Būsimo aktoriaus mama

Jau kurį laiką mūsų šeima išgyvena nerimą dėl savo vaiko. Sūnus yra būsimasis aktorius. Pastarieji  įvykiai jo mokslo įstaigoje – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) – nebeduoda ramybės nei dieną, nei naktį. Kankina klausimas – negi viskas taip tyliai, kaip niekur nieko ir praeis?

Dar šią savaitę tragiškai žuvo sūnaus mokslų draugas, būsimas aktorius. Kalbama, kad pats pasitraukė iš gyvenimo. Girdėjau, kad jam nesisekė aktoriaus mokslai. Man pasirodė, kad Karolis buvo tylus, ramus vaikinas. Bet vis tiek priėjo iki paskutinio – ketvirto kurso.

Kodėl tą tragišką jauno žmogaus veiksmą – gyvybės nutraukimą – sieju su mokslo įstaiga?

Žinau, ką išgyvena tie vaikai studijose. Nuolatinės ašaros, neišsimiegojimai, stresai, dar ir patyčios. Nemanau, kad į vaikų interesus kada būtų atsižvelgta.

Studentams turbūt daugybę kartų neduota laisvų dienų netgi tada, kai visiems žmonėms Lietuvoje jos priklausė. Mūsų vaikas tikrai retai kada laisvas per Kalėdų ar Velykų atostogas. Studentams šios atostogos juk kaip ir privalomos?

Nebuvo Vasario 16-osios nei Kovo 11-osios paminėjimų. Turbūt tuo metu dėstytoja ar dėstytojas būdavo laisvi pagaliau nuo savo darbų, gastrolių ar pastatymų.

Mano sūnus krimtosi: neva per mažai dirba. O keldavosi paryčiais ir eidavo į tą akademiją repetuoti. Iki išnaktų. O girdėjo, kad Karolis likdavo dirbti ir tada, kai visi jau būdavo išėję. Gal jis tikėjosi kaip nors prasilaužti, pagaliau pasiekti tai, ko reikalaujama? Galima sakyti, darbas žmogų puošia… Bet tik ne tokiu būdu.

Menas reikalauja aukų? Net gyvybių? Kam reikia tokio meno, tokių aukų? Turbūt viskas bus nurašyta kokiai psichinei ligai, nes „sveiki nesižudo“. O juk dar taip neseniai aktorius Arūnas Sakalauskas suorganizavo gražią akciją, norėdamas atkreipti dėmesį į nusižudžiusių žmonių Lietuvoje skaičių. Ir tai padarė aktorius!

Su baime galvojame apie savo sūnaus ateitį. Jis taip pat. Tyli, nesidalija. Matom, kaip visą laiką kankinasi ir nerimauja. O jo pažinotas Karolis (kuris dar nebuvo gulėjęs psichiatrinėje, nors tai įprasta Akademijos studentams) jau nebeturi ateities.

Gerbiam visus teatralus, sukūrusius gražius vaidmenis ir spektaklius. Ir tikiu, kad nė vienas dėstytojas nesakė: „Karoli, tau neverta ne tik būti aktoriumi, bet ir gyventi.“

Bet ar nors vienas su juo pasikalbėjo? Asmeniškai, tėviškai, atjausdami? Ar žinojo, kas vyksta vaikino širdyje? Po to įvykio akademijoje pakabinta Karolio nuotrauka ir informacija apie mišias, laidotuves. Dabar gedi. O kas rūpinosi jo jausmais, kai buvo gyvas?

Man… mums labai baisu.

Kaip ir nėra ko kaltinti. Negaliu rašyti savo pavardės, nes bijau sugriauti savo vaiko ateitį, kuri ir taip labai neaiški. Tik žinau, kad jokia kūryba tikrai neverta paties gyvenimo. Labai bijome, kad akademijos sistema, tas nuolatinis, tyčinis kankinimas ir kankinimasis „vardan meno“ jau traumavo ir dar gali ilgai traumuoti esamus ir būsimus studentus.

* * *

LMTA atstovė Jana Mikulevič apgailestavo dėl įvykusios nelaimės ir teigė, jog po šio įvykio akademijoje pradės dirbti psichologas.

„Visose aukštosiose ugdymo įstaigose studentai patiria įtampą. Konkurencija yra didelė, mes tai suprantame. Dėl tos priežasties pradeda dirbti psichologas, kuris pagalbą teiks tiek Kino ir teatro, tiek Muzikos fakultetų studentams.

Aktoriaus, atlikėjo profesija yra sudėtinga. Akademijoje studijuoja daug individualybių, daug žmonių, kurie asmeniškai dirba su dėstytojais, turi individualius paskaitų grafikus.

Be abejo, mes apgailestaujame, kad atsitiko tokia nelaimė ir labai užjaučiame studento šeimą. Iš kitos pusės – menininko profesija labai sudėtinga. Mes esame ypatinga įstaiga, kuri ugdo tokius žmones ir suteikia jiems galimybę pasireikšti.

Žinau, kad dėstytojai daug dirba tam, kad aktorius atskirtų savo asmeninį gyvenimą nuo profesijos. Aktoriai – rizikos grupė, galima vadinti netgi taip.

Seniau turėjome keletą individualių psichologo paskaitų, o po šio įvykio jis teiks nuolatinę pagalbą. Teatro ir kino fakultete jau yra sudarytos atskiros darbo grupės, kurios svarstys krūvį ir užimtumo paskirstymą. Darbo grupės dirba kartu su studentais tam, kad į jų nuomonę būtų atsižvelta“, – sakė J.Mikulevič.

* * *

Emocinės paramos tarnybų kontaktai: