.jpg)
Birželį Kauno menininkų bendruomenė aplodismentais sutiko žinią apie mieste ketinamą įgyvendinti projektą „Teatro fabrikas” – tarpdisciplininę eksperimentinę erdvę jauniesiems menininkams. Planuota, kad naujoji erdvė duris atvers po poros metų. Tačiau šiandien projekto likimas pakibo ant plauko.
„Teatro fabriko” nauda miestui abejojančiųjų nėra: aukštosiose mokyklose studijas baigę jaunieji menininkai tiesiog neturi kur kurti ir repetuoti, todėl dauguma jų išvyksta į sostinę ar užsienį. Birželį iškilmingos ceremonijos metu sutartį pasirašė Kauno miesto teatrai, universitetai, Kauno miesto, Kauno rajono ir netoli Kauno esančių kitų miestų savivaldybių merai.
Apie „Teatro fabriko” būtinumą ir šios šviesios idėjos virsmą skaudžia tema – pokalbis su projekto iniciatoriumi Nacionalinio Kauno dramos teatro vadovu Egidijumi Stanciku.
– Prisiminkime „Teatro fabriko” idėjos ištakas – kaip, kam ir kada kilo mintis jį steigti?
– Ši idėja iš tikrųjų priklauso režisieriui Jonui Jurašui, kai 1989 m. grįžęs jis pradėjo įgyvendinti vieną iš gražiausių savo idėjų po nepriklausomybės atkūrimo mūsų teatre – statyti „Smėlio klavyrus”. Tuomet reikėjo eksperimentinės erdvės ir taip atsirado vadinamųjų mažųjų scenų kiemelis, kur kažkada buvo kailių fabrikas ir kurio dvasia yra jaučiama iki šiol. Ten atsirado Ilgoji salė, tapusi jauniesiems menininkams eksperimentinės kūrybos erdve. Dabar ji neatitinka šiandienių kūrėjų ir žiūrovų poreikių. Nori nenori reikia kažką daryti. Jau teatrui vadovaujant Inai Pukelytei buvo brandinta menų inkubatoriaus idėja – kad po vienu stogu tilptų ir dailininkai, ir scenos menų kūrėjai. Bet tam nebuvo lemta išsipildyti.
O dabar ši idėja subrendo natūraliai. „Didysis” teatras su Didžiąja sale, Rūtos sale ir Mažąja scena po rekonstrukcijos yra ne tik labai gražus, bet ir turintis visas šiandienius kūrybos poreikius tenkinančias technologijas. Jas suteikti jaunam kūrėjui, žinoma, retkarčiais reikia, ir tų eksperimentų buvo, bet jie atima ne tik daug brangaus laiko, bet ir brangiai kainuoja. O norisi sukurti alternatyvą – daug mažesnių išlaidų išlaikymui reikalaujančią nuolatinę erdvę. Tai yra ne tik jų poreikius ar ambicijas bandanti išspręsti idėja, ji svarbi ir tuo, kad jaunas žmogus gali būti geru postūmiu mums, kurie jau esame šiek tiek pažeisti savo klišių ir drąsiau tarsi nedrįstame pasvajoti. Norėtųsi, kad ta erdvė būtų pritaikyta jaunam kūrėjui, suvokiant teatrą plačiąja prasme, nes teatras šiandien egzistuoja visur visuose kūrybiniuose procesuose. Norisi, kad ši erdvė sujungtų įvairių tarpdisciplininių menų kūrėjus, padėtų atrasti visiškai naują šio laiko teatrinę kalbą, kuri vėliau jau galėtų būti drąsiai plėtojama ir „didžiajame” teatre.
– Kaip jaunojo menininko sąvoka yra apibrėžiama „Teatro fabriko” projekte? Minėjote, kad joje galės eksperimentuoti ne vien režisieriai ir aktoriai, bet ir kitų sričių kūrėjai.
