Iš garsiausio Varšuvos „Nowy“ teatro į Vilnių atvažiuoja unikalus žinomo režisieriaus Wojteko Ziemilskio spektaklis „Vienas gestas“, kurį Menų spaustuvėje galima bus pamatyti tik dvi dienas – jau šį savaitgalį, lapkričio 5 ir 6 d.
Kuo šis spektaklis unikalus? Ir kuo jis gali sudominti Lietuvos teatro žiūrovus bei profesionalus?
Spektaklį „Vienas gestas“ (Jeden gest) rugsėjo pabaigoje pastatė režisierius ir vienas stipriausių Lenkijos performerių Wojtekas Ziemilskis. Po premjeros aplodismentai nebuvo garsūs, nes dalis žiūrovų išmoko pamojuoti rankomis. Juos mokė ketvertas atlikėjų. Jie – dalinai ar visai negirdintys, kalbantys apie save ir savo gyvenimą. Jų pasakojamas istorijas susidomėję žiūrėjo girdintieji.
Juk tai nėra spektaklis apie kurčiųjų problemas. Tai pirmiausia kūrinys apie galimybes bendrauti. „Vienas gestas“ akcentuoja ne ribas, bet jų plėtimą – tiek, kiek leidžia nauji mokslo pasiekimai ar paties žmogaus atvirumas. O teatro kritikai šiame spektaklyje, kuris buvo įvardijamas kaip viena laukiamiausių premjerų, vertina performatyvų veiksmą, gestų choreografiją, išpažinties teatro elementus ir naują, netradicinį įvairių medijų panaudojimą.
Premjerą Varšuvoje žiūrėjęs teatro kritikas Vaidas Jauniškis sakė: „Esu matęs keletą Wojteko Ziemilskio spektaklių ir akcijų, ir visada žavi, kaip subtiliai ir organiškai jis žaidžia žanrais. Pagrindinė šio spektaklio „siužetinė linija“ tarsi signalizuotų apie socialinę akciją, bet įsiterpia ilgi tiesioginės transliacijos planai, griaunantys įprastą „spektaklio“ ritmą, pasitelkiami kibernetikos pasiekimai (ir tuoj galime juos susieti su Stelarcu ir kitais performeriais-kiborgais), galiausiai išvystame performansą su muzika, gimstančia iš judesių, – žiūrovui veriasi erdvės rinktis, kaip ką žiūrėti ir vėliau prisiminti“.
Wojtekas Ziemilskis teigia, kad spektaklis „Vienas gestas“ nebuvo sumanytas kaip pasakojimas apie negirdinčiųjų integraciją. Gal net priešingai – čia girdintieji turi prisitaikyti, labiau pasistengti, nes spektaklyje pirmiausia rodomi gestai, o tik po to jie verčiami balsu, o ne atvirkščiai, kaip įprasta.
Belaukdami „Vieno gesto“ vaidinimo Menų spaustuvėje, pateikiame ištraukas iš pokalbių su režisieriumi lenkų spaudoje
Pirmiausia – kaip atsirado tokio spektaklio idėja?
Tai kilo iš susidomėjimo visiškai kitokiu tarpusavio supratimo būdu, susitikimu su visai kitokios kalbinės sferos atstovais. Koks šios srities paveldas, ar galima paveldėti gestų kalbą, kokia yra kultūra, kuri neužfiksuojama raštu? O vėliau atsirado daug kitokių siužetų, ir viskas vėl virto nuo kojų ant galvos.
Nors kuri kaip režisierius, choreografas, esi kalbininkas ir vertėjas, moki anglų, prancūzų, portugalų kalbas. Ar tai padėjo versti gestų kalbą į teatro prasmes?
Nesu kalbų specialistas, o kadangi gestų kalba susidomėjau vos prieš pusantrų metų, tai greičiau save priskirčiau diletantams. Be to, priklausau dominuojančiai kultūrai, taigi, šiame pasaulyje analogija būtų – esu kolonizatorius, kaip ir dauguma mūsų. Ir kuo daugiau pažįstu pasaulį, tuo labiau įsitikinu, kad tai mes izoliuojame, mes kuriame galingas hierarchijas, atmesdami kitus. Sunku įsivaizduoti emancipuotą grupę, kuri būtų marginalizuota dėl tų ypatybių, kurias ji turės visada. Būti negirdinčiam reiškia nuolatos susidurti su bendravimo sunkumais.
