Stephen Greenblatt
Prieš 400 metų mirė bene žymiausias visų laikų dramaturgas Viljamas Šekspyras. Siūlome ištrauką iš amerikiečių literatūros mokslininko, naujojo istorizmo metodologijos pradininko, vieno garsiausių šiuolaikinių šekspyrologų Stepheno Greenblatto baigiamojo žodžio, kuris bus spausdinamas šį mėnesį pasirodysiančiame naujajame fundamentaliojo jo veikalo „Vilas ir pasaulio valia: kaip Šekspyras tapo Šekspyru“ (Will in the World: How Shakespeare Became Shakespeare) leidime.
Viljamo Šekspyro mirtis 1616-ųjų balandžio 23 dieną liko beveik nepastebėta, jei neskaitysim saujelės artimiausių jo amžininkų. Pasaulis nepašiurpo, kai mirtingasis jo kūnas atgulė Švč. Trejybės bažnyčioje Stratforde. Niekas nepasiūlė Šekspyro laidoti Vestminsterio abatijoje šalia Chaucerio ar Spencerio (kur tais pačiais metais atsidūrė Šekspyro kolegos dramaturgo Francio Beaumonto ar neilgai trukus mirusio Beno Jonsono palaikai). Apie Šekspyro mirtį nė žodeliu neužsiminta nei to meto anglų diplomatinėje korespondencijoje, nei žemyninėje Europoje cirkuliuojančiuose informaciniuose biuleteniuose. Nebūta nei lotyniškų nekrologų, klasikinių elegijų pavyzdžiu apgailinčių „paskutinįjį atodūsį“, antplūdžio, nei pagarbos gestų iš iškiliausių amžininkų europiečių. Šekspyro iškeliavimas iš šio pasaulio buvo vietinės reikšmės įvykis, ir netgi gimtojoje šalyje ne itin reikšmingas.
Žymaus aktoriaus Richardo Burbage´o mirtis 1619 metais kaipmat sukėlė kur kas didesnę sielvarto bangą. Anglija neabejotinai neteko didžio žmogaus. Anoniminės elegijos autorius graudenosi:
Jo nebėra, ir nebėra drauge pasaulio,
Kuriam suteikdavo gyvybę, tad daugiau
Nei jauno Hamleto, nei seno Jeronimo jau
Nebeišvysime, – su Lyru, Mauru iškeliavo,
Su velioniu jie pabaigė kelionę žemiškąją savo.
Pembruko grafą Williamą Herbertą taip sukrėtė šio aktoriaus mirtis, kad „po pažįstamo Burbage´o netekties“ esą ne vieną mėnesį nepajėgęs peržengti teatro slenksčio. Būtent aktoriaus, o ne rašytojo, sukūrusio žodžius, kuriuos Burbage´as taip įsimintinai atkartodavo scenoje, mirtis sulaukė kur kas didesnio grafo ir jo amžininkų dėmesio.
Burbage´ui skirta elegija mums leidžia manyti, kad kai kuriems, o galbūt net daugumai Šekspyro amžininkų tikroji pjesių ir jų personažų „gyvybė“ glūdėjo ne tekste, bet pagal jį sukurtame vaidinime. Žodžiai lape buvo tik negyvos raidės, iki jas „atgaivindavo“ talentingas aktorius. Toks požiūris mūsų neturėtų stebinti, nes didžiuma publikos ir šiais laikais panašiai vertina teatro pastatymus ir juo labiau kiną.
Be to, būta ir tais laikais būdingų socialinių niuansų. Toks aristokratas didžiūnas kaip Williamas Herbertas buvo labiau linkęs pripažinti bendravimą su ryškiausiu aktoriumi Burbage´u (nors ir dailidės sūnumi), nei afišuoti ryšius su socialiniu atžvilgiu „nuline“ figūra – nekilmingu miestelėnų sluoksnio dramaturgu, neragavusiu mokslų nei Oksforde, nei Kembridže (koks buvo Šekspyras). Nors slaptas, tačiau neviešintinas ryšys tarp jųdviejų gal ir egzistavo: grafas nuo seno minimas tarp pretendentų į sonetuose minimus inicialus – Mr. W. H.
Šekspyro teatrinė meistrystė teikė malonumą, bet tokį malonumą, kokiu galėjo mėgautis anaiptol ne tik kultūriškai pranašesni žmonės. Šekspyras buvo aukščiausio lygio masinės pramogos meistras, suprantamas tiek neišlavinto skonio beraščiams, besigrūdantiems prie scenos, tiek minkštuose krėsluose patogiai įsitaisiusiam elitui. Jo pjesėse karnavališkai sulydyta aukšta ir žema. Šekspyras buvo abejingas taisyklėms ir priešiškas bandymams brėžti ir kontroliuoti meninio skonio ribas. Jo raštuose pakylama iki rafinuočiausio subtilumo aukštumų ir lygiai taip pat lengvai nuslystama iki nešvankių kalambūrų ir populiarių baladžių.
