Jaunųjų ruduo. Tai ne poetinė metafora, žyminti amžių, senėjimą ar profesinį „užsilenkimą“, o konkretus metų laikas. Tiesiog šis ruduo neabejotinai priklauso jauniesiems: tokio jų parado būta seniai, jei apskritai būta, bet dar svarbiau, kad šiuo atveju galima kalbėti apie kokybę. Net jei kūriniai nepasižymi tvirtumu, užtikrintais režisūriniais mostais, jų ieškomas ir pagrindžiamas kūrybos kitoniškumas yra kur kas įdomesnis už įprastinį tradicinį profesionalumą, vis dažniau tik patvirtinantį draminio interpretacinio teatro sampratos letargą. Labanaktis, „maironiai“? Jaunųjų spektakliuose nebegirdime nei poetinių metaforų, nei vizualiai galingų įvaizdžių. Tai dar viena kokybė. Nusispjaukime keliskart.
Ne, poetinis teatras neišnyks, bet šiandien galime stebėti, kaip jaunieji keičia jį kasdienybės proza. Kalba ramiai, be patetikos. Į mikrofoną. Mikrofonas yra instrumentas garsui perduoti. Bet čia jį galima traktuoti gerokai plačiau, o kai kas gali iš to susikurti metaforą.
Traukos jėga
Pauliaus Markevičiaus režisuoti „Dalykai“ (Meno ir mokslo laboratorija) prasidėjo nuo savotiško „tyrimo“, t. y. nuo pačių spektaklio kūrėjų pažinties su kvantine fizika, paskaitų apie ją. Vasarą šis neapibrėžiamo žanro kūrinys buvo atliktas Molėtų observatorijoje. Rudens premjerai Meno forte spektaklis buvo pripildytas teksto, atsirado personažų punktyrai, ir tai, pasak pirmojo atlikimo liudytojų, gerokai pakreipė jo ašį teatro link. Tačiau nepavojingai.
Prieš 26 metus Oskaras Koršunovas netyčiniu savo manifestu „Ten būti čia“ parodė opartiškai iškreiptą pasaulį, kuriame neliko gravitacijos – pastumtas nuo pianino akmuo nebumbtelėjo žemėn. Šiandien „Dalykų“ kūrėjai pripažįsta gravitaciją, su ja reikia skaitytis ir mokėti ją suvokti. Niutonas ir Tesla tyčia krinta nuo sofos ant grindų ir kvatoja – jiems patinka ši jėga! Akivaizdu, kad spektaklio audinys nuaustas ne prie kompiuterio ekrano, o scenoje, ir kitokią kokybę įrodytų tai, kad jo neįmanoma fiksuoti ekrane ar ant popieriaus. Nėra nei linijinio laiko, nei pasekmių, nei dramos. Santykiai neaiškūs, pateikiamos tik trumpos atlikėjų buvimo vienais ar kitais personažais akimirkos, sakiniai, nuotrupos. Tarsi regėtume iškirptus dvimačius siluetus, iliustruojančius mokslininkų mintis ir idėjas. Astronautai stebi Rojų, mato pirmą vyro ir moters suartėjimą, pirmoji (fizikos, fizinė) moteris Marija (vėliau ji taps Sklodovska-Kiurie) vilioja vyrą obuoliu, kuris, tikėtina, vėliau nukris Niutonui ant galvos. Niutonui patinka ši moteris, nes ji turi masę. Sujungiami du pasakojimai – mitai apie Žemės evoliuciją, svinguojama tarp mokslo ir Biblijos. „O kas buvo prieš tai?“ – klausia astronautas, o moteris atsako: „Prieš tai Jis ilsėjosi.“ Tiesa, su tariamu tekstu atsiranda teatrinės intonacijos, bet moksliniai paaiškinimai, laimei, nekliūna, nes nuskamba tik kaip garsinis fonas, tarsi klausytumės poezijos nesuprantama kalba.
