Pilname vaiduoklių teatre

Milda Brukštutė 2017 02 15 7 meno dienos, 2017 02 17
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“: Bitininkas (Darius Meškauskas). Algirdo Kubaičio nuotrauka
Scena iš spektaklio „Pašaliniams draudžiama“: Bitininkas (Darius Meškauskas). Algirdo Kubaičio nuotrauka

Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys - taip pat. Panašu, kad tai - ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.

Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė - Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...

Automatiškai kyla klausimas, ką tokiu atveju su savo senoviniais apdarais šioje buitiškai šiuolaikiškoje scenoje jie primena? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia - aktorius! Iš tiesų, belieka stebėti, kaip Klaipėdos teatro artistai bei iš Vilniaus pakviesta Aldona Bendoriūtė įkūnija vieną ar kitą Strindbergo išrašytą personažą. Taigi, atsiduriame itin pasenusiame aktoriniame teatre, kur svarbiausia įtikinti žiūrovus pagrindinių (nes pernelyg naivu būtų kalbėti apie visus) veikėjų išgyvenamomis emocijomis.

Labiausiai dėmesį prikausto pats Tėvas - Darius Meškauskas, aplink kurio tragediją ir sukasi visas veiksmas. Jis atrodo lyg pamestas vaikas, atklydęs į suaugusiųjų pasaulį ir niekaip nesuvokiantis, kas yra kas. Žmogus, vis dar ieškantis ramybės savo paties namuose, nors kaip tik čia slepiasi patys didžiausi jo priešai. Iliuzijų karalius, nekalta auka, prastas šeiminio gyvenimo žaidėjas ir galų gale išsigandęs, vienišas vyras. Nesunku matyti Rotmistrų pasaulį tokio gyvo aktoriaus akimis. Beje, šalia jo ryškiai švyti ir dar viena gyvybė, pagrindinė namuose įsivyravusios įtampos kaltininkė - duktė Berta, kurią vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Karolina Kontenytė. Ši Berta - natūraliai vaikiška siela, naivaus pasaulio nešėja, didysis šių namų džiaugsmas ir rūpestis, neišsenkantis šilumos šaltinis, kuriuo, deja, vienu metu neįstengia džiaugtis visi.

Šiek tiek keista, kad šis namų džiaugsmas taip aukština savo motiną Laurą. Aktorė Aldona Bendoriūtė šiai moteriai suteikia melancholiško šalčio. Į viską ji žvelgia iš aukšto, niekuomet nepasiduodama emocijoms, empatijai ir kitiems žmogiškiems jausmams. Taip, ji kenčia, pyksta, pavydi... Tačiau šalia to skrupulingai skaičiuoja, planuoja, vaidina... Ši moteris yra kitais manipuliuojanti šmėkla, pasiryžusi bet kokia kaina viską (supraskite, savo vyrą) kontroliuoti, palenkti, valdyti. Strindbergo kūrybai tokie moterų paveikslai itin būdingi. Juose nėra nė kruopelės pateisinimo, šviesos ar netgi šiaip žmogiškų, ne vidiniam monstrui paryškinti skirtų savybių. Tai vyrų, kuriuos negailestingai suluošina pavydi moters ranka, pasaulis. Tad nori nenori kyla klausimas, kuo šis pasaulis patraukė latvių režisierę, moterį? Deja, tradicinis literatūrinis teatras nepajėgus atsakyti į tokį klausimą, kaip ir į daugelį kitų. Jis veikia ne dialogo, bent jau ne su šių dienų žmogumi, principu, jis tiesiog sako tai, ką, jo iš anksto suplanuotu manymu, reikia pasakyti.

