Teatras naujose erdvėse. „Menų spaustuvės“ pravėrimo intrigos

Vilmantas Juškėnas 2007 11 26 7 meno dienos, 2007 11 23

aA

Atsinaujinusi „Menų spaustuvė“ visą praėjusią savaitę kvietė žiūrėti įvairių scenos kūrinių savo naujose erdvėse: dramos teatro spektaklių, šiuolaikinio šokio darbų, net performansų. Tačiau tokios nevienarūšės sceninės kūrybos pristatymas nestebino tiek, kiek nustebino praktiškai visus spektaklius jungiantis įdomus bruožas – „Menų spaustuvėje“, kaip ir buvo žadėta, daugiausia pristatyti jaunų teatro menininkų darbai. Tris pamąstyti suintrigavusius „jaunųjų“ spektaklius norėčiau aptarti kiek plačiau.

„Stumbras ant taburetės“ priminė legendinį Jurijaus Noršteino „Ežiuką rūke“.
Pirmasis – audiovizualinis Auksės Petrulienės „Psilikono teatro“ performansas „Stumbras ant taburetės“. Suintrigavo pirmiausia pats faktas, kad performansas bus rodomas teatrinėje erdvėje. O galiausiai intriga virto viltimi, kad tokių teatro alternatyvų čia galėtų būti ir daugiau.

Performanso menas nėra dažnai pas mus aptinkamas reiškinys. Tuo labiau kuriamas tradicinėje teatro scenoje. Kita vertus, „Menų spaustuvės“ naująsias sales vargu ar galima pavadinti tradicinėmis: fabrikinis interjeras su apnuogintais vamzdžiais, sulankstomos „vienkartinės“ žiūrovų kėdės nė iš tolo neprimena įprasto teatro. Nedidelėje, į studentų auditoriją ar mokinių klasę panašioje „Kitos“ salės erdvėje „Stumbras ant taburetės“ netapo svetimkūniu, įsigyveno į aplinką ir užpildė ją vyksmu. Tiesa, ne teatriniu, nors teatrališkų akimirkų būta ir čia.

Žiūrovas, nežinodamas, kur ir ko atėjo, galėjo sutrikti, kai ekrano plokštumą užplūdo spalvingi vaizdai, įgaunantys tai stilizuotų fantastiškų būtybių, gyvūnų formas, tai pereinantys į mirguliuojančias šviesų, spalvų ir formų abstrakcijas. Vaizdų lygmens chaotiškumas, idėjinės minties fragmentiškumas klampino interpretacijų liūne. Užtat, regis, pagrindiniu masalu šiame reginyje, vis dėlto prikausčiusiame žiūrovų dėmesį, tapo efektingai, keliais sluoksniais besiskleidžiantis veiksmas: čia pat salėje atlikėjai kūrė muziką ir animacinius vaizdus, filmavo kolegų atliekamus veiksmus.

Iš esmės „Stumbro ant taburetės“ reginys paliko prieštaringą įspūdį: kūrinio forma – originali, netikėta, efektinga, tačiau trūko konceptualios minties, aiškios turinio idėjos. Galbūt derėjo duoti daugiau tekstinių siužeto nuotrupų, o gal – neužtęsti veiksmo ir išryškinti svarbiausius Stumbro istorijos ir performanso vyksmo taškus. Beje, „Stumbro ant taburetės“ vaizdinio siužeto ir animacijos stilistika priminė legendinį Jurijaus Noršteino „Ežiuką rūke“: panaši psichodelinė atmosfera, haliucinacijas primenantys vaizdai, tų pačių gyvūnų – šikšnosparnio ir ežiuko – vaizdiniai.

Tirštų spalvų „Žvaigždžių krušoje“ išties daug.
Antra intriga tapo LMTA Gintaro Varno studentų kurso spektaklis „Žvaigždžių kruša“. Ar šis spektaklis kritikuoja, parodijuoja televizijos žvaigždžių šou fabrikų aktualijas? Nemanau. O juk galėtų, ir toji galimybė intriguoja.

Kažkas iš aplinkinių apie šį spektaklį pasakė: „Nemalonu teatre žiūrėti tą patį televizijos šou, tik dar labiau sutirštintomis spalvomis.“ Tai tėra viena nuomonė iš daugelio. Tačiau tirštų spalvų „Žvaigždžių krušoje“ išties daug: ausys leipsta nuo personažų keiksmažodžių, jų vartojamo žargono, akys ašaroja nuo sintetinės scenografijos, kičinių, buitinių kostiumų. Galva skausmingai ūžia, nes iš scenos kartu su personažais į užkulisius sprunka vaizduojamo reginio prasmė. Tik sprunka ji ne dėl minėtos scenografijos. Pastaroji funkcionaliai tikslinga – juk rodo netikrą, dirbtinį, lyg ta guminė spektaklio sofa „pripūstą“ šou žvaigždučių gyvenimą. Sprunka ne dėl keiksmažodžių ar banalių dainų tekstų, nes jie televizijos „Žvaigždžių keliuose“ dar banalesni...

