Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.
Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.
Festivalio kontekste išsiskyrė tik „Stalo teatro“ spektaklis „Sekretai iš būtųjų laikų“. Šio kūrinio forma netradicinė ir puikiai sugalvota: žiūrovai dalyvauja ekskursijoje Vilniaus centre, išgirsta istorinius faktus ir legendas apie Vilniaus istoriją, o atvykę į „Menų spaustuvę“ piešia tai, ką matė, girdėjo ir suprato. Po viso to jie stebi spektaklį, kuriame sužino dar negirdėtų faktų iš Vilniaus istorijos ir išvysta ekrane savo pačių pieštus darbus. Tokiame kūrybiškumą, vaizduotę ugdančiame spektaklyje, leidžiančiame teatrą patirti kaip vietą, neapribotą jokių žanro konvencijų, aktorės veikia visiškai netinkamai. Žaidimo taisyklės staiga visiškai pasikeičia – vaikai privalo nusiraminti, susėsti ir stebėti ekrane rodomus vaizdus. Be to, aktorės ne visai sėkmingai valdo šią publiką. Vos paprašius vaikų nurimti ir nesiblaškant stebėti spektaklį, pačios griauna tvarką, ragindamos juos kartoti jų sakomus žodžius bei jaustukus (Lietuva, ajajai, etc.). Tik baigusios bendras dejones kūrėjos vėl tikisi, kad vaikai sėdės ramiai iki kito siūlymo drauge paskanduoti. Kitaip sakant, spektaklio autorės nori sulaukti sau palankios vaikų reakcijos absoliučiai nemąstydamos, kokį poveikį turi jų veiksmai. Tai – esminė klaida, nes vaikai, verčiami klausyti ir vykdyti nurodymus, natūraliai pradeda suvokti teatrą (ir net kultūrą bendrąja prasme) kaip kankynę, o ne kitokios patirties ar pokalbio galimybę.
Antrasis festivalio „KITOKS“ nuopelnas – teatrinės mokyklų kultūros ugdymas. Aišku, mokytojai vaikus į teatrą vesdavosi visais laikais. Tačiau tokį apsilankymą, kai pertraukas prisimeni geriau nei patį spektaklį, o užvėręs duris nebenori sugrįžti, vargiai pavadinčiau mokyklų lankymosi teatre kultūra. Festivalyje „KITOKS“ kai kurios mokyklos (kartais netgi tie patys mokytojai ir vaikai) jau tapo kasmetinėmis lankytojomis ir neretai vieno festivalio metu apsilanko kelis kartus. Žinoma, sunku būtų pamatuoti pačių vaikų norą sugrįžti – vis dėlto atvykimą organizuoja mokytojos.
Šįmet festivalio organizatoriai pajuto būtinybę padėti vaikams mąstyti apie spektaklius ir integruoti apsilankymus teatre į mokymosi programą, nepaliekant jų privaloma popamokine veikla. Įrodymas – pirmąkart surengtas seminaras, skirtas mokytojams. Jame nebuvo daug kalbama nei apie vaikų psichologiją, nei kaip svarbu leisti mažiesiems žiūrovams laisvai interpretuoti matytą medžiagą. Vokietė Nadja Blickle seminare kalbėjo apie tai, kad siekiant padėti vaikams suvokti teatro prasmę svarbu leisti jiems patiems pajusti, ką reiškia būti scenoje. Seminaro metu mokytojai žaidė žaidimus, improvizavo, etc. – užsiėmė tuo, ką vėliau neabejotinai galės pritaikyti teatro pamokose. Vis dėlto gaila, kad seminare buvo orientuojamasi į tokią siaurą moksleivių auditoriją – vaikus, lankančius teatro būrelį arba pasirinkusius teatro pamokas. Juk kur kas svarbiau kalbėti apie teatrą dalyvaujant visiems bendraklasiams, o ne vien tik tiems, kurie savaime aktyviau domisi šia meno šaka.