Į atpažįstamą šių dienų pasaulį pakvietė kitas klaipėdiečių spektaklis - LNDT Didžiojoje praūžęs (deja, tik ironizuoju) „Pašaliniams draudžiama“. Šis Oskaro Koršunovo ir Gintaro Grajausko darbas savo nuotaika, kokia ji, rodos, iš tikro turėtų būti, artimas šio režisieriaus kartu su kitu lietuvių dramaturgu Marium Ivaškevičium pastatytam „Išvarymui“. Gyva muzika, pasimetusių pasaulyje ir savyje vyrų nuotykiai ir atpažįstamos situacijos, vietos, temos... Pagrindinis šių spektaklių skirtumas tas, kad „Išvarymo“ scenoje vyko tikrų tikriausias tūsas, ne juokais užkrėtęs jame vaidinančius aktorius, o „Pašaliniams draudžiama“ yra spektaklis, kur visos šėlionės tėra tik atsargiai ir net kažkaip nesmagiai suvaidinamos.

Žinoma, tai toli gražu nėra vien aktorių klausimas. Pirmiausia, regis, šį sceninį melą pradėjo pats Grajauskas. Nors ir kalba apie Klaipėdos poetą, taigi, pasirinkęs sau labai artimą temą, autorius atrodo itin neatviras. Juk jis apie poetų gyvenimą žino šimtą kartų daugiau nei kad atskleidžia šios trafaretinės istorijos. Argi tikrai svarbiausia, kad poetas neranda darbo, o kai randa, šis būna neįdomus? Beje, scenoje su savo Kontrabandos grupe stovi pats dramaturgas ir, atrodo, prižiūri, kad niekas jo neišduotų, nepapasakotų kokios nors skaudesnės, tikresnės, ne tokios poetinės ir filosofiškos istorijos. Juk jis - gyvas įrodymas, kad poetai nebūtinai tampa bitininkais, kad jie dar laukiami scenoje, kad jų knygos leidžiamos ir t.t. Taigi, kad bėda - ne visuomenė, o jis pats, kad, tarkime, ne visuomet apskritai ką nors gali parašyti, kad gavus įdomų darbą nebūtinai viskas eisis kaip iš pypkės, kad vietoj naujų dainų mieliau grosi senas, tas pačias, kad gal kartais pats sau, ne kitiems, atrodysi neįdomus.

Koršunovo darbas čia pats mechaniškiausias. Jis mielai prisideda prie kaltinimų kvailai visuomenei ir teisina nelaimingą poetą. Jis sustato atskiras scenas, apkamšo jas dainomis, palieka daug erdvės aktoriams ir įpina, kaip jo kūrybai būdinga, metateatrinių elementų. Čia neslepiama, kad šiek tiek keista, jog visi dainuoja, neslepiama, kad Grajauskas - pjesės autorius, ir panašiai. Tik kažkodėl šį kartą tai atrodo dirbtinokai, beprasmiškai. Juk beveik nėra veiksmo (jį keičia melancholiški pašnekesiai kad ir gyvenimo prasmės klausimais), kurį šelmiškai tektų nutraukti, tad šie intarpai praktiškai tampa tolygia spektaklio dalimi. Galiausiai niekaip neapleidžia teatro tuštumos pojūtis, lyg nebūtų nei kaip, nei ką pasakyti. Tik vieniša jūra banguoja tolumoje ir dar bando kažkaip priminti, kad ne viskas yra taip beprasmiška, kad slypi kažkas neįžvelgiamo už šio triukšmingo, skurdaus, skundais ir pašaipom nukloto paviršiaus.

Didžiausias šių dviejų Klaipėdos dramos teatro spektaklių žiburys - jau minėtas Darius Meškauskas. „Tėve“ prikaustęs žiūrovus prie savojo personažo išgyvenimų, „Pašaliniams draudžiama“ pademonstravo, kad jis turi ir puikų balsą. Tiesiog nuostabu, kaip aktorius sugeba nepasiduoti aplinkos vangumui ir savaisiais vaidmenimis įnešti gyvybės į ganėtinai blankias scenas. Beje, Koršunovo pastatyme savo organiška vaidyba pradžiugino ir Fotografą vaidinęs Mikas Urbonas.

www.7md.lt

Komentarai