Marijus Gailius
Tokio nekalto prisilietimo formalioje situacijoje turbūt dar nebuvau patyręs: jauna ir patraukli teatro durininkė globėjiškai paima už rankos pridūrusi, kad viduje tamsu, ir tarsi padėdama rasti kelią pasiklydusiam mažamečiui, palydi į salę. Salėje aktoriaus Sigito Šidlausko sukurtas Režisierius jau vilioja vakaro viešnią likti ir niekur tąnakt nebeiti, prisidengdamas pasiūlymu žaisti šachmatais – regimos scenos potekstė neatrodo nekalta.
Praėjusį birželį mes su bičiuliu begėdiškai vėlavome. Jau trečią kartą.
Prieš metus su tuoju draugu ir dviem keliautojomis iš Berlyno, vokiečių kalbos filologėmis Carolin ir Steffi lankėme nakties šlapių kulisų užklotą Bernardinų ežerą Trakuose, maudėmės visi nepaisydami įkyriai zyziančių ir geliančių uodų. Keturi pusnuogiai kūnai atokioje pakrantėje vėlų vakarą, o erotikos tiek pat kiek per sezoninį sandėlio išpardavimą – galbūt dėl tų kraujasiurbių zyzlių. Išlipus į krantą ir pasičiupus rankšluosčius, pokalbių tema šoko prie Maxo Frischo kūrybos. Tiksliau, prieblandoje rankomis vabzdžius baidanti ir per šlapias šlaunis vis pliaukšinti trijulė prieš mano akis, tarytum pakaitomis mesdami loterijos rutuliukus, įsismagino vienas per kitą vardinti šveicarų rašytojo pjesių ir romanų pavadinimus, kurie man skambėjo vien kaip žiogų čirpimas, nes pats nieko nebuvau skaitęs. Pasidarė truputį nepatogu ir net pavydu, kad praleidau tokį puikų autorių, todėl vokietėms vos iškeliavus atgal į Berlyną, išsyk susiradau „Tarkim, aš Gantenbainas“.
Jau po kelių mėnesių su draugu planuojame Kaune pamatyti Gintaro Varno spektaklį pagal Maxą Frischą, tačiau aš atidėlioju, nesiryžtu nuspręsti, todėl draugas įsigyja bilietą pats sau vienas – į seansą paskutinę metų dieną, prieš pat tradicinę šampano ir mišrainės orgiją, bet netrukus paaiškėja, jog pats į teatrą negalįs, tad bilietą pasiūlo ir perleidžia mano dispozicijon – lengva šiais laikais perduoti bilietą į kito rankas, nebūtina nė susitikti, tik kad paskui ir aš susivokiu neprisiruošiąs važiuoti į Kauną, nes pasiligojęs, ir rašau tada pirmiems pasitaikusiems pažįstamiems į gretimą miestą: kas į teatrą prieš naujaką?..
Antrą kartą į Kauną išsiruošėme jau dešimt bendraminčių, keturios poros ir du šviežūs beporiai, neeilinė ekskursija praėjusio lapkričio paskutinįjį penktadienį – dėl Varno, dėl Frischo, dėl… Dar patys nežinojome. Gal ir dėl dviejų Auksinių scenos kryžių, už vyro vaidmenį ir režisūrą.