Viena iš „Dvyliktosios nakties“ baladžių, kurią plėšia šventiškai nusiteikusi triukšminga trijulė – girtuoklis, bukagalvis ir profesionalus juokdarys, užrūstina griežtąjį prievaizdą Malvolijų. „Nejaugi jūs neturite supratimo, padorumo ir garbės, kad šūkalojate kaip varkaliai tokiu nakties metu?“ – klausia jis pasipiktinęs ir tučtuojau gauna vulgarų atsaką: „Eik po velnių!“, palydimą garsiuoju iššūkiu: „Kadangi esi toks šventas, tai gal manai, kad niekam nebereikia nei pyrago, nei alaus?“(1) Šekspyriškus pyragus ir alų, ko gero, labai mėgo į „Globe“ teatrą plūstančios minios, bet tai nebuvo prideramas penas padoraus elgesio ir dievobaimingumo pirmūnams. Pyragų ir alaus teikiamas malonumas vienaip ar kitaip kenksmingas.
Po Šekspyro mirties praėjo septyneri metai, kol jo draugai Johnas Hemingesas ir Henry Condellis surinko ir išleido jo komedijas, kronikas ir tragedijas, prabangų leidinį dedikuodami tam pačiam Herbertui ir jo broliui; tai buvo pirmoji paraiška suteikti Šekspyro kūrybai aukštosios kultūros statusą. Ir tik tada šiam veikalui parašytoje panegirikoje Benas Jonsonas pirmą kartą nupiešė platesnę panoramą, kurioje galima suvokti Šekspyro veiklos reikšmingumą, ir reikšmingumą tokį, kad net didikui nebeatrodys nederama pripažinti ryšių su populiarių pjesių vidurinės klasės rašytoju. Jonsonas rašė:
Nors žodį graikišką tu įpini tik vieną kitą
Ir prie lotyniškos kalbos nelinkęs prisiliesti,
Griausmingąjį Aischilą, Euripidą ir Sofoklį
Draugijon nepabūgsiu tau pakviesti.
Taigi, šie nemirtingieji graikai galį garbingai paliudyti Šekspyro kaip tragiko didybę. O kalbant apie komedijas, priduria Jonsonas, tai jos pranokstančios viską, „ką akiplėšiškoji Graikija ar išpuikusioji Roma / paliko ateičiai“.
Jonsonas iškėlė Šekspyrą iki pasaulinių menininkų. Ne dėl to, kad numanė Šekspyrą išgarsėsiant už Anglijos ribų, bet dėl to, kad primygtinai jį lygino su geriausiais visų laikų literatūros kūrėjais. Nors apie Šekspyrą kaip asmenį – jo gimimo vietą, kilmę, išsilavinimą, socialinius ryšius ir pan. – neišliko beveik jokių duomenų, jis buvo tikras nacionalinis turtas. „Triumfuoki, o Britanija mana, – skelbė Jonsonas, – Europoje su pagarba sutiks jį kiekviena scena.“ Ir šį pasididžiavimo kupiną gyrių vainikavo garsiąja eilute: „Jis priklauso ne šiam amžiui, o visiems laikams!“
Ilgalaikę pasaulinę Šekspyro veikalų sėkmę iš dalies lemia būtent autoriaus nenoras vaikytis sėkmės – jį geriausiai turbūt perteikia jo darbų pavadinimai, kaip antai „Kaip jums patinka“, „Daug triukšmo dėl nieko“, „Arba kaip norite“ (antrasis „Dvyliktosios nakties“ pavadinimo sandas), „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. Tarsi būtų atsisakęs įtvirtinti savo tapatybę ir pretenzijų į nuosavybės teises. Nereikia nė sakyti, kad Šekspyras buvo genijus, palikęs ryškią žymę visur, prie ko prisiliesdavo. Bet podraug nepalieka ir keistas jausmas, kad Šekspyro veikėjai ir siužetai jį patį valdo ne mažiau negu jis juos.