Scenografės Barboros Šulniūtės sukurta baltų nelygių glamžyto popieriaus sienų erdvė – lyg laivo Soliaris atmosfera, į kurią pakliūva atlikėjai ir žiūrovai, ir bet kokios sąsajos su išoriniu pasauliu išsijungia. Kartais šis laivas net pernelyg atitrūksta nuo realaus scenos menų pasaulio, nes kūrėjai jaučiasi taip, tarsi būtų pirmieji, išsilaipinę šios tematikos mėnulyje. Pateikti nuorodų į anksčiau sukurtus meno kūrinius nebūtina, tačiau kalbant apie meną reprodukavimo ir kopijų epochoje, būtų neprošal žinoti ankstesnius patyrimus – ir žiūrovams leisti pajusti tvirtesnį kūrėjų pagrindą. Galima įvairiai žvelgti į kvantų visatą – nuo abstraktaus žvilgsnio į reliatyvumą (tarkime, „Einšteinas paplūdimyje“) iki itin asmeniško santykio su Teslos išradimais (kad ir Jimo Jarmuscho „Kava ir cigaretės“ ar Teslos ikonografijos suklestėjimas). O bandyti lyg pirmeiviui rizikinga – pasipila naivūs paklydimai.
Spektaklio finale veikėjai ima linguoti, švytuoti, šis pulsavimas pamažu užkrečia, veidrodiniai mūsų neuronai reaguoja, mes irgi imame pulsuoti su jais. Kūrinys pats idealiai švytruoja tarp judesio ir teatro, tarp teatro ir parateatro, tarp kreipimosi į publiką ir atsiribojimo nuo jos. Tarsi neapsispręsta, ką ir kaip daryti, bet atrodo, kad šis mažas tradicinę dramą išpažįstančių aktorių žingsnelis į šoną yra visai nemenkas teatrui.
Išpažinties metamorfozės
Atlikimo erdvė bei interakcijos su žiūrovais irgi kinta. Prieš (dvi)dešimtmetį „geras tonas“ buvo išmušti žiūrovus iš pusiausvyros, nugriauti ketvirtą sieną, tiesiogiai įsiveržiant į žiūrovų salę (paprastai publiką tai išgąsdina, o ketvirtoji siena padvigubėja). Bet dabar (jau kuris laikas) kiekvienas žiūrovas sutinkamas kaip lauktas svečias, kartais kaip sąmokslininkas, su juo pasisveikinama ir taip pelnomas pasitikėjimas. Dovilė Statkevičienė, jau rašydama „8 minutes“, numatė „režisūrą“ – prie vieno iš žiūrovų reikia padėti porą batų, suteikiant jam galimybę pabūti in his/her shoes (lietuviškesnei versijai tikriausiai derėtų patiesti kailiuką, kad pasijustų personažo kailyje). O režisierė Sigita Pikturnaitė žiūrovus susodino ratu, ir Menų spaustuvės Kišeninėje salėje tai tapo nesuplanuota replika ankstesniems spektakliams, tarsi perkeistas Atviro rato išpažinties teatras, bet dabar prisimena ne aktoriai. Atlikėjai-komentatoriai papasakoja žiūrovo, įsukto į bendrą ratą, veiksmus ir juos vertina.
Pauliaus Markevičiaus (vėl! – ir dar šį sezoną regime itin tvirtus jo „Neišmoktų pamokų“ monologus-dainas), dramaturgės Birutės Kapustinskaitės ir kitų kūrėjų „Dviejose su puse minutės“, sukurtose palyginti naujoje House of Puglu erdvėje, žiūrovai finale susodinami taip arti vienas priešais kitą, kad liečiasi keliais. Jie klausosi performanso dalyvių pasakojimų (nebūtinai autentiškų), o kartais ir patys neištvėrę prisijungia, tęsdami išpažinčių ciklą. Teatras ir čia taktilinis, žiūrovus / atlikėjus liesti rankomis būtina, jie vedžiojami po erdvę, paklaidinami tarp juodų audeklų, parvedami atgal. Įprastinį retorinį tuzinus kartų nuo scenos girdėtą šūksnį „Niekas nebežiūri į akis!“ čia keičia kvietimas žiūrėti vienas kitam į akis bent 2,5 minutės. Terapija iki banalumo paprasta: tu nesi vienintelis, apimtas nerimo, ir nereikia to gėdytis.
