Ir niekada teatro vaikams nebus per daug

Ramunė Balevičiūtė 2013 05 02 Menų faktūra
Spektaklis „Mergaitė su degtukais“, Apollo Theater, Danija. Festivalio archyvas
Spektaklis „Mergaitė su degtukais“, Apollo Theater, Danija. Festivalio archyvas

Įspūdžiai iš teatro vaikams ir jaunimui festivalio Danijoje

Suburta puikios Lietuvos teatro sąjungos iniciatyvos, grupė lietuvių teatro praktikų ir teoretikų balandžio 16-21 d. viešėjo Niukobing Morse - nedideliame miestuke šiaurės Danijoje, kur nuo 1971 m. rengiamas didžiausias pasaulyje teatro vaikams ir jaunimui festivalis, kuris tiesiog taip ir vadinasi - „Festivalis". Pirmas dalykas, kuris mus pribloškė Niukobinge, - maždaug Šilutės didumo miestelyje ir jo apylinkėse per savaitę ketinama parodyti 177 skirtingus spektaklius vaikams ir jaunimui, vaidinamus 116-os profesionalių (!) trupių - 113 Danijos, dviejų Belgijos ir vienos Švedijos. Visiškai nemokamai, tereikia iš anksto užsiregistruoti. Paaiškėjo, kad visus šiuos spektaklius iš nežinia dar kiekos atrinko kompetentinga festivalio taryba. Gal danai pamišę dėl teatro vaikams kaip kokie XVII amžiaus pradžios ispanai dėl savo „apsiausto ir špagos" komedijų? Pasirodo, ne, jokio fanatizmo čia nėra - tiesiog požiūris į teatrą vaikams čia visiškai kitoks nei Lietuvoje. Teatras vaikams čia yra savaime suprantama ir organiška ugdymo proceso dalis. Greta to, žinoma, ir menas. Įvairus, šiuolaikiškas, aktualus.

Įspūdžiais apie festivalį, pamatę 20 programos spektaklių, dalijomės su režisieriais Olga Lapina, Dariumi Rabašausku, Žilvinu Ramanausku, „Lėlės" teatro aktoriumi Imantu Precu ir teatrologe, Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Ginte Pranckūnaite.

Ramunė Balevičiūtė: Pirmiausia, kas krenta į akis, yra visiškai kitoks, nei esame įpratę, požiūris į teatrą vaikams, pagaliau į patį vaiką ir į jo ugdymą.

Darius Rabašauskas: Taip, tas požiūris toks natūralus, „kasdieniškas". Spektakliui suvaidinti jiems nereikia ypatingų sąlygų: užsidengia (arba ne) langus, pasistato, jei reikia, paviljoną ir vaidina.

Gintė Pranckūnaitė: Mane irgi sužavėjo teatrų lankstumas: spektakliui jie sugeba pritaikyti bet kokią erdvę - mokyklos biblioteką, sporto salę, koridorių ir pan. Įsivaizduoju, kad vaikams yra visai kitas įspūdis, kai teatrą jie atranda savo mokykloje, įprastoje aplinkoje. Jie kažkaip natūraliai į jį reaguoja. Be to, beveik kiekviena mokykla turi savo teatro salę. Jaučiama, kad ryšiai tarp teatro ir mokyklos čia itin glaudūs - mums to labai stinga Lietuvoje, kur teatras sau, o mokykla - sau.

Olga Lapina: Ir teatrams paranku turėti tokius mobilius spektakliukus, kuriuos lengva bet kur pritaikyti. Turbūt nematėme nė vieno spektaklio, kuris reikalautų specifinės erdvės ar sąlygų.

Gintė Pranckūnaitė: Arba kurį aptarnautų didžiulis personalas - kaip pas mus. Aktoriai patys stato dekoracijas, patys grimuojasi...

Imantas Precas: Bet tai lemia jų profesinio gyvenimo kasdienybė: jie yra keliaujantys aktoriai. O dėl erdvių pritaikymo - reikia atsižvelgti, kad tai yra festivalis: juk reikia kur nors parodyti tuos 20 spektaklių per dieną! Kitaip kažin ar jie vaidintų sporto salėse, arenose ir kitur.