Trečia festivalio „KITOKS“ „misija“ – tiek spektakliais, tiek dirbtuvių ir netgi bendra atmosfera „Menų spaustuvėje“ padėti tėvams ir mokytojams geriau pažinti savo vaikus. Visų pirma, spektaklių metu niekas (išskyrus jau minėtą „Stalo teatrą“) nereikalauja žiūrovų sėdėti ramiai ir tyliai. Priešingai – šūktelėjimai, komentarai, trypimai kojomis pagal ritmą ir netgi vaikščiojimas spektaklio metu kūrėjų priimami kaip normalios reakcijos, įrodančios, kad spektaklis vaikus veikia. Leidžiant vaikams reaguoti, neretai galima pamatyti, kad tai, ką suaugusieji laiko nemandagumo, neišsiauklėjimo, netgi agresijos apraiškomis, paprastai turi ribas, kurių vaikai neperžengia. Kitaip sakant, jie suvokia pasaulį kur kas geriau, nei iš jų tikimasi. Dažnai viskas pasirodo esą priešingai – sėdint salėje tenka matyti kur kas daugiau netinkamo suaugusiųjų elgesio. Nuolatinis vaikų raminimas neleidžia ne tik jiems, bet ir kitiems žiūrovams įsijausti į spektaklį. Be to, paliepus vaikams nereaguoti (kas savaime reiškia draudimą būti paveiktam meno kūrinio), paprastai pasiekiama vieno iš dviejų rezultatų – vaikai įsikniaubia į telefonus arba nebenori lankytis teatre, pilname rimties ir suvaržymų.
Džiugu, kad nors šių metų spektakliai pasižymėjo labai skirtingomis formomis, visi jie siekė tokių tikslų, kokius retai išsikelia teatro vaikams Lietuvoje kūrėjai. Vis svarstydavau, kaip žmonės, kurie nesilanko visuose festivalių spektakliuose, išsirenka, ką žiūrėti (ką jau kalbėti apie ribotas laiko galimybes). Šeštojo festivalio „KITOKS“ atveju šios problemos tarsi ir neliko – visi spektakliai buvo kokybiški ir paremti skirtingomis technikomis, tad tarpusavyje kaip ir nekonkuravo. Lėlių-objektų spektaklis iš Kanados, trumputis medijų-cirko spektaklis iš Suomijos, du spektakliai iš Prancūzijos, kurių viename istorijas kuria muzika ir ekrane besikeičiančios asociatyvios figūros, o kitame savo nuotykius išgalvota kalba pasakoja aktorius, kuris veikia ir scenoje kaip gyvas žmogus, ir trijuose ekranuose kaip projekcija arba šešėlis. Galiausiai – iš Švedijos atvykęs šokio spektaklis, kurio metu vaikai vedžiojami po sceną, sustatomi, susodinami, su jais kalbamasi, sportuojama, bėgiojama, leidžiama jiems piešti ant sienos. Kitaip sakant, čia buvo galima daryti tai, kas paprastai draudžiama. Ir neteko matyti vaiko, kuris nepaklustų taisyklėms, pradėtų stumdyti kitus ar neitų kur paprašytas.
Grįžtant prie „nekonkurencijos“ ir skirtingų formų, verta paminėti ir lietuvių šokio teatro „Dansema“ spektaklį „Spalvoti žaidimai“. Šis, vienintelis šių metų festivalyje kūdikiams skirtas darbas, tėvams tikriausiai suteikė daugiausiai galimybių pažinti savo vaikus, dar negalinčius kažko pasakyti ar paaiškinti. Be galo įdomu stebėti, kaip vieni tėvai bando tramdyti savo mažylius, kiti leidžia jiems veikti ką nori, dar kiti nuolat ragina reaguoti išsigandusius kūdikius, yra ir tokių, kurie gerai „žino“, kodėl jų vaikas verkia, bet ramina jį visai neveikiančiais būdais. Prieš spektaklį choreografė Birutė Banevičiūtė paskatina tėvus leisti savo vaikams užsiimti tuo, ko jiems norisi, kol tai nekelia grėsmės patiems vaikams, šokėjai ir rekvizitui. Tokioje situacijoje prasideda tėvų atradimai, kuriuos po spektaklio jie neretai didžiuodamiesi papasakoja vieni kitiems ar choreografei. Taigi tokie spektakliai neišvengiamai tampa edukacine programa ne tik mažiesiems, bet ir juos atlydėjusiems suaugėliams.
Sunku pasakyti, kur link festivalis turėtų judėti toliau. Reikia tikėtis, kad ateityje programos kokybė nenukentės ir greta meninės dalies vis labiau plėsis edukacinė. Šiuo metu festivalis leidžia vaikams patirti teatrą kaip pokalbį ar žaidimą, o ne paveikslėlį ar gyvą filmą. Tik norėtųsi, kad stiprius, įvairiausiomis priemonėmis sukurtus spektaklius vaikams Lietuvoje būtų galima stebėti kur kas dažniau nei vieną savaitę per metus.
