Studento tragedija parodė prestižinės akademijos tamsiąją pusę

2015-11-26 lrytas.lt, 2015 11 25

aA

Būsimo aktoriaus mama

Jau kurį laiką mūsų šeima išgyvena nerimą dėl savo vaiko. Sūnus yra būsimasis aktorius. Pastarieji  įvykiai jo mokslo įstaigoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) – nebeduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Kankina klausimas – negi viskas taip tyliai, kaip niekur nieko ir praeis?

Dar šią savaitę tragiškai žuvo sūnaus mokslų draugas, būsimas aktorius. Kalbama, kad pats pasitraukė iš gyvenimo. Girdėjau, kad jam nesisekė aktoriaus mokslai. Man pasirodė, kad Karolis buvo tylus, ramus vaikinas. Bet vis tiek priėjo iki paskutinio – ketvirto kurso.

Kodėl tą tragišką jauno žmogaus veiksmą – gyvybės nutraukimą – sieju su mokslo įstaiga?

Žinau, ką išgyvena tie vaikai studijose. Nuolatinės ašaros, neišsimiegojimai, stresai, dar ir patyčios. Nemanau, kad į vaikų interesus kada būtų atsižvelgta.

Studentams turbūt daugybę kartų neduota laisvų dienų netgi tada, kai visiems žmonėms Lietuvoje jos priklausė. Mūsų vaikas tikrai retai kada laisvas per Kalėdų ar Velykų atostogas. Studentams šios atostogos juk kaip ir privalomos?

Nebuvo Vasario 16-osios nei Kovo 11-osios paminėjimų. Turbūt tuo metu dėstytoja ar dėstytojas būdavo laisvi pagaliau nuo savo darbų, gastrolių ar pastatymų.

Mano sūnus krimtosi: neva per mažai dirba. O keldavosi paryčiais ir eidavo į tą akademiją repetuoti. Iki išnaktų. O girdėjo, kad Karolis likdavo dirbti ir tada, kai visi jau būdavo išėję. Gal jis tikėjosi kaip nors prasilaužti, pagaliau pasiekti tai, ko reikalaujama? Galima sakyti, darbas žmogų puošia… Bet tik ne tokiu būdu.

Menas reikalauja aukų? Net gyvybių? Kam reikia tokio meno, tokių aukų? Turbūt viskas bus nurašyta kokiai psichinei ligai, nes „sveiki nesižudo“. O juk dar taip neseniai aktorius Arūnas Sakalauskas suorganizavo gražią akciją, norėdamas atkreipti dėmesį į nusižudžiusių žmonių Lietuvoje skaičių. Ir tai padarė aktorius!

Su baime galvojame apie savo sūnaus ateitį. Jis taip pat. Tyli, nesidalija. Matom, kaip visą laiką kankinasi ir nerimauja. O jo pažinotas Karolis (kuris dar nebuvo gulėjęs psichiatrinėje, nors tai įprasta Akademijos studentams) jau nebeturi ateities.

Gerbiam visus teatralus, sukūrusius gražius vaidmenis ir spektaklius. Ir tikiu, kad nė vienas dėstytojas nesakė: „Karoli, tau neverta ne tik būti aktoriumi, bet ir gyventi.“

Bet ar nors vienas su juo pasikalbėjo? Asmeniškai, tėviškai, atjausdami? Ar žinojo, kas vyksta vaikino širdyje? Po to įvykio akademijoje pakabinta Karolio nuotrauka ir informacija apie mišias, laidotuves. Dabar gedi. O kas rūpinosi jo jausmais, kai buvo gyvas?

Man… mums labai baisu.

Kaip ir nėra ko kaltinti. Negaliu rašyti savo pavardės, nes bijau sugriauti savo vaiko ateitį, kuri ir taip labai neaiški. Tik žinau, kad jokia kūryba tikrai neverta paties gyvenimo. Labai bijome, kad akademijos sistema, tas nuolatinis, tyčinis kankinimas ir kankinimasis „vardan meno“ jau traumavo ir dar gali ilgai traumuoti esamus ir būsimus studentus.

* * *

LMTA atstovė Jana Mikulevič apgailestavo dėl įvykusios nelaimės ir teigė, jog po šio įvykio akademijoje pradės dirbti psichologas.

„Visose aukštosiose ugdymo įstaigose studentai patiria įtampą. Konkurencija yra didelė, mes tai suprantame. Dėl tos priežasties pradeda dirbti psichologas, kuris pagalbą teiks tiek Kino ir teatro, tiek Muzikos fakultetų studentams.

Aktoriaus, atlikėjo profesija yra sudėtinga. Akademijoje studijuoja daug individualybių, daug žmonių, kurie asmeniškai dirba su dėstytojais, turi individualius paskaitų grafikus.

Be abejo, mes apgailestaujame, kad atsitiko tokia nelaimė ir labai užjaučiame studento šeimą. Iš kitos pusės – menininko profesija labai sudėtinga. Mes esame ypatinga įstaiga, kuri ugdo tokius žmones ir suteikia jiems galimybę pasireikšti.

Žinau, kad dėstytojai daug dirba tam, kad aktorius atskirtų savo asmeninį gyvenimą nuo profesijos. Aktoriai – rizikos grupė, galima vadinti netgi taip.

Seniau turėjome keletą individualių psichologo paskaitų, o po šio įvykio jis teiks nuolatinę pagalbą. Teatro ir kino fakultete jau yra sudarytos atskiros darbo grupės, kurios svarstys krūvį ir užimtumo paskirstymą. Darbo grupės dirba kartu su studentais tam, kad į jų nuomonę būtų atsižvelta“, – sakė J.Mikulevič.

* * *

Emocinės paramos tarnybų kontaktai:

Jaunimo linija

Pagalbą teikia savanoriai

www.jaunimolinija.ltwww.jaunimolinija.lt/laiskai

00:00 – 24:00

(I-VII)

8 800 28888

Vaikų linija

Pagalba teikia savanoriai

www.vaikulinija.lt

11:00 – 21:00

(I-VII)

116111

Vilties linija

Pagalbą suaugusiems teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

paklausk.kpsc.lt/

vilties.linija@gmail.com

00:00 – 24:00

(I-VII)

116123

Pagalbos moterims linija

Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai

www.moters-pagalba.lt/

pagalba@moteriai.lt

10:00 – 21:00

(I-V)

8 800 66366

Linija Doverija

Pagalbą jaunimui rusų kalba teikia savanoriai

 

16:00 – 20:00

(I-VII)

8 800 77277

Krizių įveikimo centras

Pagalbą suaugusiems teikia psichikos sveikatos specialistai

www.krizesiveikimas.lt

Giedraičių g. 60A, Vilnius

16:00-20:00 (I-V)

12:00-16:00 (VI)

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.