Tik pradėdamas kurti spektaklį aptikau, kad yra begalės gestų kalbų – kiekviena tauta turi savo, ir reikia vertėjo, kad jie susikalbėtų. Jų visiškai kitokia pateikimo struktūra, tai ne garsinės kalbos kalkė, ir lenkų gestų kalba skiriasi nuo lenkų kalbos daugiau nei lenkų kalba nuo kinų. Ir versti yra menas – tai reiškia iš naujo sukurti istoriją, nes pasaulis suvokiamas visiškai kitaip. Iš pradžių buvo sumanyta istorija apie vienos, universalios gestų kalbos sukūrimą XX a. 8-ajame dešimtmetyje. Vėliau tai atmečiau, nes susidūręs su kurčiaisiais pamačiau, kad jų gyvenimas kur kas spalvingesnis, įdomesnis, jie turi daugiau ką pasiūlyti nei įsivaizdavau. Garsus neurologas Oliveris Sacksas knygoje „Matyti balsus“ aprašo kurčiųjų ir girdinčiųjų smegenų skirtumus. Pasirodo, kad dėl visiškai kitokio informacijos analizavimo būdo kurtieji gerokai greitesni už mus, kur kas geriau orientuojasi erdvėje, vaikų suvokimas prilygsta girdinčiųjų suaugusiųjų.
Gestų kalba turėtų būti puikus įrankis teatrui, nes jos struktūra atvira ir jautri metaforoms, detalei, plastikai, judesiui. Nes pats gestikuliavimas primena šokį…
Viena scena gimė atsitiktinai. Paprašiau Adamo, kad jis repeticijoje ką nors pagestikuliuotų, ir jis ėmė pasakoti savo mėgstamą anime žanro filmą. Tai buvo kažkas neįtikėtino, gestų kalbos triumfas. Nes tai gestų poezija, vizuali poezija, kuri yra ir savotiška pantomimos rūšis, suprantama tik kurtiesiems. Adamas yra gestų poezijos konkurso laureatas, bet aš negaliu pilnai įvertinti jo meno. Nes nežinau, kaip papasakoti istoriją naudojantis tik vienu delnu, viena raide. O tai grafinė kalbos raiška, kurią galima būtų palyginti su iliuminacijomis Viduramžių rankraščiuose.
Bet kurtieji turi ir savo muziką, kurios galima paklausyti Youtube kanale „Jaunieji gestikuliuoja muziką“ (Mlodzi migają muzykę).
Тai nuostabu. Jie parodo visiškai kitokią mums jau žinoto dalyko kokybę. Judesiu jie gali ne tik perteikti muziką, bet ir sukurti choreografiją. Ir dėka to įrodo, kad jau pats judesys yra vertybė.
Tačiau Google įvedus žodį „kurčias“ be galo daug rezultatų bus apie kurčius didžėjus, muzikus, šokėjus. Jei negirdintieji imasi garso, tai mums pasidaro įdomu. Tai visiška perversija…
O tavo spektaklis yra ir kova už negirdinčiųjų teises?
Ne, atlikėjai nėjo į gatves, tai ir aš nerežisavau jų protesto. Bet drauge viliuosi, kad tai savotiška emancipacija, savęs įvardijimas: stoviu čia, scenoje, tu į mane žiūri, ir vien todėl aš stiprus. Tačiau nevengiu nei angažuotis, nei būti politiškas. Suprantu tai kaip būtinumą suteikti žmonėms galimybę, jėgą, kaip bandymą sukurti iš jų supermenus, kokius tik teatras pajėgus sukurti – paprastus žmones, kurie tampa simboliais vien todėl, kad yra scenoje. Manau, kad drauge galima sukurti kažką gražaus, o tai jau politinis gestas.
Pagal tekstą culture.pl.ir spektaklio programėlę parengė Vaidas Jauniškis
„Vienas gestas“ Menų spaustuvėje – lapkričio 5 ir 6 d. 19 val. Bilietus platina Tiketa