Šie terapijos seansai nėra skirti didelėms erdvėms ir daugeliui žiūrovų. „8 minutės“ priima į ratą 40, „Dvi su puse minutės“ apsiriboja 25-iais, „Dalykus“ Meno forto salėje žiūri 70 žmonių. Minučių paminėjimas pavadinimuose atkreipia dėmesį į akimirkos svarbą mūsų gyvenime, bandymą sustabdyti laiką ir pajusti save. Turint omenyje nepaliaujamą aktorių rengimą įvairiose mokymo institucijose ir prisiminus daugelio pažangesnių šalių patirtį, galima manyti, kad pasirenkamos mažos erdvės nėra atsitiktinumas, o jau atėjusi realybė – rasti nedidelę, bet ypatingą savo nišą ir kreiptis į žiūrovą asmeniškai. (Todėl valstybinių institucijų planai rekonstruoti ar statyti naujas dideles scenos erdves verčia suklusti – juk jų išlaikymas guls ant mokesčių mokėtojų pečių, bet ar bus tiek žiūrovų?)
Dar viena aktyvi šio rudens „persona“ – Greta Grinevičiūtė („Dalykai“, „Neišmoktos pamokos“) kartu su Agniete Lisičkinaite šokio spektaklyje „B ir B dialogas“ (dramaturgė Sigita Ivaškaitė) savo personažes blondines sulygina su žiūrovais. Jos, užsisėdėjusios kavinėje, vėluodamos braunasi į salę, pasirenka kėdes, vėl kyla, ieškodamos savo vietos po scenos žibintais. Jų plepėjimą sunku pavadinti išpažintimi, greičiau jos parodija, bet videoprojekcijoje matomas tikrasis Aš išduoda ir tikrąsias intencijas. Greitas tempas, tušti pokalbiai priešpriešinami dokumentiniams kadrams su airių manufaktūrininkais. Panaudoti principai (kaukė, personažo-atlikėjo skirtis) verčia į jas žiūrėti kaip į atgimusias Džekilę ir Haidę, kurios šiandien jau nepavojingos blondinės, bet vis dėlto sukelia smagias re-akcijas (pavyzdžiui, pozuodamos fotografams su protestuotojais prieš LGBT konferenciją Lietuvos rusų dramos teatre šią vasarą).
Kas yra „Neišmoktų pamokų“ veikėjai – prie mikrofono stoję asmenys, atliekantys autentiškas išpažintis, ar pjesės personažai? Atlikėjai taip įtikinamai pateikia savo performed subjectivity (performatyvų / pristatomą subjektyvumą), kad iš esmės nebūtina žinoti, ar tai atsitiko su jais, ar su kuo nors kitu. Svarbiau tiesiog perduoti ar priminti patirtis, o universalios situacijos neišvengiamai aidi daugelio galvose ir net tampa pačių atlikėjų autoterapija. Tarsi būtų naudojamas senas dramos principas, bet įprastą tvarką griauna tai, kad maskuojama atlikėjo / personažo individualybė. Kas kalba? Nebesvarbu. Medija nėra žinia, ir tai yra esminis pranešimas McLuhano pranašautai savireklaminei erai.
Mikrofono galia
Anglų akademikai pokštauja: „Koks skiriamasis postdraminio teatro bruožas? – Mikrofonas kairėje pusėje.“ Anglijoje judama priešinga kryptimi, todėl Lietuvoje (ir Europoje) mikrofonas kur kas dažnesnis dešinėje.