Netgi dabar, praėjus šitiek laiko, iškiliausi Šekspyro amžininkai dramaturgai Christopheris Marlowe ir Benas Jonsonas abudu atrodo tiesiogiai ir asmeniškai dalyvaują savo veikaluose Šekspyrui nebūdinga maniera. Pavyzdžiui, Jonsono – noriai demonstruojančio veikalo medžiagai pasitelkiamų šaltinių išmanymą, turinį siejančio su savo paties gyvenimo drama ir besistengiančio žūtbūt išlaikyti jau užbaigto kūrinio kontrolę – buvimas tekste aiškiai išreikštas pratarmių, prologų, autorinių intervencijų gausybe, ir kaip tik dėl to jo darbai, nors ir įspūdingi, vis dėlto atrodo tam tikro laiko, vietos ir autoriaus produktas.
Šekspyras neatrodo degąs noru save išgarsinti ar tvirtai įsikibus laikytis to, ką sukūrė. To padarinys – nebūtina žinoti Šekspyro gyvenimo detalių, idant pamiltum ar suprastum jo pjeses. Tai nereiškia, kad Šekspyras kada nors bent akimirką „dingsta“ iš savo veikalų. Priešingai, profesinis pašaukimas įpareigojo jį remtis asmeniniu patyrimu, ir jo meistrystė ta, kad sugebėjo sukauptą patirtį darniai sulieti su tuo, ką perskaitė, pastebėjo ir perprato.
Šekspyras puikiai atitinka nuostabaus anglų antropologo Alfredo Gellio suformuluotą „išplatintosios asmenybės“ (distributed personhood) koncepciją. Gellio domesys buvo nukreiptas išskirtinai į vizualines reprezentacijas: paveikslus, skulptūras ir pan. Bet esminis dalykas, kurį jis atskleidė analizuodamas polineziečių tatuiruotes ir melaneziečių drožinius malangan, gali būti aptinkamas ir literatūroje; tai menininko gebėjimas sumodeliuoti pavidalą, – Gellis jį pavadino „indeksu“ (index), – kuris tampa jo paties, menininko, ar kitų agentu pasaulyje, agentu, galinčiu veikti kitus ar pats būti veikiamas(2). Dalis kūrėjo asmenybės atsiskiria nuo jo kūno ir išlieka netgi tada, kai kūrėjas nustoja egzistuoti fiziškai. Šios „išplatintosios“ kūrėjo asmenybės dalys, nors dažnai dėl atpažinimo ar nepasitenkinimo, iš baimės ar pagarbos transformuojamos, ir toliau gyvuoja, tapdamos naujų patyrimų šaltiniu, provokuodamos išvadas, žeisdamos ir apdovanodamos su jais susidūrusiuosius, žadindamos meilę.
Šekspyras paleido į pasaulį šimtus tokių netiesioginių agentų – savo personažų, iš kurių kai kurie, regis, gali laisvai atitrūkti nuo konkrečių naratyvinių struktūrų su jiems priskirtais vaidmenimis ir tapti agentais, turinčiais tokių savybių, kokias mes paprastai priskiriame biologiniams asmenims. Kaip menininkas jis tiesiogine šio žodžio prasme suteikė jiems gyvybę.
Apie Šekspyro darbus mes kalbame taip, tarsi jie būtų stabilūs pirminių jo intencijų atspindžiai, nors iš tikrųjų apyvartoje jie išlieka dėl to, kad lengvai pasiduoda metamorfozei. Šekspyro veikalai paliko jo pasaulį, perėjo į mūsų ir tapo mūsų dalimi. Ir kai mes savo ruožtu išnyksime, tie veikalai ir toliau egzistuos, galbūt šiek tiek įgavę mūsų pačių gyvenimo ir likimo atspalvių, ir taps dalimi žmonių, apie kuriuos jis negalėjo numanyti ir kuriuos mes vargiai galime įsivaizduoti.
2014 metų balandžio 23 dieną – jubiliejinio, 450-ojo, Šekspyro gimtadienio proga – Londono „Globe“ teatro aktorių trupė leidosi į dvejų metų gastroles, išsikėlusi tikslą suvaidinti „Hamletą“ kiekvienoje pasaulio šalyje. Projektas išryškina tai, kas vyksta jau labai seniai. Suskaičiuota, kad Šekspyro darbai išversti jau į daugiau nei šimtą kalbų. Jie esmingai paveikė ne tik Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų, bet ir tokių skirtingų šalių kaip Vokietija ir Rusija, Japonija ir Indija, Egiptas ir Pietų Afrika nacionalinių raštijų vystymąsi.
[…]
www.nybooks.com
Vertė Andrius Patiomkinas
(1) Cituojama iš: Viljamas Šekspyras, Raštai, t. 3. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962. Vertė Antanas Miškinis.
(2) Art and Agency: An Anthropological Theory, Oxford University Press, 1998.