– Taip, aš nenorėčiau, kad ta veikla dubliuotųsi su ta, kokia yra vykdoma tiek mūsų, tiek ir kituose teatruose, o kad būtų išlaikomas tarpdiscipliniškumas. Todėl į šią idėją labai gražiai atsiliepia ne tik kiti Kauno teatrai, bet ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Juozas Augutis ir KTU rektorius Petras Baršauskas, Vilniaus dailės akademijos Kauno filialas, VU Kauno humanitarinis fakultetas, – visi suvokia, kad šiandien jaunas kūrėjas turi plėtoti dialogą ne tik su savimi, bet ir su kitu kūrėju. Esame pasaulio dalis ir mums neužtenka virti vien savo sultyse, mums reikia dialogo su jaunais, tarkim, Lenkijos, Vokietijos, ar Skandinavijos kūrėjais, o būtent čia tokie projektiniai dalykai ir gali vykti.
Dar nėra išanalizuota ir sudėliota visa eiga, kaip turėtų būti atrenkami tie projektai, bet įsivaizduoju, kad visų šios erdvės steigėjų įstaigų vadovai arba atstovai sudarytų stebėtojų valdybą, išklausytų idėjas ir išdiskutavę pasiūlytų jauniems žmonėms, kad tą ir aną idėją galima jungti, kad galima sustambinti projektą. Tada jaunieji kultūros vadybininkai galėtų rašyti projektus, o jau gavę lėšas – juos įgyvendinti. Čia galimybės atsivers ir jauniesiems menotyrininkams, kultūros vadybininkams, teatrologams. Sunku pasakyti, į kokius įvykius ir procesus visa tai išsirutulios – galbūt iki tarptautinių nuostabių meno dirbtuvių, festivalių, nes bus galimybė įkurti rezidencijas, kuriose galės apsistoti ir kurti atvažiavę žmonės iš užsienio.
Jauno menininko amžius nėra apibrėžtas, bet labiausiai rūpi tas, kuris tik ką baigęs studijas arba dar studijuojantis, o ne tas, kuris jau turi kažkokį susikurtą kūrybinį pagrindą. Svarbu tie pirmieji žingsniai, kad jis pajaustų savo santykį su kitais, su savo laiku ir aplinka. Daugybė jaunų žmonių ateina prašydami erdvių, galimybės realizuoti savo idėją. Kadangi esame biudžetinė įstaiga, turime nustatytus nuomos įkainius, kurie yra nemaži. Geranoriškai leisti? Galima, bet tai jau būtų įstatymo pažeidimas. Esi tarp tokių žirklių – turi sąlygas ir galimybes, valstybės turtas priklauso visiems valstybės piliečiams, bet negali jam suteikti galimybės, nes jis turi mokėti nuomą, o tokių galimybių neturi. Norisi sukurti tokią erdvę, kad ji būtų lengvai išlaikoma kiekvienai ne tuščia ambicija grindžiamai idėjai įgyvendinti.
Šis projektas skirtas visam regionui. Padirbę šiame centre kūrėjai galės keliauti į platesnius vandenis. Kalbu ne vien apie Kauno įstaigas, bet ir apie Birštoną, kuris turi puikias kūrybines erdves. Ir apie Jonavą, kurioje taip pat ruošiamasi rekonstruoti didžiąją Jonavos kultūros centro salę. O ką dar kalbėti apie Raudondvario dvaro Menų inkubatorių… Šis projektas kaip saulės šviesa – jis yra skirtas visiems, ir gali būti, kad mažiausiai mums patiems. Tai nėra vien mūsų teatro poreikis, o bendro profesionalaus meno Kauno regione poreikis.
– Užsiminėte, kad šios idėjos jums jau spėjo tapti ir gana sunkia tema.
