Atrodo, taip…
Atrodo, teatras ima vis garsiau pasakoti baimės istorijas – „siaubo pasakas” apie mergaites, kurios mirtinai sušąla Naujųjų Metų išvakarėse (Šarūno Datenio „Mergaitė su degtukais”, Menų spaustuvė, 2014) ar tiesiogine to žodžio prasme klykia vaiduoklių apgyvendintuose šaltuose rūsiuose (Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam”, LNDT/OKT, 2015); romantines science fiction stories apie berniukus, kurie negali ištrūkti iš kraupių savo košmarų ir iki išprotėjimo pamilsta gyvas vaškinio veido lėles-automatus (Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus”, Vilniaus teatras „Lėlė”, 2014) ar mokosi gyventi po sudėtingų širdies persodinimo – mechaninio laikrodžio „įsodinimo” – operacijų (Artūro Areimos „Mechaninė širdis”, KNDT, 2015)…
Atgimsta niūrusis Hansas Christianas Andersenas, fantasmagoriškasis Ernstas Theodoras Hoffmannas (čia, žinoma, galima prisiminti ir du pastarojo laiko lietuvių teatro „Spragtukus” – Vitalijaus Mazūro „Lėlėje” (2013) ir Krzysztofo Pastoro LNOBT (2014)), Daniilas Charmsas virsta savotišku Hoffmannu, pasirodo Mathias Malzieu, kuris kviečia persikelti į savaip sufantasmagorintą/„suhofmanintą” XIX a. pabaigą…
Ir visa tai vyksta kažkokioje keistoje vaikų/nevaikų teatro paribio zonoje. Vyksta kaip spektaklis vaikams arba lėlių spektaklis ne vaikams arba spektaklis visai šeimai arba spektaklis ne vaikams, bet apie vaikus…
Tarytum kažką nejaukaus rūpėtų paversti bent jau truputį jaukesniu…
Tikriausiai galima sakyti: teatras mėgina tapti neracionalių, vienokiai ar kitokiai konkretizacijai nepasiduodančių, galbūt dar nežinomų ir iki galo nenorimų/negalimų pažinti baimių išpažinimo vieta, tačiau kartu bando tas baimes savaip infantilizuoti – paslėpti jas po nepavojingo vaikų žaidimo fasadu ir tam tikra prasme nuo jų pabėgti.
Ir visgi: dėl ko / apie ką šiandien baisu?
„Smėlio žmogus”: baimės estetizacija
Gintarės Radvilavičiūtės „Smėlio žmogus”, sakyčiau, visų pirma, yra nepaprastai gražus. E.T. Hoffmanno papasakotą šiurpią savižudžio Natanaelio beprotybės istoriją (nuo kurios „šiaušiasi plaukai” ir „žvilgsniai klaiksta”) spektaklis perrašo – tarytum perpiešia – į subtilaus, rafinuoto, asketiško grožio vaizdo – garso – judesio – nuotaikos / atmosferos tekstą (lėlių dailininkė Ginntarė Radvilavičiūtė, scenografė Renata Valčik, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, choreografė Sigita Mikalauskaitė).
Šis tekstas, viena vertus, skleidžiasi kaip intensyvus bežodis vyro ir moters – Natanaelio / Lotaro / Kopelijaus-Kopolos / Spalancanio (Šarūnas Datenis) ir Motinos / Klaros / Olimpijos (Sigita Mikalauskaitė) – meilės ir neapykantos dialogas; kita vertus, čia vyksta nuolatinė vidinė aktoriaus / aktorės-lėlės, veido-kaukės, kaukės-kitos kaukės diskusija, t.y. haliucinuojančios, su savimi susvetimėjusios, savęs nebeatpažįstančios, košmarišku savo pačios fantomu pavirtusios, sau pačiai „piktu smėlio žmogumi” tapusios sąmonės monodrama. Ir kuo labiau ši drama „Smėlio žmoguje” stiprėja, tuo – savaip paradoksalu – tampa gražiau.
Išties: viena baugiausių jo vietų neabejotinai yra ir viena iš gražiausių – ta, kurioje klejojančios vaizduotės košmarai tarytum užtvindo sceną: smėlio žmonės (Martynas Lukošius, Deivis Sarapinas, Dainius Tarutis) eina ir eina, kopia ir kopia – iš dešinės, iš kairės, iš viršaus, vėl iš dešinės… Šioje vietoje nejučiom pamiršti košmarus ir pradedi galvoti apie ką kita – apie sceninio reginio eleganciją, apie veik tobulą erdvės komponavimo geometriją, apie nepaprastai harmoningą choreografinių figūrų muziką etc.. T.y. apie tai, kad sakymo būdas užgožia, nurungia, nugali sakymo turinį.
