Ruzvelto aikštės gyventojai

Dovilė Zelčiūtė 2008 01 26 Nemunas, 2008 01 17

aA

Ponia ir ponas Mirador – Viktorija Kuodytė ir Sigitas Šidlauskas.
Mačiau pasidalijusius į dvi dalis to vakaro žiūrovus. Viena, kuri spektaklio finale atsistojusi plojo, pritariamai švilpė, šaukė „Bravo!“, lipo į sceną su gėlėmis. Verkė. Kita, gerokai mažesnė – tyli, nejaukiai iškentusi visas „perversijas“, neradusi tiesiog „pagaliau ko nors gražaus, ir taip gyvenime to brudo per akis“, vos pasigirdus antrajam bisui, skubiai pasišalinusi iš salės, nes „jeigu čia tas pats Kauno teatras, tai jau atsiprašau...“ Nėra gerų, geresnių ar geriausių.

Yra blogiausieji, atstumtieji, paribių ir pakraščių – kaip dabar sakoma – marginalai. Nepritampantieji, nepritampantys prie gyvenimo, tačiau idealiai pritampantys prie mirties. Nuosekliai į ją einantys, su ja būnantys ar mėginantys susigyventi, bandantys nepamiršti, kad iš šios aikštės netrukus persikelsime į kitą. Režisierius Gintaras Varnas tos Kitos aikštės nepamiršta nė akimirką. Nė viename spektaklyje. Kaip ir pačiame naujausiame savo pastatyme Kauno dramos teatre, Dea Loher dramoje „Ruzvelto aikštė“. Poetinio sceninio vyksmo kontekste šis vaidinimas – kaip dar viena eilėraščio apie Mirtį, pradėto deklamuoti su pirmuoju G. Varno pastatymu – Ibseno „Heda Gabler“ ir persiritusio emocine sinkope tos pačios, D. Loher, autorės spektaklyje „Nekalti“ – strofa. Vientiso didžiojo scenos kalbėjimo apie Mirtį Kauno dramos teatre pabaiga. Tačiau gal ir ne pabaiga?

„Juk negali viskas būti tik atsitiktinumas. Juk turi būti kažkokia priežastis, kodėl esu čia“, – sako Dea Loher „Ruzvelto aikštėje“. Sako ir man. Žinau, kad atėjusi į premjerą patekau čia nors ir netyčia, tačiau neatsitiktinai. Kažkas manęs pasigailėjo, kad likčiau suraminta. Kad man dar sykį šiandienė vokiečių dramaturgė ir Kauno dramos teatras – režisierius G. Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius, kompozitorius Marius Baranauskas, šviesos dailininkas Vladimiras Šerstobojevas, aktoriai Sigitas Šidlauskas, Viktorija Kuodytė, Dainius Svobonas, Asta Baukutė, Gytis Ivanauskas, Aurelija Tamulytė, Daiva Stubraitė, Eimutis Kvoščiauskas, Ričardas Vitkaitis, Tomas Erbrėderis, Vilija Grigaitytė, Vainius Sodeika ir Ainis Storpirštis kartu su rašytojais Oscaru Wilde’u, kaip ir Jurga Ivanauskaite – primintų: esu ne viena.

Po spektaklio apima deginanti euforija, suprantu, kad net jei šiame gyvenime esu tik menka šiukšlelė, net jei niekada ir nerasiu ramybės ar vadinamosios „savo vietos“, man bus atleista. Todėl einu paskui šį teatrą, todėl rašau ant sniego dedikaciją tokiam teatrui – m y l i u, todėl mano kasdienybės kluptelėjimai nebeatrodo tokie tuščiaviduriai ir siaubingi, o beprotiškas nesaugumo šiandienoje jausmas yra suramintas.

