Dialogai apie dramą

2016 02 18 Menų faktūra
Scena iš Tado Montrimo spektaklio „Keletas pokalbių apie (Kristų)” pagal Teklės Kavtaradzės pjesę. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš Tado Montrimo spektaklio „Keletas pokalbių apie (Kristų)” pagal Teklės Kavtaradzės pjesę. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Teklė Kavtaradzė

Kas gali būti gražiau ir svarbiau tiems, kam rūpi dramaturgija ir įvairūs dramaturginiai vyksmai, nei matyti, kaip į lietuviškos pjesės skaitymą susirenka tiek žmonių, kad nesutelpa į OKT repeticijų salę. O taip ir atsitiko per pjesės „Terapijos“ skaitymą, organizuotą, beje, pačios dramaturgės Birutės Kapustinskaitės, žinoma, padedant geriems žmonėms (OKT, sutikusioms dalyvauti aktorėms ir kt.). Tikslus Rūtos Oginskaitės komentaras, jog „buvo taip sunku pakliūti, lyg brautumeis į kažką uždrausta (ko lyg ir nebebūna), nes prisirinko tiek įvairaus amžiaus publikos“. Toks susidomėjimas ir gyvumas tampa ypatingai reikšmingas būtent tada, kai skaitymas nėra dramaturginio renginio dalis („Versmių“ konkurso ar Naujųjų dramos dienų), o savarankiškai autoriaus suorganizuotas draminio teksto perskaitymas, be režisieriaus, kurio vardas taip pat galėtų pritraukti daugiau žmonių. Tikrai daug veiksnių lėmė, kad susidomėjimas buvo toks didelis, bet svarbiausia, kad jis buvo, kad toks renginys paskatino žiūrovus ne tik žadėti, kad dalyvaus vienu feisbuko mygtuko paspaudimu, bet ir iš tikrųjų ateiti.

Būtent pjesės klausymo vyksme, atrodo, yra kažkas ypatingai  unikalaus, pirmapradiško. Gera matyti ir jausti, kad ir žiūrovus pjesės klausymas gali sudominti ne mažiau, nei jau pastatytas spektaklis. Tiesą sakant, kartais pjesės skaitymas tampa stipresniu kūriniu, nei spektaklis. Beveik iš karto po „Terapijų“ skaitymo išgirdau mintį, kad galbūt „ši pjesė labiau tinkama skaitymui, nei statymui”, nors ir žinau, kad tiek pati autorė, tiek jau susidomėję režisieriai ir žiūrovai, laukiantys pjesės pastatymo, su tuo nesutiktų,  ir apskritai sunku būtų apibrėžti, kokios savybės nustatytų ribą tarp „skaitomos“ ir „statomos“ pjesės, tačiau ši mintis man įstrigo ir privertė dar kitaip pagalvoti apie pjesės skaitymo žanrą. Ar draminio kūrinio skaitymas nėra ir negali būti laikomas pilnaverčiu kūriniu? Ar negalima būtų matyti ir „priimti“ šią kūrinio pristatymo formą ne kaip tarpinę, o kaip galutinę? Ne iš vieno žmogaus paskutiniu metu girdžiu, kad į teatrą jie nebenori eiti, nes yra praradę viltį, jog kūrinys gali būti ne per daug teatrališkas. Iš dalies man pasirodė, kad būtent skaitymo pirmapradiškumas, kuriame nėra „per daug to teatro“, gali atliepti ir pritraukti daugiau žmonių, jie gali ir savarankiškai interpretuoti tekstą, kurį išgirsta. Skaitymai pritraukia ir masina žiūrovus. Žmonės atviri klausytis ir patys suvokti kūrinį. Galbūt derėtų tai įvertinti ir pasvarstyti apie kitokį skaitymo vyksmo suvokimą?

Galvojant apie lietuviškos dramaturgijos, dramaturgo padėtį Lietuvoje, išryškėja vienas kertinis momentas. Ir tuo dalinuosi kaip refleksija po savo ir kolegų pirmųjų dramaturginių žingsnių. Galime ginčytis, nes procesus veikia ne vienas aspektas, bet šiuo momentu man atrodo svarbiausia atkreipti dėmesį į dramaturgo, kūrinio atsiradimo - ir kritikų, mąstytojų, galimų kalbėtojų santykį kaip gyvybiškai svarbų dramaturgui ir lietuviškos dramaturgijos vystymuisi. Po „Terapijų“ skaitymo atsiradęs Oginskaitės komentaras yra, bent mano akimis žiūrint, didžiausias įvertinimas ir paskatinimas, koks gali atsirasti - greitai, nieko nelaukiant sureaguojama į tai, ką dramaturgas pristatė publikai. Komentaras buvo ir yra svarbus ne dėl to, kad yra teigiamas, o dėl to, kad tęsia pokalbį, pradėtą dramaturgės savo kūriniu. Taip, žiūrovai, skaityme dalyvavę žmonės ir taip kalba(si), ir per trumpą diskusiją po skaitymo klausytojai dalinosi keliomis teigiamai vertinančiomis mintimis, bet atsiradęs tekstas tampa įrėminančiu, įžeminančiu elementu, kuris dramaturgą ne tik skatina eiti toliau, bet apskritai įrodo, kad apie kūrinį ir šį įvykį verta ir reikia kalbėti. Ilgai truko, kol supratau, kodėl aš pati buvau ir esu taip įsikibusi į diskusijų svarbą po pjesės skaitymų ar spektaklio premjeros - būtent dėl to, kad kartais tai gali būti vienintelė galimybė sudalyvauti išsamesniame pokalbyje apie savo kūrinį. O ar toks pokalbis nėra viena esminių priežasčių dramaturgui apskritai rašyti?