Po spektaklio, į kurį pavėlavome trečią kartą, nes seansas gegužės mėnesį dėl pagrindinio profesoriaus vaidmens kūrėjo Dainiaus Svobono ligos buvo atšauktas – ir tai aš paskambinus draugui sužinojau jau pakeliui, būdamas ties Vieviu, o pirmąjį bandymą pamatyti spektaklį paskutinę metų dieną juk buvau priverstas atidėti dėl savo paties peršalimo, taigi po spektaklio paėjęs dvidešimt metrų į šiaurę, iki artimiausios kavinės, regiu Gintarui Varnui jau nepavaldžią sceną: ten prieš mane eilėje trypčioja dvi jaunų sutuoktinių poros, viena su vaiku, ir renkasi, kuo praskalauti gerklę malonų ir skaidrų birželio vakarą. Vasaros vakarą Kauno Laisvės alėja alsuoja saloniškumu, geru stiliumi, „Naująja Romuva“, tąja tik iš senosios fotografijos pažįstama autentiška Lietuvos laikinosios sostinėse dvasia – „Akropolio“ kaimynystė šią gatvę tarytum išgrynina. Taigi, dvi poros renkasi kavą. Karštą ar gaivinančią? Pamažu demokratiškai linkstama prie kažko šalto, čia ypač svarbus šeimos vyrų patariamasis balsas. Aš asmeniškai žinau, ko noriu – net karščiausią dieną gersiu juodą be pieno ir net po geriausio spektaklio neprašysiu įpilti brendžio. Taigi, šaltą. Dabar priedai. Ne, pirmiausia ledukai. Ledukai. Trintą ledą ar gabaliukais, teiraujasi barista. Klientai svarsto – gabaliukais ar maltą, maltą ar gabaliukais. Ramiai stoviu eilėje – netrukus prašysiu juodos kavos. Jie kažką nusprendžia, bet mintimis dar būdamas su Frischu pražiūriu, kokios būsenos ledu jie skiesis ir vėsinsis. Tada ateina eilė žanrui ir skoniui, mat kavų būna visokių, netgi šaltų – tai ir latte, ir frappe, ir mocha. Priedų – tokių įvairiaspalvių sirupų buteliuose su nosytėmis – kavinės bare pristatyta garbinga eilė, šešiolika rūšių, ir klientė paprašo pristatyti kiekvieno jų požymius ir ypatingąsias savybes. Barista verčia iš anglų kalbos, todėl viskas dar labiau išsitęsia: „watermelon“ tai… tai arbūzas, įsitikina kavos konsultantas iš paveiksliuko ant etiketės, taip, arbūzas, patvirtina gėrimo laukiantis vyras ir atsigręžia į mane ištardamas supratingą pastabą, kad ilgokai man čia išeiną laukti. Beveik dešimt minučių. „Tai smulkmenos, bet tai ir baisiausia: nuo smulkmenų žmogus neapsigina“. Iš „Štilerio“. O aš nei šypsausi, nei raukausi – man vis vien, kiek teks laukti. Dar pagalvoju: kad ir profesoriaus Kiurmanio personažui galvą būtų skaudėję dėl tokių pasirinkimų – arbūzinio ar kokosinio skonio įsipilti kavos…
Kitą kartą po tokių maudynių, kaip 2014 metų vasarą su vokiečių filologėmis Trakuose, aš jau irgi galėsiu įsiterpti į pokalbį paminėdamas, kad skaičiau romanus „Tarkim, aš Gantenbainas“, „Štileris“, apysaką „Montaukas“ ir dargi matęs spektaklį „Biografija: vadinimas“. Vokietės arba austrės, o gal šveicarės, braukdamos rankšluosčiais per Lukos ežere atvėsintas šlaunis ir nukrėsdamos gaivius lašus iš palaidų plaukų pasakys, kad Frischą jie mokosi dar mokykloje, ir aš vėl truputėlį nusiminsiu, kad mums mokykloje iš egzistencinės psichologinės literatūros geriausiu atveju lieka Vincas Mykolaitis-Putinas. Dar truputis importinių vardų programoje, tik probėgšmom – pagal Milano Kunderos ar Frischo tekstus brandos egzaminų Lietuvos abiturientai nelaikys tol, kol mūsų uždara tauta liguistai gąsčiosis dėl savo ateities ir išlikimo. Užtat bent uodai tirštą ir drėgną vakarą prie ežero stebuklingai nustos zyzę…
Tenka su nedideliu skrudintos pupelės kartėliu pripažinti: Frischas savo prozoje ir dramaturgijoje kelia aktualias egzistencines temas, kurios Vakarų pasaulyje žymi išgyvenamą ar jau net praėjusį socialinių modelių ir santykių tarp visuomenės narių etapą, kai Lietuvoje vis dar kultūriškai suprantamesnė ir tvirtų pozicijų neužleidžianti lieka „Paskenduolės“ patriarchalinė paradigma. Frischas savo kūryboje talentingai atskleidžia romantinės meilės ir santuokinio ryšio dviprasmiškumą, vaizduoja neištikimybės fenomeną, analizuoja asmeninės laisvės ir šeiminės pareigos santykį. Kam neaktualūs tokie klausimai? Aktualūs kiekvienai moteriai ir kiekvienam vyrui, kuris nėra, nebuvo ar nenorėtų likti vienišas. Gražiausias Frischo kūrybos bruožas – adekvatus ir įtikinamas dėmesys abiejų lyčių nuostatoms. Nors vyrai, dažniausiai pavydūs ir šalti šovinistai, yra centrinės kūrinių figūros, moterų portretai taip pat išlieka pakankamai autonomiški ir įtikinamai motyvuoti. Pavyzdžiui, Frischas į pasakojimus vis įpina moters neištikimybę, vis pina: skirtinguose kūriniuose veikiančios Lila, Sibilė, Antuanetė išeina iš santuokinės normos, arba, kaip pasakytume Lietuvoje – doros kelio, kad atsuktų vyrui jo paties menkavertiškumo atvaizdą, ir palieka jį bevalį, bežadį. Skaudus, bet kartais neišvengiamas emocinės brandos procesas. Turbūt nėra lietuvių vyrų sukurtos prozos analogų, kur moterys turėtų tokią nepriklausomą nuo pasakotojo-vyro poziciją.
