Jums Bejart‘ą su pica ar kola?

Vita Mozūraitė 2007 11 11

aA

„Ballet for Life“ ar „Ballet for Siemens”? Nuotrauka iš www.danzaballet.com
Nežinau, kas ir kodėl sugalvojo į Vilnių atvežti Béjart Ballet Lausanne trupę – puikią šiuolaikinio baleto trupę iš Šveicarijos. Mįslė ir tai, kas ir kodėl nusprendė Vilniuje parodyti būtent spektaklį „Ballet for Life (Le Presbytere)“ – tikrai ne patį geriausią prancūzų choreografo Maurice‘o Béjart‘o, šiemet švenčiančio aštuoniasdešimtmetį, spektaklį. Ir jau visai neaišku, kam šovė į galvą mintis rodyti šį spektaklį „Siemens“ arenoje. Man aišku tik viena – tas, kas visa tai sugalvojo, nemėgsta Béjart‘o, jo choreografijos, o gal ir baleto apskritai.

Ėjau žiūrėti spektaklio žinodama, ką matysiu. Ne vieną ir ne du kartus žiūrėjau „Ballet for Life“ vaizdo įrašą, darytą paties choreografo užsakymu 1997 m. netrukus po baleto premjeros. Spektaklyje skamba grupės „Queen“ ir Mozarto muzika. Spektaklis pradžioje buvo skirtas dviem AIDS aukom – „Queen“ vokalistui Freddie Mercury ir ankstesnės Béjart‘o trupės primarijui puikiam šokėjui Jorge Donnui, kurių mirties datas skiria vieneri metai ir kelios dienos. Abiem buvo po 45. Abu be galo mylėjo gyvenimą ir buvo truputį ekshibicionistai – norėjo nuolat būti matomi.

„Ballet for Life“ kostiumus sukūrė Giannis Versace, jau ne kartą ir anksčiau dirbęs su Béjart‘u. Versace buvo nužudytas praėjus vos pusmečiui po spektaklio premjeros. Jam buvo 51. Nuo tada baletas skiriamas ir jam, ir visiems, anksti pasitraukusiems iš gyvenimo. Tarp jų – jau nemažai ir Béjart‘o šokėjų.

„Dalis manęs mirė su Donnu“, – rašė Béjart‘as savo autobiografijos antrojoje dalyje „Kieno gyvenime“? – „Man patinka tvirtinti, kad kiekvienas iš mūsų turi kelias gimimo datas. Taip pat žinau, nors kalbu apie tai retokai, kad mirties datų irgi keletas. Septynerių metų aš miriau Marselyje (tuomet mirė choreografo motina – V.M.), miriau šalia savo tėvo automobilio katastrofoje, neseniai miriau vienoje Lozanos klinikos palatoje“.

„Ballet for Life“ – tai kūrinys apie mirtį, apie atsiminimuose gyvenančius mums brangius žmones, apie šlovę ir jos niekingumą mirties akivaizdoje, apie tai, kad gyvenimas eina toliau. Baletas kupinas labai tiesmukų metaforų, įvaizdžių, o žinantys abiejų pagrindinių herojų gyvenimo ir kūrybos detales nesunkiai galėjo įžvelgti jų atspindžius šokyje.

Tačiau „Siemens“ arena yra ne ta vieta, kur tai buvo ar bent jau turėjo būti matoma. Rodyti Béjart‘o baletus, pilnus subtilybių, intymumo (Béjart‘as niekuomet nekuria baletų prieš tai neišnešiojęs temos, nepripildęs jos asmeninių įspūdžių) sporto arenoje, skirtoje 15 tūkstančių žiūrovų, yra tas pats, kas rodyti Verdi „Traviatą“ stadione.

Žiūrovus prie „Siemens“ arenos įėjimų pasitiko apsauga. Suprantu, kad į sporto varžybas ar roko koncertus susirenka publika, mėgstanti pašėlti ir, įsiaudrinusi, sudalyvauti vyksme. Niekaip to nelaukčiau iš baleto mėgėjų. Bent jau nesu mačiusi, kad bent vienas iš jų spektaklio metu būtų ropštęsis į sceną. Bet organizatoriai į Béjart‘o baletą besirenkančią publiką pasižiūrėjo kaip į potencialius maniakus. Apsauga kratė vyrų ir moterų rankines, matyt, baimindamasi, kad į spektaklį renkasi apsirūkiusi ginkluota publika, kuri jei ir nešaudys į šokėjus, tai jau tikrai suvartos butelį-kitą svaiginamųjų gėrimų. Iš moteriškės, ėjusios prieš mane, atėmė šokoladą. Niekaip nesuprantu, kaip šokolado plytele galima pakenkti šokėjui scenoje, ypač esančiam taip toli nuo žiūrovų.

Mano rankinėje esančius tris saldainius išgelbėjo tik tai, kad geranoriškai atkišau atvirą rankinę apsauginiam – jis patikėjo mano nepavojingumu ir nekratė.

Rūbinėje teko sumokėti du litus. Nesupratau už ką. Niekada nei viename teatre man dar neteko mokėti už palto „priežiūrą“ rūbinėje. Čia sumokėjusi tikėjausi, kad jį bent jau šepečiu pavalys. Deja... Turint omenyje, kad bilietai į spektaklį kainavo nuo 180 iki 300 litų, buvo galima tuos du litus prirašyti prie bilieto kainos – 302 Lt skamba tikrai originaliau, o perkant bilietą piniginei mažai ką labiau skauda.