Šia prasme „Smėlio žmoguje” vyksta savotiškas baimės užkalbėjimo – jos varymo / stingdymo / pakavimo į saugią, hermetišką estetinę formą – ritualas. Ir vyksta labai sėkmingai: paranojos, beprotybės, kažkokio nepaaiškinamo paklaikimo baimė, apie kurią kalbą Hoffmannas, tampa visiškai nebaisi. Jos akis – tas berniuką Natanaelį kadaise išgąsdinusias ir visą gyvenimą persekiojusias „dvi žybčiojančias skvarbias žalsvas Kopelijaus akis” – tarytum užneša smėlis: smėlio žmogaus veide jos žioji tuščios, nieko nebereginčios ir nebegąsdinančios…
„Jelizaveta Bam”: baimės riksmas
Savo „Jelizaveta Bam” Oskaras Koršunovas savaip pratęsia hofmaniškąją išprotėjusios vaizduotės temą. Tikriausiai galima sakyti ir taip: sugrįždamas prie Daniilo Charmso, jis sugrįžta ne tiek prie „oberiutų”, kiek prie Augusto Strindbergo – prie savo „Kelio į Damaską” (2007), kuriame pasakojo skausminguose fantazijų, haliucinacijų ir košmarų paribiuose klejojančios sąmonės istoriją, paskui darsyk perpasakotą Williamo Shakespeareo „Hamlete” (2008), vienaip ar kitaip atsispindėjusią „Mirandoje” (2011), „Pere Giunte” (2012) etc..
Akivaizdu: Koršunovas negailestingai sunaikina Charmso humorą. Jo Jelizaveta Bam (Greta Petrovskytė) gyvena ne absurdistinių triukų / pokštų, bet hofmaniškų / strindbergiškų vaizduotės demonų pasaulyje. „Požemio” pasaulyje – savotiškose kapinėse, kuriose aidi kraupūs muzikos garsai (kompozitorius Gintaras Sodeika), netvarkingai mėtosi įvairių ne/palaidotų prisiminimų (t.y. buvusių / tebesančių Koršunovo spektaklių) „šukės”; nebyliai kažką „dainuoja” beveidžių / raudonveidžių vaiduoklių-šešėlių choras, slankioja kažkokie du vis prisikeliantys „zombiai” pavargusiomis, paraudusiomis, išvarvėjusiomis akimis – Piotras Nikolajevičius (Martynas Nedzinskas) ir Ivanas Ivanovičius (Marius Repšys); rėkia-vaitoja-kvatojasi-net dreba nepažįstamaisiais tapę Motina (Vitalija Mockevičiūtė) ir Tėvas (Remigijus Bilinskas)…
Jelizaveta Bam, atrodo, nieko neveikia. Tiesiog būna – į nieką pernelyg nereaguodama, niekuo nesistebėdama, nieko nesitikėdama. Tarytum šios kapinės jau seniai būtų tapę jos „namais”. Tarytum jau seniai ji būtų susitaikiusi su košmariškos „siaubo pasakos” herojės likimu.
Ir vis tik Koršunovas pasakoja ne tiek apie susitaikymą, kiek apie baimę – baimę būti kapinėse kaip namuose. Jis pasakoja apie Jelizavetą Bam, kuriai šitaip būti kartais pasidaro labai baisu – beveik iki paklaikimo. Ir ji ima rėkti, klykti, žviegti, spiegti, nelyg desperatiškai vaikydama nebeišvaikomas šmėklas, nelyg maldaudama būti pagaliau išgirsta pro tas storas rūsio sienas ir išgelbėta. Tik – veltui. There is no exit,- tarytum sako Koršunovas finale, – tik amžinas bėgimas ratu aptemusiais gotikinių savo namų koridoriais – rėkiant, vėl rėkiant, vėl, bet niekada nieko neprisišaukiant ir neišsivaduojant…
Šia prasme „Jelizaveta Bam” maksimaliai pagarsina – išrėkia – tai, ką „Smėlio žmogus” maksimaliai nutildo.
Tačiau riksmas iš esmės pasirodo toks pats bejėgis / beprasmis, kaip ir tyla. Tyla sustingdo, užšaldo, riksmas – apkurtina ir baigiasi ta pačia tyla. Tyla apie vengimą, užsidarymą, slėpimąsi – atsitraukimą nuo kažko, kas hermetiška / metateatriška / savireferentiška galėtų vienaip ar kitaip susieti su pralaidu / anapus-teatriška / referentiška.