Bet čia ne tik pokštas. Mikrofonas siūlo bent keletą prasmių. Jis paverčia balsą medijuotu, vadinasi, juo perduodamas žodis skamba iš kitos realybės nei prieš tai sklidęs nuo scenos. Todėl ir jį sakantis žmogus, „balso konteineris“, pristato save kaip kitą, jis jau nėra personažas arba dvigubas personažas. Net pasakodamas apie save (kaip gerokai anksčiau pastatytame Menų spaustuvės šokio spektaklyje „Contemporary?“) jis kuria kitą save – tai jau minėtas performatyvus subjektyvumas.
Be to, mikrofonas nuo pat jo sumeistravimo laikų skirtas kreiptis, taigi, jis iškart sako: žiūrovas yra, perfrazuojant Mariną Abramovič, the spectator is present, ir mes jį matysime. Šiandien nuo jo nesislepiama, apsimetant, kad vaidinsime tuščiai ar pilnai salei, pro jį braunamasi („B ir B dialogas“), jis vedžiojamas už rankos po erdves („Dvi su puse minutės“), su visais 40 pasisveikinama („8 minutės“), žiūrovai suskaičiuojami garsiai, kaip ir pajamos, gautos iš bilietų („Contemporary?“), taigi, išviešinamas užsceninis jų dalyvavimas (t. y. be jūsų mes nevaidintume). Ir net jeigu salė tokia, kad laisvai galime girdėti vienas kitą, mikrofonas sukuria komišką atotrūkį ir jau trafaretinį postdramatizmą, o drauge teatras „prisistato“ kaip dar viena medija. Tai mutavusios stand-up comedy variantas.
Įdomu, kad ir vyresnės kartos režisieriaus Rolando Atkočiūno šio sezono premjeroje „Gyvūnas (Ku kū)“ nuo mikrofono atsiradimo scenoje prasideda makabreska ir žaidimas stiliais, o jie kur kas artimesni režisieriaus išpažįstamam lengvam siurrealizmui negu iki tol tvyrojusiai černuchai. Veikėjai, atsistojantys prie mikrofono, jau pastebi žiūrovus, kreipiasi į juos, aiškina situaciją, keičia personažų ir savo pačių santykį, išduoda režisieriaus šypseną. (Todėl į visiškai girtus ir sodriai besikeikiančius baikerius negaliu žiūrėti tik spektaklio kontekste, nematydamas juos vaidinančių Rimanto Bagdzevičiaus ir Ramučio Rimeikio, t. y. smagiai susikibusių Lietuvos kultūros ir meno tarybos ir Lietuvos Teatro sąjungos pirmininkų.)
Mikrofono paskirtis – sustiprinti balsą, perteikti riksmą dar rėksmingiau, neleidžiant prasprūsti menkiausiems garso niuansams. Būtent dėl jų mikrofoną pirmąkart – kiek pavyko aptikti – Lietuvos scenoje panaudojo Jonas Jurašas, siekdamas perteikti Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto įsimylėjimo būsenas, nuotaikas, jų šnabždesius. Jonas Jurašas: „Vidiniams monologams apie tėvynę įvedžiau vieną dalyką, kurio lig tol niekas nebuvo naudojęs, – kūno mikrofonus.“[1] Tai buvo 1972-ieji!