Darius Rabašauskas: Bet vis tiek svarbu, kaip Ramunė sako, pats požiūris į teatrą, kaip jis komunikuoja su vaikais. Pastebėjot, kad prieš kiekvieną spektaklį aktoriai pasitinka vaikus, pabendrauja su jais? O po spektaklio irgi nebėga į užkulisius ar grimo kambarį.

Olga Lapina: Gražu, kad aktoriai jaučiasi šeimininkai ir kad jie tikrai suinteresuoti gauti grįžtamąjį ryšį.

Darius Rabašauskas: Ir žaviausia, kad tai jiems pavyksta natūraliai, be įtampos. Pas mus dažnai bendravimas su publika ne spektaklio metu atrodo dirbtinas, priverstinis.

Žilvinas Ramanauskas: O mane stebino vaikų santūrumas, jie labai ramiai ir susikaupę žiūrėjo spektaklius. Aišku, tų vaikų ne tiek ir daug, vis dėlto didžiąją dalį auditorijos sudarė festivalio svečiai.

Olga Lapina: Manau, tai yra spektaklių žiūrėjimo kultūra. Teatras vaikams nėra koks nors ypatingas įvykis, kokiu jis tampa tada, kai į teatrą ateini kartą per metus. Jie žino, kaip elgtis, tarkim, kaip susėsti, kad neužstotų mažesniems, padeda vieni kitiems ir pan.

Imantas Precas: Man irgi pasirodė, kad danų vaikai ramūs, atsipalaidavę (keistas kai kurių vaikų įprotis atėjus į teatrą nusiauti batus, nors suaugę to nedaro), bet kartu labai disciplinuoti. Kai per spektaklį nori ką nors pasakyti, kelia vieną pirštuką. O jei prie jų neprieina, nerodo savo nepasitenkinimo. Pas mus kartais atrodo, kad vaikams nėra jokių ribų, pavyzdžiui, tėvai nedraudžia jiems per spektaklį lipti į sceną...

Ramunė Balevičiūtė: Manau, tai kyla ir iš to, kad spektaklių kūrėjai labai aiškiai apibrėžia, kokio amžiaus publikai skirtas spektaklis. Festivalio programoje nurodytos keturios amžiaus grupės: kūdikiai nuo pusės metukų, „kūlverstukai" (tumblers) nuo 4 metų, „kodėlčiai" nuo 6 metų ir paaugliai (tweens and teens) nuo 10-ies. Kai kurių spektaklių auditorija apibrėžta dar siauriau. Kad danai labai daug dėmesio kreipia į spektaklio percepciją, t.y. kaip vaikas supranta spektaklį, turbūt rodo ir festivalio įdomybė „jaunos akys" (young eyes). Tai reiškia, kad užsienietis festivalio žiūrovas gali „pasiskolinti" du jaunuolius nuo 13 metų, kartu su jais žiūrėti spektaklius ir juos aptarinėti. Gaila, kad neteko tokia galimybe pasinaudoti...

Olga Lapina: Taip, o pas mus yra tik dviejų rūšių spektakliai - „normalūs" ir vaikiški.

Gintė Pranckūnaitė: Ir mūsų teatro režisieriai net nesusimąsto, kad galbūt egzistuoja teatro paaugliams poreikis - neva geriau tegul jie žiūri spektaklius suaugusiems. Net neįsivaizduoju, kad Lietuvoje galėtų atsirasti kas nors panašaus kaip šiame festivalyje furorą sukėlęs belgų spektaklis paaugliams „Pupytės už pinigus ir nieko veltui" (Chicks for Money and Nothing for Free). Mane šis spektaklis apie paauglystės karštį išgyvenančius jaunuolius pribloškė savo ironija, besąlygišku atvirumu, emocine drąsa. Scenoje penki jaunuoliai beveik be žodžių išdėstė visą paletę temų, kurios aktualios į kitą brandos etapą bežengiantiems paaugliams: tai ir nevaldoma agresija, ir kova dėl statuso, ir seksualumo sureikšminimas, ir kartu saldžiai romantiškos meilės poreikis.  Aktoriai kaip kokiose kultūrizmo varžybose žiūrovams demonstravo menkų raumenų kiekius, vienas ant kito bandė jackass´o triukus, dainavo už širdies griebiančias dainas, šoko, godžiai gėrė ir tiesiogine žodžio prasme prausėsi ne tik aluje, bet ir publikos ovacijose. Toks sceninis šėlsmas netelpa į vien šokio ar fizinio teatro rėmus, bet tuo jis ir žavus. Kai tai daro puikiai vienas kita jaučiančių profesionalių aktorių komanda, klausimų „kodėl" nekyla. Kita vertus, riba, kuria jie vaikščiojo - bet neperžengė! - buvo plonytė. Panašus spektaklis mėgėjų rankose būtų visiška katastrofa.