Kita vertus, šis teatro atsitraukimas, šis jo telkimasis į karščiuojančios vaizduotės (savi)refleksiją, matyt, yra savotiška baimės perkėlimo strategija. Tikriausiai galima galvoti: teatras, užsidarydamas savo „gotikos kambariuose”, t.y. kalbėdamas apie vaizduotės šmėklų baimę, tam tikra prasme kalba ir apie baimę kalbėti apie šiuolaikinės realybės šmėklų – karo, maro, tvano, pasaulio pabaigos etc.- baimę.
Į šią diskusiją savaip įsijungia ir Artūras Areima, savo „Mechaninėje širdyje” pasiūlydamas atsitraukti į alternatyvią fantasy realybę.
„Mechaninė širdis”: steampunkas ir „naujasis moralizmas”
Pasirinkdamas Mathiaso Malzieu romaną „Mechaninė širdis”, Areima pasirenka – reikia pabrėžti – originaliai ir madingai.
Šio prancūzų rokerio istorija apie berniuko su laikrodžiu krūtinėje klajones po keistų akušerių-konstruktorių, jų sukonstruotų vyrų ir moterų, trumparegių flamenko dainininkių, džekų skerdikų, išradėjų-stebukladarių, laikrodininkų, pašto karvelių, keliautojų į mėnulį etc. pasaulį teikia puikią progą teatre išbandyti tai, kas šiandien, kaip byloja neblėstantis Andriaus Tapino „Vilko valandos” (2013) populiarumas, yra savotiškas brendas.
Šią progą Artūras Areima, regis, mėgina išnaudoti. Tiksliau sakant, jis mėgina kurti steampunko teatrą. O dar tiksliau – pasakodamas Malzieu istoriją (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė), jis vienaip ar kitaip bando iškelti – įvaizdinti – retro-futuristinį jos polėkį. Ir dekoratyvinės raiškos prasme pasiekia neblogą rezultatą: scenovaizdyje bei kostiumuose persiliejantys vintage ir science fiction visai gerai paruošia sceninę erdvę (scenografijos dailininkė Marta Vosyliūtė, kostiumų dailininkė Monika Gurskytė).
Tačiau čia, ko gero, steampunko teatras ir baigiasi…
Areima, sakyčiau, iki galo nepatiki – nenori (nemoka?) patikėti persikėlimo į alternatyvią realybę galimybe/būtinybe. Sakyčiau taip: jis ne tiek siekia atkurti tą keistą Malzieu „kito pasaulio” koloritą ir panardinti žiūrovus į fantaziją apie „kitokius”, „kitur” bei „kitaip”, kiek mėgina papasakoti šiek tiek didaktinę, galbūt net savaip dikensišką istoriją apie jautraus berniuko Džeko (Saulius Čiučelis) nuotykius piktame, žvarbiame, pavojingame pasaulyje, kuriame gyvena „raganos” – vienas nuo kito iš esmės nesiskiriantys „iškraipytų judesių” ir „pakeltų balsų” žmonės-nežmonės (o vienoje scenoje – iš videoekrano bėgantys griaučiai), visiškai nebepanašūs į simpatiškus Malzieu keistuolius.
Taip elegantišką Malzieu fantaziją Areima įspraudžia į grubokus moralistinės dramos rėmus. O būtent: jis kalba apie „mechaninių širdžių” žmones, kurie bando ir bando berniuką Džeką užkrėsti savimi – jam įsodinti tokią pačią mechaninę širdį. Bet tas berniukas nepasiduoda ir nugali aplinką: įsimyli (tiksliau – papasakoja, kad įsimyli) padaužą Mis Akasiją (Martyna Gedvilaitė) ir netikėtai atranda (vėlgi – papasakoja, kad atranda) tikrą širdį ten, kur, visi tikino, yra prisukamas laikrodis su gegute.
Šį romantinį „Mechaninės širdies” moralizmą lemia, matyt,„spektaklio visai šeimai” specifika, tradiciškai suponuojanti vienokio ar kitokio edukacinio patoso būtinybę (ji turbūt yra ir tai, kas paskatina kitą Areimos teatre netikėtą padoriai atsargų gestą – visišką seksualinių Džeko ir Mis Akasijos santykių istorijos kupiūravimą).
Kita vertus, šitokio romantizmo šiandien, ko gero, reikia. Jis savaip gražus – šis utopinis tikėjimas, kad viskas paprasta: pakanka tik susigrąžinti širdis. O tada jau paliaus vaidentis smėlio žmonės ir nustos klykti jelizavetos…