***

G. Varno teatras ir „Ruzvelto aikštės“ gyventojai kalba scenoje šiuolaikiška, adekvačia, o kartu ir metaforiška, jungiančia įvairiausius meno ir scenos žanrus, kalba. Įstabu tai, kad nepataikaudamas žiūrovams teatras liko suprastas, maža to – socialus, patvirtinantis pačią teatro prigimtį: būti č i a ir d a b a r. Esu viena jų – drauge su bomžais, transvestitais, policininkais, nelaimingais gatviniais. Iš čia manęs niekada neišmes, nebent užmuštų. Tada visi kartu keliautume į mirtį.

Kvapą užimantis A. Baukutės sąlytis su mirtimi... Ar įmanoma jį „suvaidinti“? Konša, aš priimsiu visas tavo paliktas kates, kai išeisi. Tavo perukas šiandienėje meno (ir nebūtinai) žmonių kasdienėje kelionėje pro švitinimo ir chemoterapijos kursus – kaip pereinamoji vėliava. Toks absurdo ir juodojo humoro derinys. Visiškai suprantu tuos, kurie pasiilgo šviesos. Kuriems toks teatras yra kaip pagilinta ir apšviesta duobė, prie kurios artėjame. Ar nuolat į ją nužengiame.

Konča ir Aurora – Asta Baukutė ir Gytis Ivanauskas. Mariaus Macevičiaus nuotraukos
Tačiau Varno teatras kalba apie atstumtąjį, paniekintąjį, k i t o k į žmogų, todėl ištrina mano baimę. Leidžia būti tokiam, koks esi, leidžia likti neprisitaikiusiam, silpnam, paklydusiam, su savo vaikiškomis ir galiausiai išprievartautomis svajonėmis.

***

Noriu, kad po mano mirties man giedotų arijas G. Ivanausko Aurora. Prarūkytu, žemu, nemoterišku, bet operiniu balsu. Ir kad ranka iš po bomžo maišo-palapinės iškištų plakatą, ant kurio pagaliau būtų nupieštas kryžius. Ir kad būtų paukščių, ne juodų, besikapojančių grėsmingais snapais, o baltų. Ir giedotų antikinis choras, ką nors labai paprasto. Gal ir mano eilėraštį.

***

Ir – apie J. Ivanauskaitę šis spektaklis. Kažkodėl neabejoju, kad ir apie ją. Apie lėtai krentančias siuvėjos primatuojamas aksomo sukneles ir pasirengimą kelionėn. Su kiek ironiška šypsena lūpose. Nes citata iš paskutiniosios J. Ivanauskaitės knygos „Viršvalandžiai“, atsiradusi spektaklio programėlėje, taip pat dalyvauja. Visiškai lygiomis teisėmis.

***

Tikslus ir skaudus kaip skutimosi peiliuko pjūvis – Viktorijos Kuodytės Motinos – ponios Mirador – groteskiškas vaidmens piešinys.

O, Aurora, įsikūnijusi G. Ivanausko esybėje, – kaip meistriškai suka scenos ratą tavoji vienatvė!..

Kai Bibi (E. Kvoščiauskas) pasakoja apie „marsietį“, ūmai prisimenu, kaip vaikystėje, vasarą parišusi rogutes prie medžio, meiliai jas kalbinau: „Ciuciuk, pabūk ramiai, mano šuneli, aš tuoj grįšiu“.

Griausmingas juokas ir čia pat – ašaros. Poezija, groteskas, buitiniai dialogai, komiškos scenos, raudos, giesmės, chorai – visa yra viena.

***

Bent tas kelias spektaklio valandas aš mažiau bijojau mirties. Nes G. Varno teatras su „Ruzvelto aikštės“ gyventojais, su kiaurai veriančia muzika ir tarsi iš pasąmonės sugrįžtančiais miesto, paukščių ir žmonių vaizdais pabuvo su manimi. Dabar gal jau ir aš tamsią išėjimo valandą išdrįsiu ką nors palaikyti už rankos. Priimkite ir mane į savo Ruzvelto aikštę...

Komentarai