Visą scenoje vaizduojamą bjaurastį, žmogiškų santykių dugną pateisinanti meninė prasmė slysta iš spektaklio, nes trūksta kritiškesnio jaunų aktorių santykio su savo kuriamais veikėjais. Tiesa, ne visiems. Tačiau kai dauguma personažų rieda žemyn be jokių „sustojimų“, kuriuose galėtų neskubėdami atskleisti savuosius vidinius konfliktus, net finalinė spektaklio scena su „atpildo“ skambučiais nebegelbsti.

Nepaprastai įdomu būtų, jei šis spektaklis sektų televizinių žvaigždžių šou peripetijas ir reaguotų į karščiausias aktualijas. Juk tokiu būdu atsiveria erdvė parodijai. O dabar, kai kiekvienas personažas spektaklyje yra daugiau ar mažiau koks nors socialinis tipas, jų problemos, tarpusavio bendravimas tampa lengvai nuspėjamais dalykais. Belieka sėdėti žiūrovo kėdėje ir laukti, kol scenoje gotas pamylės pankę, „fifos“ susipjaus tarpusavyje, kvailelis iš kaimo leisis likusiųjų stumdomas ir panašiai.

Beno Šarkos spektaklyje labiausiai intriguoja kūrybiškas veiksmo ir žodžio santykis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Jaunatviškai maištingojo Beno Šarkos monospektaklio „Kas lieka, kai nieko nelieka“ pavadinimas intriguoja jau pats savaime. Ir iš tiesų, kas lieka, tarkim, teatre, kai visi išeina namo? Lieka teatro budintis, – teigia Šarka, paslaptingo, akiniuoto žmogelio pavidalu netikėtai įsliūkinantis į nedidelės scenos erdvę. Pasišviesdamas žibintu, šis teatro Budintis apžvelgia scenos tamsą ir netrukus pradeda kalbėti Gintaro Grajausko tekstų žodžiais (pagal Gabrielės Labanauskaitės scenarijų). Netikėtos tų žodžių prasmės, kartais skambančios lyg kalambūrai ar suvaikėjusio senio sapaliojimai, tačiau dar netikėtesni Šarkos Budinčio veiksmai.

Scenoje pilna buities daiktų, kurie pakliuvę į akiniuoto, trumpikėmis ir baltais marškinėliais vilkinčio Budinčio rankas transformuojasi į kitus pavidalus: geležinis kastuvėlis tampa cigaru, medinių gėlių kotai – strėlėmis, ramentas – ginklu ir muzikiniu instrumentu. Daiktų reikšmės nepriklauso sau, kiekvieną akimirką jos gali būti perkuriamos iš naujo. Čia teatras kuriamas iš plastikinės taros, puodų, kartoninių dėžių, medinių gėlių, nunešiotos kailinės kepurės, laikraščio su erotinėmis nuotraukomis – įvairaus buitinio šlamšto.

Jei kas paklaustų, kas šiame spektaklyje intriguoja labiausiai, atsakyčiau: kūrybiškas veiksmo ir žodžio santykis. Žavi tai, kaip gimsta netikėtas teatras, kur reikia ne tik žiūrėti ir laukti, kol prasmė ant lėkštutės bus paduota, bet ir pačiam galvoti, įspėti netikėtas metaforas ir ženklus.

Budintis šiame spektaklyje yra daugiau nei tik teatro budintis. Jis budi prie įvairių socialinių, netgi filosofinių problemų: prie vyro ir moters santykių, religijos, tikėjimo.

Teatrališkasis Šarkos veikėjas scenoje yra ir šiek tiek chuliganiškas: svaidosi mintimis, kurios, padedant fiziniams aktoriaus veiksmams, jungiasi į uždelsto veikimo prasmes. Pavyzdžiui, kalba jis apie tikėjimo reikalus ir muturiuojasi galvą lyg arabų teroristas. Kad žiūrovai nepaklystų, dar virvele per skardinę pabrazdena rytietiškos melodijos fragmentą. O kad chuliganiškas čia ne tiek veikėjas, kiek pats aktorius, matyti iš to, kaip jis stebi žiūrovus: įdėmiai, lyg laukdamas reakcijos, lyg tikrindamas, provokuodamas ar pokštaudamas.

Beje, Šarkos monospektaklyje galima pasijusti nejaukiai: gali užplūsti jausmas, kad į akis jis pučia miglą. Bet argi tai neintriguoja?

Komentarai