Darius Rabašauskas: Labai tiksliai parašyta spektaklio aprašyme: jie nežino, ko tiksliai nori, nežino, kur nukreipti milžinišką energiją. Ir aktoriai su ne mažesne energija įkūnija šitą paauglystės esmę. 

Olga Lapina: Nesu mačiusi tokio atvirumo scenoje kaip pademonstruotas šitų jaunų belgų aktorių. Taip, tai spektaklis apie paauglius, bet apie tokius dalykus, kuriuos nelengva pastebėti - apie trapius, jautrius, romantiškus dalykus. 

Ramunė Balevičiūtė: Galima paminėti ir paauglių auditorijai adaptuotą „Perą Giuntą", kur chrestomatiniame personaže jauna publika akivaizdžiai atpažino savo herojų. Visi spektakliai, kuriuos matėme, labai įvairūs - ir žanro, ir formos, ir išraiškos priemonių požiūriu. Daug objektų ar modernaus lėlių teatro, daug šokio, judesio, mišrių medijų spektaklių. Apskritai, dominuoja neverbalinė komunikacija. Tradicinio mūsiško dramos teatro su dainelėmis ir šokiais visai nematėme.

Olga Lapina: Taip vaidinamos pasakos - tarybinio teatro palikimas. Festivalio programoje yra spektaklių pagal literatūros tekstus, net ir pagal tas pačias pasakas, pavyzdžiui, „Mergaitė su degtukais", bet jie visai kitaip interpretuojami. Daug spektaklių apie imigrantus.

Gintė Pranckūnaitė: Man patiko, kad kai kurių spektaklių, net skirtų patiems mažiausiems, temos filosofinės.

Žilvinas Ramanauskas: Atrodo, kad danai negali apsieti be technologijų - jų esama visur. Suprantu, kad jų finansinės galimybės jiems leidžia tai daryti, bet kartais jos prasilenkia su turiniu. Tiksliau, jo ten išvis nėra... Tai tiesiog meistrystės demonstravimas: čia kaip ateitų matematikas ir prirašytų visą lentą formulių.

Darius Rabašauskas: Kai kada tos technologijos, pasiūlydamos lengviausią sprendimą, pakiša koją. Galbūt neturėdamas jų, būtum priverstas sugalvoti ką nors įdomesnio, išradingesnio.

Gintė Pranckūnaitė: Aš visai kitaip žiūriu į tą technologijų naudojimą. Jiems tai yra savaime suprantama. Tai pas mus jos vis dar retenybė. Jei, pavyzdžiui, koks nors menininkas teatrui pasako, kad jam reikia projekcijų, dažnai teatras paklaus, ar būtinai, o gal galima apsieiti be jų? Nes juk labai brangu. Danams tokių klausimų nekyla. Jie žino, ką technika gali, ir laisvai jos pagalba fantazuoja. Tai daro įspūdį. Aišku, ne visi tie „techniniai" spektakliai nepriekaištingi, kai kuriems akivaizdžiai pritrūko režisieriaus rankos, be kurios jie liko atskirų triukų ar numerių kratiniu. Dar man kilo mintis, ypatingai žiūrint spektaklį „Loop", kuriame vyriškis žaidžia su iPhone´u ir rodo jo panaudojimo galimybes, - kaip greitai technologijos sensta ir kaip greitai visa tai taps perprasta ir neįdomu. Šiuolaikinės technologijos įkvėpė sukurti spektaklį, tačiau jos menininką ir apribojo. Kai už žmogaus judesius kopijuojančios videoprojekcijos nėra minties, tada vieną kartą parodei šią gudrybę, ir gana, kitąkart turi sugalvoti ką nors naujo. Tada tokio teatro fanatikai gali sau kilpą užsinerti (ironiška, kad „Loop" išvertus iš anglų kalbos ir reiškia „kilpa"), turi laukti, kol kas nors sukurs naują ir dar išmanesnį kompiuterį.  Bet iš kitos pusės - tikiu, kad technologijos padeda vaikus, kurie gyvena jų apsuptyje, sudominti teatru, pritraukti į jį, taip pat skatina patiems kurti ir fantazuoti. 