– Taip, mintis yra graži, idėja augina savo sparnus, bet nuo žemės dar neatitrūksta. Didžiausia problema yra bendras valdžios požiūris į kultūrą, kad kultūra yra prioritetas tik žodžiais, o ne biudžeto finansų eilutėse ir remiant projektus. Labai gaila, kad šią akimirką, nors kultūros ministras Šarūnas Birutis labai tuo yra susižavėjęs ir pats įvardijęs, kad tai bus savotiškas „Menų spaustuvės” atitikmuo Kaune, kuris tiesiog būtinas jaunam kūrėjui, kol kas ateina atsakymai, kad neaišku, iš kur gauti finansų. Tenka galvoti, iš kur jų gauti ir kaip visa tai įgyvendinti. Daug vilčių yra sietina su vyriausybe, su premjeru, kuriam šią idėją pristačiau asmeniškai ir jis itin jautriai pažvelgė į jaunų žmonių problemą. Tad bendradarbiaujame su ministro pirmininko patarėja Jūrate Juozaitiene, kuri, būdama Kauno centro gyventoja ir architektė bei teatro patriotė, suvokia, kaip Kaunui tai yra reikalinga.
Pastatai, kuriuose turėtų išdygti „Teatro fabrikas”, priklauso valstybei, ir aš, kaip teatro vadovas, prisiimu atsakomybę juos išsaugoti kultūros reikmėms. Tokie pastatai, būdami tokioje prestižinėje miesto erdvėje, pritraukia daug privataus verslo žmonių ir nenustebčiau, jeigu ateitų pasiūlymų iš aukštesnių instancijų, kad teatrui ir miesto kultūriniam gyvenimui tie pastatai nereikalingi, kad juos reikia atiduoti į turto fondą ir tokiu būdu išspręsti kažkokias pastatų netvarkymo problemas – piktžaizdes. Čia būtų graži priedanga ir visai visuomenei atrodytų tarsi tai logiška ir kam čia viso to reikia… Bet pažiūrėkime į jauną žmogų – ką jam daryti baigus bakalauro arba magistro kūrybines studijas? Jam belieka eiti į privatų sektorių, dirbti kokiu komunikacijos vadybininku ar viešųjų ryšių specialistu, kad tik išgyventų arba, ką didžioji dalis žmonių ir daro, važiuoti iš Kauno miesto arba Lietuvos. Man pikta, kad visi verkiame, jog Kaune gyventojų mažėja, kad visoje Lietuvoje jų mažėja, bet ką iš tikrųjų realiai darome?! Kultūros esmė yra profesionalūs kūrėjai, kurie miestui yra kaip gyvybę nešantys šaltiniai. Jie reikalingi ne tik šiandien, bet ir bus reikalingi po 20 metų. Tai ar mes galvojame, kas mieste bus po 20 metų ir kokie kūrėjai bei kokia kūryba miestas alsuos? Man norisi mažiau žodžių, bet daugiau nuoseklesnių žingsnių. Kad tas jaunas žmogus nebūtų kaip tie bibliniai žydai, į Pažadėtąją žemę vedami 40 metų ir paklaidinami.
Kitas dalykas, kad nors ir esu teatro vadovas, negaliu žinoti visose ministerijose esančių vykdomų ES struktūrinių fondų programų ir pan. Mano supratimu, jeigu mes turime idėją, su ja kreipiamės į Kultūros ministeriją, turime gauti ir labai konkrečius atsakymus ir rekomendacijas, nuorodas ir pagalbą, kaip įgyvendinti tokį projektą. Norisi, kad durys nebūtų užtrenktos gerai idėjai, kuri reikalinga ne man ir ne mūsų teatrui, nes galime egzistuoti ir be to. Esame priversti galvoti ne tik apie savo kiemą, bet, kaip menininkai ir atsakingi miesto piliečiai, ir apie mus supančią aplinką.
– Buvo numatyta, kad nauja erdvė jaunuosius kūrėjus pakvies 2018 m. pabaigoje.