„Siemens“ arenoje buvau pirmąsyk. Bilietai, matyt, buvo išpirkti beveik visi, išskyrus tik du pačius kraštinius sektorius, kurie buvo tuštutėliai. Iš ten nieko nebūtų matęsi. Valio, kad uždarbio troškimas nesukramsnojo visos organizatorių sąžinės.

Iki spektaklio pradžios buvo likusios vos kelios minutės. Į salę rinkosi žiūrovai. Kai kurie rankose laikė kartonines lėkštutes su picos gabalais, daug kas – didžiules popierines stiklinaites su „šipučkėm“. Jie ėjo žiūrėti Béjart‘o baleto, pasaulinės garsenybės, Menininko kūrinio. Apie mylimų žmonių mirtį.

Spektaklis prasidėjo. Šviesos srautai užliejo salę, kurios erdvė tuojau pat surijo viską – apšvietimą, šokį, vaizdą, Versaces kostiumus ir šokėjų veidus bei kūnus. Erdvė visa tai susiurbė, nurijo ir žiūrovams paliko tik garsą. Jaučiausi tarsi roko koncerte, kur stebėti sceną visai nebūtina, juolab kad ne itin kas toje scenoje ir matėsi. Scena aukšta, tad pirmosiose eilėse sėdintys mato šokėjus gan keistu rakursu. Dominuoja pėdos. Sėdintiems tolėliau matosi gerokai mažiau, nes parteris visas vienoje plokštumoje, ir priekyje sėdintys užstoja vaizdą (nepamirškim – bilietai po 300 Lt). Gerai matosi stovint ant amfiteatro laiptelių (ten ir stovėjau). Pirmosios amfiteatro eilės centre sėdintys žiūrovai nemato nieko (bilietai po 250 Lt), nes garso ir vaizdo operatoriai sėdi ant aukštų kėdžių ir stovi surėmę pečius. Jų daug. Jų siena neperregima. Šonuose sėdintys žiūrovai nemato dalies scenos. Geriausiai matosi iš aukštesnių amfiteatro eilių ir ložių, bet žiūrėti iš ten baletą beveik tas pat, kaip bandyti įžvelgti kylančio lėktuvo keleivių veidus. Lyg ir yra, bet kas tokie...

Tiesa, arenos kampuose kabo ekranai, bet vaizdas juose prastai sufokusuotas, o operatorių darbas dar prastesnis – jei tik judantis šokėjas „pritraukiamas“, jis dažniausia matomas be galvos ir be kojų. Gal todėl operatoriai dažniau rodo ne šokančius solistus, o nejudančio kordebaleto veidus arba vaizdą „iš lėktuvo“.

Gerą trečdalį spektaklio vėlavo žiūrovai. Juos lydintys budintieji be ceremonijų pasišviesdami žibintuvėliais iš vietų kėlė ten imigravusius žmones, kurie iš savo vietų bemaž nieko nematė. Pavėlavusieji ir atsisėdusieji taip pat netrukus imdavo migruoti – ieškoti, iš kur geriau matosi, nusipirkti atsigerti, atsinešti gabalėlį picos. Dvi merginos praėjo pro mane, svarstydamos, kur čia būtų galima parūkyti. Ložėje kažkas pažėrė indus. Itin derėjo prie Mozarto. Paskui ilgokai tuos indus tarškino. Gerai, kad „Queen“ naudojo galingą garso aparatūrą.

Scenoje tuo metu šoko Mirtis vampyro pavidalu. Jorge Donnas dievino filmus apie vampyrus.

Spektaklis truko dvi valandas. Migracija truko trumpiau – gal pusantros. Dažnai pro šalį praeidavo budintis – lyg kokioje promenadoje. Praėjęs gal penketą kartų pro mane, kartelį pasiteiravo, kur mano vieta, nes, matyt, tik dabar mane pastebėjo. Nesvarbu, kad stebėjau spektaklį, matyt jam atrodžiau pasiklydusi.

Scenoje solistas pagal „Bohemian Rhapsody“ greitąją dalį šoka ištrauką iš Donnui sukurtos variacijos. Publika ploja į taktą. Ne visi pataiko, bet linksma. Baletas.

Spektaklio kulminacija – ekrane rodomi vaizdai iš Béjart‘o baleto „Nižinskis Dievo klounas“, kuriame itin ryškiai atsiskleidžia Donno aktorinis talentas. Pro mane trečiąkart pramigruoja vaikas, kuriam čia visai neįdomu, mane pastumia ir į eilės krašte esančią tuščią kėdę klesteli dama. Susikaupti neįmanoma, bet ir neverta. Spektaklis baigėsi. Dalis žiūrovų puola į rūbines (gal turi viltį atgauti 2 litus?). Salė ploja atsistojusi. Kaip paprastai. Taip reikia, net jei nepatiko, nematei, nesupratai.

Ant salės grindų mėtosi tuščios kartoninės lėkštutės, plastmasiniai buteliai.

Mes žiūrėjome baletą apie gyvenimą, šlovę ir mirtį? O gal vėl eilinį roko koncertą? Jokių programėlių, bukletėlių, informacijos apie kūrėjus. Jei jums rūpi – visagalis internetas padės. Kas ką šoko? Koks skirtumas!

Ir kam atėjo į galvą šitaip devalvuoti baleto meną?

Komentarai