko norisi labiausiai.

Teatras vaikams - erdvėlaikis išgyvenimo jausminiam nuotykiui

Teatras vaikams, neretai ir neatsitiktinai yra teatras šeimai. Kiek kūrybiškumo, noro, gebėjimų, pa(si)tikėjimo, drąsos, o kiek apatijos, uždarumo, baimės vaikų ir pačių tėvų elgsenoje, raiškoje, jų tarpusavio santykyje, galvojant tiek apie šį spektaklį, tiek apie bendras teatrines patirtis, apskritai gyvenime?

Pjesėje yra viena frazė - „imk, mama, duodu Tau laiko“. Tai - vienas pagrindinių raktų, leidusių atrakinti šią pjesę. Mūsų komandos tikslu tapo erdvė šeimai teatre, kur jie turėtų laiko drauge pabūti ir patirti nuotykį. Labai norisi, kad jie laisvai jaustųsi mūsų siūlomose taisyklėse. Kurdami spektaklį negalvojom, ar tai bus labiau vaikams, ar labiau tėveliams. Tai turėjo būti spektaklis šeimai, kurie turi 5-10 metų vaikus. O svarbiausia, kad jie būtų laimingi tame spektaklyje. Juk nieko nėra geriau, nei matyti laimingas akis, tiek tėvų, tiek vaikų.

Jūsų akimis, kokie teatriniai elementai, sprendimai labiausiai veikia šiuolaikinį jaunąjį žiūrovą? Kas gali atitraukti jo dėmesį nuo ekrano, nuo virtualios realybės vaizdinių ir išlaikyti atidą?

Nemanau, kad teatras turėtų konkuruoti su ekranu ar virtualiomis realybėmis. Jei pradėsi konkuruoti - praloši. Jau geriau draugauti ir jungti šiuos dalykus. Apskritai reikėtų pradėti galvoti, ką teatras gali duoti, kuo jis gali būti išskirtinis šių dienų kontekste. Ir, beje, to klausėme tėvelių mano jau minėtų dirbtuvių metu. Nes, kodėl jie vaikšto į teatrą su vaikais ir ko iš jo tikisi, buvo ir man pačiam vienas svarbiausių klausimų. Atsakymai, kuriuos pavyko gauti ir kurie tapo mūsų spektaklio kertiniais akmenimis, buvo: gyvos emocijos teatre, interaktyvumas, aktorių vaidyba, nuoširdumas.

Gal ypatingai svarbu ir nuostabos potyris? Kas, Jūsų manymu, šiandien gali stebinti vaiką, kas sužadina jo smalsumą?

Gal kartosiuosi, bet noriu akcentuoti, kad gyvos emocijos, tikrumas, nuoširdumas - tai elementai, kurie negali vaiko palikti abejingo. Eidamas pas vaiką atvira širdimi ir kviesdamas į fantazijų pasaulį, sužadinsi jo smalsumą ir pelnysi pasitikėjimą.

„Raudonkepurėje“ liečiama vienatvė, baimė. Jūsų nuomone, kiek ir kaip su vaikais reikia kalbėti? Kiek suaugusieji geba bendrauti, atliepti augančios asmenybės mentalinius, kūrybinius, o pirmiausia socialinius poreikius? Kiek ir kaip ugdomas vaikas, jo asmenybės unikalumas, savęs suvokimas, mokėjimas būti su kitu, kūrybiškumas?

Su vaikais reikia kalbėti apie viską. O svarbiausia, kad jie norėtų ir nebijotų su mumis kalbėtis. Dabartis kuria įspūdį, kad mes, suaugę, pernelyg daug kreipiame dėmesio ir lyginame vaikus pagal bendrąsias žinias, dažnai pamiršdami emocinį vaikų pasaulį. Kada mokykloje vaikai šalia istorijos testo darė emocinį testą? Kada vietoje to, kad tikrintų savo rašybos klaidas, pasitikrino, kaip jie jaučiasi? Blogai jausdamiesi šalia vienas kito, mes negalime kalbėti apie jokį individualumą ar kūrybiškumą. Todėl labai norėčiau, kad mūsų ugdymo praktikose atsirastų daugiau laiko bendradarbiavimo, kūrybiškumo ir socialinės drąsos lavinimui. Beje, teatras yra puiki priemonė.

Minėta netradicinė Jūsų spektaklio forma suponuoja kūrybinę drąsą, laisvę, išmonę, tad, įdomu, žvelgdamas ateitin, kaip įsivaizduotumėt, ką pasiūlyti ateities vaikui? Koks teatras jo turi laukti ir gali tikėtis sulaukti?

Pasiūlyti tai, ko vaikui labiausiai trūks. Gyvo bendravimo. Viskas keliasi į internetinę erdvę. Ir susiduriame su paradoksu, jog gyvendami informaciniame amžiuje, nebemokame bendrauti. Taigi, teatras yra erdvė, kur galėtume pradėti iš naujo bendrą dialogą apie vertybes, apie tai, kas mums visiems svarbu.

Tai padėtų plėsti akiratį, pasaulio pažinimą, leistų suabejoti nusistovėjusiomis nuostatomis.

Kitas svarbus dalykas, kad ateities vaikas būtų ne tik žiūrovas, bet ir dalyvis. Nebūtinai dalyvis tiesiogiai. Svarbu, kad jis jaustųsi bendruomenės ar kūrybinio proceso dalimi.

Pirmasis prisilietimas prie teatro kaip dabarties kūrybinės (iš)raiškos įskiepis

Jūs reiškiatės įvairiai teatro mene. Kaip jaučiasi, gyvena, kiek galimybių išreikšti save turi jaunas teatralas?

Visas ir dar daugiau, negu jis įsivaizduoja turįs. Yra toks posakis, jog tikslas pateisina priemones. Tad jeigu nori išreikšti savo mintis, idėjas, požiūrį, prašom, reikškis pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, kokias tik žinai. Daryk viską, svarbu, kad tave suprastų, išgirstų, pamatytų. Pasaulis tapo labai mažas. Kelionė iki Klaipėdos automobiliu trunka tiek pat, kiek kelionė lėktuvu iki Londono. Lygiai taip ir meno pasaulyje, ribos tarp meno sričių esti minimalios. O reikėtų žiūrėti dar plačiau ir jungti meną su mokslu, technologijomis, viskuo. Liūdniausia, jog mūsų galimybės dažnai pasibaigia galvoje. Dėl riboto požiūrio.

Prisiminkite savo vaikystės teatrines patirtis - žiūrovo, dalyvio?

Už savo teatrines patirtis vaikystėje labiausiai dėkoju savo mokytojai aktorei Nijolei Lepeškaitei. Ji buvo tas žmogus, kuris pirmasis mane supažindino su teatru. Mokykloje turėjome pamoką, kuri vadinosi „Teatro ABC“. Ir nors lankydavausi teatre ir atsimenu to meto spektaklius, tokius kaip „Merė Popins“, „Muzikos garsai“, vis dėlto didžiausią naudą gavau pats galėdamas vaidinti scenoje ir prisiliesti prie teatro. Ir koks skirtumas, kad tą kartą mano sugipsuota ranka trukdė sukurti juokdario personažą arba Andriaus personažas pagal Juozo Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“ tą sykį buvo naivus ir vaikiškas. Tai buvo mano pirmieji žingsniai kelyje, kuriuo dabar sėkmingai einu ir už ką esu labai dėkingas.

Teatro menas Jums - „...“?

Vaizduotė. Smalsumas. Atkaklumas. Nuosekli praktika ir Bendradarbiavimas.

Komentarai