Ramunė Balevičiūtė: Aš sutikčiau, kad tų spektaklių, kuriuos matėme, kūrėjams technologijos leidžia įgyvendinti jų vaizduotės projektus. O kartu leidžia kurti aktualų ir interaktyvų teatrą, kai publika tiesiogiai įtraukiama į spektaklį. Kita vertus, suprantu Žilviną ir Darių: mes priklausome draminio, psichologinio teatro tradicijai, todėl šitos visos fejerijos mums gali atrodyti nepriimtinos.

Olga Lapina: Aš daug dėmesio kreipiau į scenografiją, į santykį su daiktais. Man patiko, kad iš akivaizdžiai labai kokybiškų medžiagų sukonstruota scenografija dažniausiai yra minimali ir multifunkcinė, kurią lengva transformuoti. Čia kėdė niekada nėra tik kėdė. Ir aktoriai lengvai, sklandžiai „apžaidžia" objektus.

Ramunė Balevičiūtė: Kokią sau svarbiausią idėją ar įspūdį išsivežate iš festivalio?

Žilvinas Ramanauskas: Spektakliai festivalyje tikrai įvairūs ir įdomūs. Tačiau geriausias jų bruožas - kad jų tiesiog yra ir yra daug. Danų vaikai laimingi, jie gali rinktis iš daugybės profesionalių teatrų ir spektaklių. O mums belieka apgailestauti, kad mūsų valstybės ir dažnai pačių teatralų požiūris į vaikų teatrą yra kaip į antrarūšį... Idėjų pastatyti gražius, įspūdingus spektaklius vaikams - su įmantria scenos technika ar be jos - turime daugelis, tačiau dažnai tiesiog pritrūkstame dėmesio ir terpės augti vaikų teatrui.

Gintė Pranckūnaitė: Man asmeniškai labai norėtųsi panašų festivalį pamatyti Lietuvoje. Ir visai ne dėl kiekybės, o dėl dėmesio, kurį rodo įvairios visuomeninės ir valstybinės institucijos. Norėtųsi, kad ir pas mus kultūrinė investicija į vaikus būtų savaime suprantama. 

Olga Lapina: Man norėtųsi, kad mūsų valstybės požiūris į teatrą vaikams bent kiek pasikeistų. Nesitikiu, kad ir Lietuvoje valstybė privalomai skirtų 25 procentus viso kultūros biudžeto projektams, susijusiems su vaikais, kaip čia, bet kad bent būtų nustatyti kriterijai, kam ir kiek skirti. Nes dabar, pavyzdžiui, Vitalijaus Mazūro honoraras yra toks pat, kaip ką tik iš Akademijos išėjusio režisieriaus, dirbančio dramos srityje. Žodžiu, norėtųsi, kad atsirastų teatro vaikams kultūra. Tada atsirastų ir žiūrėjimo kultūra. Dar man nepaprastai didelį įspūdį padarė danų aktorių bendravimas su vaikais. Mūsų dramos aktoriai dažnai negali nusileisti iš savo olimpų ir paprastai su vaikais bendrauti. Būtų gerai, kad jie suprastų, jog teatras vaikams nėra antrarūšis ir kad kurdamas vaikams gauni daug profesinių dividendų.

Komentarai