Antrą kartą atvykęs į spektaklį Kaune atidžiai stebėjau pradžios sceną ir kartu savo laikrodį – taip nustačiau, kad birželį, paskutinę teatro darbo dieną, į „Biografiją: vaidinimą“ vėlavau tik šešias minutes, nors pagal grafiką turėjo būti bent penkiolika. Užtruko tąkart filmavimas Marvelės upės slėnyje, o draugas buvo įsitikinęs, kad veiksmo pradžia pusvalandžiu vėliau, vilnietiškai. Užtat iš salės išėjome paskutiniai: jau užsitraukus scenos užsklandai palikome sėdėti savo vietose ir toliau mąstėme, kvėpėme patirtą įspūdį nelyg ozoną po žaibo. Spektaklis ir apie tave, sakau draugui, galvodamas, kad jis ir apie mane. Jis atsako, kad spektaklis ir apie mane, turbūt turėdamas minty, kad kartu ir apie jį patį. Susigraudinom!!! Apie kiekvieną tas spektaklis, tik ne kiekvieną vienodai veikia. „Veikė“, – iškart po spektaklio į feisbuką parašė netikėtai paskutinę praėjusių metų dieną atlikusį bilietą įgijusi Rinolda.
Įsižiūrėjęs atidžiau pastebi, kad spektaklį Gintaras Varnas sudygsniavo per skoningą ironiją – pagrindinę šįkart retorinę priemonę. Ypač pirmąją dalį – antrojoje personažų elgesys ir kalbėjimas dažniau susiglaudžia, grįžta iš prieštaringų orbitų ir priartėja prie klasikinio dramos standarto, nors režisierius ir gydytojas (Liubomiras Laucevičius) išlieka groteskiški per kiekvieną savo šou. Sigito Šidlausko personažas reprezentuoja bet kurios profesijos cinizmą – jis ironiškas ir atsainus profesoriaus likimo variacijoms. Vietomis susidaro įspūdis, kad aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, kad darosi abejingas ne tik nesėkmingai statomam svetimo gyvenimo spektakliui, bet ir Varno patikėtam savo vaidmeniui – protarpiais pameta mezginio „akį“. Režisieriaus balse jautresnė gaida pasigirsta nebent tuomet, kai vienintelis išdrįsta pranešti apie profesoriaus mirtinį ligą.
Pagrindinį Frischo pjesėje užkoduotą pasakojimo karuselės ir kartotės, plačios parabolės efektą spektaklyje sukuria visgi ne Dainiaus Svobono profesorius, o Eglės Špokaitės Antuanetė – jaunoji profesorienė septyneriems metams. Ir suka, ir suka, ir suka – ne tik didžiausią atsikartojimo dažnį turinčioje scenoje, kai vis atsisveikina su sutuoktiniu ištardama, kad eina į biblioteką ir galbūt vakare grįšianti, taip žymėdama sunkiai slenkantį nelaimingos santuokos laiką, bet praktiškai kiekvienu savo judesiu. Ir nepaisant tokio tarytum copy-paste amplua su nedidelėmis korektūromis, kai scenoje veikia lyg prisukama figūra muzikinėje dėžutėje, Špokaitė nenusibosta.