– Taip, tai yra numatyta mūsų planuose. Rašte, kurį išplatinome spaudoje ir su kuriuo buvo supažindintas ministras pirmininkas ir kultūros ministras, pažymėjome, kad apie 10 mln. vertės projekte pusę sumos tikimasi gauti iš Vyriausybės investicijų programos, likusią – iš ES struktūrinių fondų, skirtų Kultūros ministerijai kultūros objektų infrastruktūros sutvarkymo programai. Pastarųjų lėšų reikia pagrindiniam pastatui sutvarkyti ir 300 vietų salei pastatyti. Esame tame sąraše, bet kažkodėl paskutinėje eilutėje. Girdėjome, kad mūsų projektas prioritetinis, bet dabar sakoma, kad pagrindiniai mūsų pastatai sutvarkyti, tai kam mums rūpintis šalutiniais dalykais. Bet ar mes kalti, kad turime idėjų, pastatų ir norime gyventi visavertį gyvenimą, o ne vis aikčioti, kad nėra pinigų ar galimybių.
O kitos lėšos, kaip jau minėjau, galvojame, galėtų būti iš Vyriausybės investicijų programos, bet čia jau yra sprendimai nebe mūsų lygiu. Vis dėlto labai tikimės per porą metų sutvarkyti kompleksą. Juk vėl žadėti ir daryti tai dešimt metų yra absurdiška. Kur jauni žmonės, kurie šiandien renkasi kūrybines programas, pabaigę studijas, save realizuos? Jei mes nesudarysime tokių sąlygų, argi jaunas žmogus rinksis tas mokymo programas, kurios dar yra ir mokamos? Kam jam rinktis, jei jis neturi kur save realizuoti. Viskas turėtų būti subalansuota. Užsiimame veikla, netiesiogine pagal mūsų teatro programą, bet to nedaryti kaip žmogus aš negaliu, nes būtų tiesiog amoralu prieš tą patį jauną kūrėją.
– Teko girdėti skeptiškų ir kritiškų nuomonių apie tai, ar ši erdvė tikrai išspręs jaunų kūrėjų emigracijos iš Kauno problemą ir kad priežasčių reikėtų ieškoti kitur: tai ir valdžios požiūris į menininką, kultūrą, maži atlyginimai ir t.t.
– Žinoma, „Teatro fabrikas” visiškai neišspręs šios problemos. Yra daugiau tų problemų, bet mano patirtis leidžia liudyti, kad jaunam žmogui nėra labai svarbus tas grįžtamasis finansinis ryšys, nes baigęs studijas jis penkerius metus dega idėja ir noru būti reikalingam ir pripažintam. Jis už tuos grašius sutinka būti, kad tik galėtų daryti tai, ką nori. Paskui atsiranda šeima ir įsipareigojimai, nes reikia mokėti paskolas, tada, jau gavęs kasdienės buities nokdauną, tas menininkas bando susivokti ir pradeda galvoti, kaip išgyventi. „Teatro fabrikas” kuriamas tam pirmapradžiam jaunam žmogui – kad, išėjęs iš universiteto, jis galėtų savo degimu kurti miesto kultūrines žiežirbas, vėliau pavirsiančias į ugnį.
Šiuo atveju kritikuoti yra netikslinga, nes kritikuoti galima vykstant kažkokiai diskusijai, dialogui, siekiant, kad išsirutuliotų kiek galima aiškesnė tos idėjos šerdis. O šiaip kritikuoti yra ne tik Kauno, bet visos šalies „inteligentijos” yda. Mes esame tokie pliurpaliai, pliurpiantys apie viską, kad tai privedė prie katastrofos. Jautrus menininkas jaučia, kuo alsuoja mūsų visuomenė šiandien. Jaučiamas kažkokios artėjančios katastrofos pulsas. Nepriklausomybė ir kūrybinė laisvė yra ant labai plonos ribos, ir mes su savo daugžodyste taip save paklaidinome ir užliūliavome, kad nebesiimame atsakomybės nei už save, nei už savo laiką. Tad, mano supratimu, geriau yra kažką daryti veiksmu, kas duotų postūmį ir judintų, nors ir milimetrų judėjimu į priekį, negu sėdėti, verkšlenti ir kritikuoti kitus. Tai mane siutina. Dabar yra mūsų laikas. Jeigu ne dabar tai daryti, tai kada? Būnant pensijoje sakyti, kad turėjau gerų idėjų, galimybes ir nieko nepadariau?