Kaip natūralu yra tai, jog pjesės pagrindas - dialogas, taip ir svarbiausias draminio kūrinio įvertinimas yra tas pokalbis. Tai gali būti dviejų nuomonių susidūrimas arba panašių nuomonių pasidalinimas, kito papildymas, bet pokalbio vyksmas yra gyva reakcija ir kartu pagarba kūrėjui. O tam irgi reikalinga klausytis ir įsiklausyti - ką konkretus autorius konkrečiu kūriniu kalba ar nori kalbėti, kas autoriui svarbu ir ar tai rūpi klausytojams/žiūrovams?

Kodėl rašoma, kalbama tiek palyginti mažai? Kodėl dažnai atrodo, kad reaguojama ne taip gausiai ir gyvai, kaip galėtų ir turėtų būti? Ar yra gerbiami, palaikomi ir skatinami tie, kurie galėtų vesti, tęsti tokius pokalbius, dialogus? Ar iki galo mes visi suprantam, kad kritika (ir čia vis dar sunku kritiką suvokti giliau nei tik „kritikuojantį“) lygiai tiek pat būtina, kiek ir visi kiti meno procesų elementai? Jeigu suprantam - ką dėl to darom? Kas yra tas, kas turėtų kažką dėl to daryti? Tikiu, kad ir atskiri kritikai, ir neseniai įsikūrusi trijų teatrologių „Teatro agentūra“, ir jų organizuojami renginiai prisideda prie to, kad situacija keistųsi, tačiau procesai vyksta lėtai.

Panašūs esminiai klausimai turėtų būti keliami ir nagrinėjant lietuviškos dramaturgijos klausimą iš kitos pusės. Kas turėtų imtis veiksmų, kad dramaturgijos rašymas būtų rimtai skatinamas, kad Lietuvoje būtų daugiau dramaturginių renginių, reiškinių, ne vienas vienintelis „Versmių“ konkursas? Rimtai skatinti reikštų: ne komentuoti, kad Lietuvoje nėra dramaturgų, o praktiškai veikti, kad jų atsirastų daugiau arba jau esantys būtų puoselėjami. Puoselėjimo dalis, manau, bent minimaliai, atskirų žmonių yra vykdoma, tačiau to neužtenka.

Vyksta ir daug gerų dalykų. Gabrielė Labanauskaitė-Diena jau antrą kartą su savo LMTA studentais pavasarį rengs dramaturgijos skaitymus, taip tiesiogiai skatindama tiek rašančių produktyvumą ir galimybę būti išgirstiems, tiek apskritai susidomėjimą dramaturgijos žanru. Vyksta ir toks renginys kaip „Kalbėk“ - organizuojama „Kaukių akademijos“, kuruojama Birutės Kapustinskaitės diskusija aktualiomis temomis, kurias padiktuoja prieš tai perskaitoma pjesė. Tai natūraliai pratina žmones prie pjesės skaitymo žanro, skatina ne tik tyloj mąstyti, bet ir kartu mintimis dalintis, diskutuoti, apskritai moko - kalbėtis. Šie renginiai dar aiškiau įrodė, kad žmonės ir noriai klauso, ir noriai kalba esant tam tinkamai terpei.

Labai gerai, kad „Versmės“ buvo ir yra, o svarbiausia, kad Nacionalinis dramos teatras, organizuodamas „Versmes“, jau ne pirmus metus galvoja ir apie edukacinę šio renginio pusę: kviečiami dėstytojai, kurie dirba su konkurso metu atrinktais dramaturgais. Tačiau trūksta bendro suvokimo, kad dramaturgija negali atsirasti iš niekur. Gali atsirasti atskiri kūriniai, iškilti nauji vardai, tačiau be mokymų, be investicijų ir laiko tai tampa trumpalaikiška. Sunku buvo patikėti ir programos kūrėjams įtikinti kitus, kad Muzikos ir teatro akademijoje reikalinga mokyti (kino) dramaturgijos, ir štai - jau egzistuoja ketvirtas kursas. Tai tikrai prisideda prie požiūrio į dramaturgiją kaitos. Tačiau, ir kritikų, ir dramaturgų atveju įtakos turi tiek laikas, tiek pinigai, tiek praktika, žinios ir įgūdžiai. Negalime ignoruoti nei vieno elemento. Kaip negalime ignoruoti ir to, kad darome įtaką vieni kitiems. Dėl to, manau, ir svarbu kalbėtis. Ir nepamiršti, kad kuriame ne tik atskirus kūrinius, bet ir bendrą teatrinę, meninę bendruomenę už kurią visi esame atsakingi.

Komentarai