Dainiaus Svobono iš vaidmens neišimtum tarytum pačios scenos grindų, nebent išmontuotum. Svobonas amžiumi ir temperamentu tinka Frischo herojui atskleisti, savo vaidmenį kuria įtikinamai ir autentiškai, tad jis galėtų tapti visų kitų „Biografijos: vaidinimo“ pastatymų Lietuvoje etalonas. Tuo metu jaunojo Edgaro Žemaičio sukurto profesoriaus konkurento draminis valentingumas palyginti ribotas, jog spektaklis nenukentėtų jį pakeitus kitu akademiją neseniai baigusiu aukštaičiu ar dzūku. Jeigu jis taip elgtųsi gyvenime, kaip įstengė suvaidinti profesorienės meilužį, dideliu nesusipratimu tektų įvardinti faktą, kad patrauklioji Antuanetė iškeitė savo vyrą į tokį va tokį. Aktoriui dar viskas prieš akis – ateityje jis suvilios ne tik žavią heroję, bet ir auditoriją.
Vaidmenį nepriekaištingai, net jei tai vaidybinis debiutas, išpildė ir Ole Giæveras filme „Prieš gamtą“, pristatytame praėjusioje „Scanoramoje“, kuris negailėdamas švelnaus humoro vysto panašią kiurmanišką dramą – kaip žmogus atėjo iki esamojo momento ir ar galėjo padaryti kitaip arba gal dar gali pakeisti. Giæveras ir pats vaidino, ir parašė filmo scenarijų, ir jį režisavo. „Prieš gamtą“ nėra tokios įmantrios paraboliškos kaip „Biografija: vaidinimas“ struktūros, užtat atviras ir nuoširdus filmas – autorius scenarijų bandė surašyti atidžiai surinkdamas kiekvieną savo mintį, raštu suvaldyti sąmonės srautą ir, tarp kitko, pastebėjo, kad net rašant atvirai, sudėtinga likti autentiškam, mat vis įsijungia savicenzūros režimas. „Aš noriu pakeisti savo gyvenimą. Tai mano šansas“, – taria sau į kalnus nuo žmonos ir sūnaus savaitgaliui ištrūkęs filmo herojus Martinas. „Tu gali rinktis“, – siūlo Režisierius profesoriui Kiurmanui. Bet iš tų likiminių opcijų telieka juoko verta pastanga, komiškas brokas likimo redakcijos.
Pajuokavome ir mūsų dešimtukas, kai po apsilankymo Kauno dramos teatre paskutinįjį lapkričio penktadienį užsukome į restoraną vakarienės ir pažaidėme tokį „frischologinį“ testą:
1. Baleto mokykla, vaikų darželis, sekta, oro uostas, pneumatinis kūjis – įrašykite trūkstamą.
2. Kai režisierius profesoriui atsako negalįs pakeisti intelekto, jis tai motyvuoja intelekto diapazonu ir dar viena ypatybe, kuri reiškia ir chemijos terminą – atomų savybę. Kokią?
3. Ką atsakė profesorius Antuanetei prisipažinus: „Aš permiegojau“?
Ir dar, Frischą palyginus su vienu iš dviejų garsiausių egzistencialistų Jeanu-Pauliu Sartre´u, galima pastebėti, kad šveicaras yra kūrybiškesnis literatūros autorius už prancūzą – ne tiek pagal kūrinių idėją, kiek pagal jų literatūrinę formą – ir kūrybiškesnis ne tik dėl išradingos ir, pripažinkime, įžūlios naracijos, bet ir prozinio subtilumo, pavyzdžiui, aplinkos aprašymuose. Sustačius detaliausiais judesiais, mimikomis, povyzomis išpildytus Frischo personažus prie Sartre´o išraiškingiausių herojų, pastarieji, sutikime, teatrodytų kaip anųjų vandens ženklai, kaip elitinės kariuomenės rezervas.
O šiaip tai mažiau skaitykim, baikim galop šį tekstą ir verčiau nueikim dabar išsivirti arbatos ar kavos su lašu arbūziniu sirupo, nes, anot prokuroro „Štileryje“: „Kuo apsukresnė mūsų sąmonė, kuo labiau apsiskaičiusi, tuo gausesnių ir tuo kilnesnių mes turim užpakalinių durų, tuo sąmojingesniu melu apsigaubiame patys“.
_____________________________________
Atsakymai:
1. Metro.
2. Valentingumas.
3. „Gersi arbatos?“
