Politikų kerštas per meną

Rūta Oginskaitė 2008-02-11 Mūzų malūnas, 2008 02 11

aA

Šv. Kristoforo orkestro archyvo nuotrauka

„Ar jūs norite mus paversti prastu saviveikliniu orkestrėliu?“ – ši Donato Katkaus frazė skraido po internetą, spaudą ir iš lūpų į lūpas. Desperatiškas Šv.Kristoforo orkestro vadovo klausimas buvo skirtas Vilniaus savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komitetui, dalijusiam lėšas šių metų veiklai.

Biudžetas kol kas nepatvirtintas – svarstymas įvyks šią savaitę, bet miesto kultūros galvų požiūris į profesionalųjį meną jau aiškėja. Ne vienerius metus puoselėtoms miesto menų organizacijoms iš pradžių buvo numatytos gerokai mažesnės sumos nei pernai.

Juk miesto valdžia rūpinosi ir didžiavosi ne tik Šv. Kristoforo orkestru, bet ir choru „Jauna muzika“, septynis festivalius vienijančiais „Vilniaus festivaliais“, „Menų spaustuve“, Senamiesčio teatru, Užupio meno inkubatoriumi, Mokytojų namais ir Šv. Kotrynos bažnyčia, Jono Meko vizualiųjų menų centru.

Biudžetas dar tik svarstomas, buvo du posėdžiai, kurių rezultatus akylai seka suinteresuotos kultūros organizacijos. Be abejo, ir žurnalistai. Juk tai – kaip detektyvas.

Pernai minėtoms meno institucijoms buvo skirti penki milijonai litų, šiemet pirmajame savivaldybės komiteto posėdyje pasiūlyta skirti kur kas mažiau – pusantro milijono litų.

Tai grėsė dideliu skandalu. Antrajame posėdyje opozicijai pavyko pristabdyti profesionaliosios kultūros žlugdymą – grąžintas pernykštis finansavimo lygis. Juk viskas brangsta.

„Tai sunaikins mūsų orkestrą“, – priėjo prie išvados D.Katkus. Ir ne vien orkestrą, pridurkime. Kodėl? Todėl, kad profesionalas – muzikantas ar vadybininkas, negalintis pragyventi iš meno, turės ieškotis kito darbo, o kurti tik laisvu nuo to darbo metu. Kitaip tariant, jie pasmerkti tapti mėgėjais.

Neraudokime, biudžetas dar nepatvirtintas. Detektyvas tęsiasi. Milijonas litų numatyta miestui puošti skulptūromis, o 400 tūkstančių litų – išdalyti mėgėjų meno kolektyvams.

Lėšų kultūrai svarstančio komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis – ne tik politikas, bet ir verslininkas, „Vilnojos“ akmens skulptūrų parko įkūrėjas.

Kodėl staiga prireikė puošti miestą būtent skulptūromis, o ne festivaliais arba teatrais? Ar dėl to, kad komiteto pirmininkui būtent toji viena meno šaka artimesnė?

Dar įdomiau, kaip dviem šimtams mėgėjų meno kolektyvų bus padalyta 400 tūkstančių litų. Po du tūkstančius? Ką už tiek galima nuveikti? Nusipirkti rinkėjų? Pigi sostinės politika.

Politikai ateina ir nueina. Atėję persvarsto ankstesniųjų sprendimus. Naujausios kultūros finansavimo nuostatos labiau panašios į kerštą politikos pirmtakams, o ne į rūpinimąsi menu.

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.