Šį rudenį mikrofonas nėra skirtas perduoti tyliems kuždesiams, – nors jų esama, bet į mikrofoną rėkiama. Dar ne taip, kaip Warlikowskio Agamemnonas rėkia į jį „(A)Polonijoje“, o šis ima kurtinamai fonuoti, lyg iliustruodamas maksimaliai įnirtusį balsą ir juo perteikiamą tragediją, kai kertamos garso intensyvumo ir proto suvokimo ribos. Į mikrofoną šaukia Aleksandro Špilevojaus „Neišmoktų pamokų“ solistai / veikėjai, komentuodami savo praeitį pagal Colours of Bubbles grojamą muziką Menų spaustuvėje. Ar jų šauksmas bus ir kartos, o gal kelių kartų, ilgai tramdyto įtūžio ženklas ir iškrova dėl pavėluoto gyvenimo pažinimo? Kai šis tekstas bus išspausdintas, jau bus įvykęs ir roko grupės „Kontrabanda“ sugrįžimas – Klaipėdos dramos teatro salėje ji drauge su dramaturgu Gintaru Grajausku šauks Oskaro Koršunovo premjeroje „Pašaliniams draudžiama“. Marius Meilūnas ir grupė N-Atomic Trio pasakos-šauks „Krytį“ Panevėžyje ir Menų spaustuvėje. Rokas, kurį po 1990-ųjų nokautavo pigus, užtat masinis, nes žemo lygio, lietuviškas popsas, pagaliau atgimsta naujų kartų sąskambiais, skirstosi po neprestižines, nemasines, užtat mielas andergraundines erdves ir festivalius, o šiandien žengia ir į teatro sceną. Tai geras ženklas – muzikantai ne tik turi ką pasakyti (sugroti), jie čia randa įvairesnę ir gerokai atidesnę (reiklesnę) publiką negu ta, prie kurios būna pratę koncertuose (Colors… prisipažinimas). Nauja patirtis kausto, bet šios simbiozės nauda abipusė – rokeriai treniruoja savo atidumą ir niuansuotus kreipimusis, aktoriai pereina prie išpažinties žanro, prie (savo) pozicijos, lenda iš personažų kiautų, kad imtų šaukti kaip gyvenimo personos. Jie nebijo būti neoriginalūs – tai nėra blogai, nes čia priartėja gyvenimas, o roko skambesys smūgį sustiprina, ir nuoširdumo ar tikrumo sąvoka, tokia neįprasta scenai, ima kovoti už savo teises. Nors scena ir salė visai šalia, mikrofonai apkraunami balso stygų darbu ir prakaitu, – šitas šauksmas turi būti išgirstas, pasikartojimai gal net nėra trūkumas, o priedainis, ilgai trukusios tylos / traumos užkalbėjimas-iškalbėjimas. Kadaise scenose triumfavusi dainuojamoji poezija šiandien virsta šaukiamąja drama. Sukuriamas naujas ryšys be tarpininkų, be poteksčių, be nutylėtų žodžių, nes mikrofonas, stiprintuvai, apšvietimas, medijos – nebe mediumai, o gyvenimo realybė, (balso) stygų tęsiniai į kitų ausis.
Šiandien mikrofonas yra nebe egzotika, nebe modernybės ženklas, o paprastas laiko atributas, galintis tapti ir kartos ar bent jau kolektyvinės minties (į)garsintoju. Visi aprašytieji spektakliai iš esmės neturi vienintelio režisieriaus-demiurgo, yra lyderis ar keli, bet spektakliai buvo kuriami drauge, einant atradimų ir klaidų keliu (tik Sigita Pikturnaitė yra baigusi režisūrą, kitų kūrėjai – aktoriai, šokėjos). Dar viena akivaizdi ir paradoksali kaita – visiems tekstams, net šauksmui, kuris yra ir išpažintis, svetimi keiksmažodžiai. Nors pjesės ar pasakojimai sukurti šiandien, juose nebėra ne tik mėgavimosi keiksmais (tą palikime „Gyvūnui (ku kū)“, t. y. vyresnei kartai) – jų tiesiog nebeliko. Žiūrovų nenorima gąsdinti, šokiruoti. Galima į juos kreiptis normaliai, netgi švelniai. Ir tai ne mažiau stipru.
[1] Aušra Marija Sluckaitė. Spektaklių ir sapnų klavyrai. 2016. Vilnius: Kultūros barai, p. 42
