Look back in anger, arba Kritikai ir žvaigždutės

2007 07 23

aA

Gabija Gruodytė

Jei jums kas nors pateiktų dešimt tekstų – recenzijų apie spektaklius, po kuriomis nebūtų pavardžių, ar atspėtumėte, kas yra jų autoriai? Pasakytumėte – na, čia neabejotinai X sąmojis, o čia – kaip visada argumentuotos ir pagrįstos Y įžvalgos, štai čia – amžini nostalgiški G verkšlenimai, kad anksčiau buvo geriau, o šitas – piktos, nepatogios, bet aštrios ir tikslios H mintys? Ar galėtumėte spėlioti – čia Gedgaudas, čia Aleksaitė, čia Vasinauskaitė, o čia – jau tikrai Kalpokaitė?

Aš, man rodos, užsimerkusi pasakyčiau.

Londono miuziklai kovai pasitelkia ir kritikus...
ir įvairiausią reklamą
Galbūt niekuomet nebūčiau šio malonumo įvertinusi, jei ne prastas britų maistas. Jis toks prastas, kad bet kas, susijęs su jo kokybės gerinimu, visuomenėje yra svarbus. Svarbus tiek, kad leidžia sau viešai kalbėti ne tik apie maistą, bet ir apie teatrą. Kaip kad tūlas Londono maisto kritikas AA Gillas, kuris virtualiuose „The Times“ puslapiuose pareiškė, kad vis auganti maisto bei gaminimo kokybė sutapo su gero, pikto, sąmojingo bei aiškias pozicijas išreiškiančio rašymo apie jį atsiradimu, ir paklausė, kodėl to nėra teatre? Pagrįsdamas tokią retoriką, AA pasiūlė (prie stalo, žinoma) savo draugams eksperimentą, kurio rezultatai buvo ne tokie, kokių (bent jau mes, Lietuvoje) tikėtumėmės iš legendinių britų kritikų Kennetho Tynano, Bernardo Levino ar Haroldo Robsono tėvynainių, išaugusių Bernardo Shaw ar senuko Dikenso perlų spindesy. AA draugai neatspėjo nė vienos pavardės, nė nemėgino. Jiems kritika tebuvo uniformuota rašliava

Matyt, būtent todėl gerbiamas ir niekuomet nealkanas kritikas „The Times“ puslapyje užsipuola apie dvasingesnį peną rašančius kolegas. Ir, tarsi norėdamas užbėgti už akių galimiems analogiškiems kaltinimams sau, rėžia iš peties. „Jokiai kultūros sričiai kritikai netarnauja prasčiau, nei teatro. Dauguma nacionalinės žiniasklaidos apžvalgininkų, kurie bastosi Vest Endo teatrų fojė, graibstydami jiems skirtas nemokamas programėles bei taures vyno iš atsukamų butelių, yra krūva išsisėmusių, nesusigaudančių surūgėlių.“

Londone kur beeisi, tuoj taps akivaizdu, kad kritikus ne vienas Vest Endo prodiuseris naudoja kaip nemokamus viešųjų ryšių firmos kūrybinius darbuotojus, jų sugalvotais šūkiais puošdami savo naujųjų pastatymų plakatus: „Juokiausi, kol pravirkau“, „Hitas! Nenutrūkstamos ovacijos!“, „Spektaklis, kuris grąžina prarastą tikėjimą žmogaus prigimtimi!“, „Jei nieko kito šiemet nematėte, pažiūrėkite tai!“ ir t.t. Kaskart praeidama pro tokį perliuką, pagalvoju apie du dalykus. Kiek kalboje yra trumpų, pompastiškų ir kvailų žodžių, kuriuos galima dėlioti tarpusavyje ir kišti į spektaklių ar filmų plakatus, kol kombinacijos baigsis? Ir – kodėl vis rečiau po tokiais šūkiais rašoma autoriaus pavardė ir beveik visada – leidinio, kurio tokia neva recenzija cituojama? Ar kritikai tapo eilinėmis nepajudinamų žiniasklaidos ir verslo sąjungų aukomis? Pavyzdžiui, „The Daily Telegraph“ ir naujausias Andrew Lloyd Webberio miuziklo pastatymas – ar tokiame tandeme galėtų atsirasti panašaus svorio kritiko pavardė? Gal ir galėtų, jei tokių būtų.

Nes galima rasti ir tokių: „Nuostabus laimėjimas. Marijos problema išspręsta žavingai!”, rašo ne kas kitas, o Michale’as Billingtonas „The Guardian“, apeliuodamas į BBC realybės šou, kurio metu milijonai žiūrovų naujajam Vest Endo pastatymui „Muzikos garsai“ išrinko pagrindinio vaidmens atlikėją. Kas – Billingtonas?! Negali būti, kad tas pats, kuris su tokia aistra prieš 10 metų rašė apie in yer face kartą. Pasirodo, gali.

Padariau ir aš mini apklausą. Dauguma mano pažįstamų – normalūs žmonės ir į teatrą nueina kai kada, bet juk nueina. Ir ką jie beskaitytų – „Financial Times“ dangoraižyje per pietus, „Independent“ prie kavos, „The Times“ pasislėpę nuo leiboristų kolegų ar bet kurį iš ryte bei vakare besimėtančių metro laikraščių – kriterijus, padedantis jiems pasirinkti spektaklį, buvo vienas: vertinančios spektaklį žvaigždutės. Žvaigždutės ir šiaip gražiau, ir nereikia gaišti tiek laiko, kad perskaitytum eilinį siužeto atpasakojimą arba mokslingo kritiko aliuzijas ir nuorodas į kitų režisierių, kitose šalyse ir kitais laikais statytus panašius dalykus.

Galbūt kritikos beveidiškumą galima laikyti normaliu tam tikro laiko padariniu. Tačiau įtakingas dienraščio redaktorius, to paties AA Gillo paklaustas, kodėl šalyje, kurioje teatro menas stoks stiprus, teatro kritika prarado savo pozicijas ne tik pirmuose puslapiuose, bet ir visos kultūros žurnalistikos kontekste, teigia, jog atsakymas paprastas – rašymo kokybė: „Aš pardavinėju laikraštį, o ne vietas teatre. Šiuo metu skaityti daugumą kritikų yra taip pat įdomu kaip stebėti gatvės mimą kur nors Diuseldorfe“, – paaiškina.

Niekur nedingsi, vėl prieiname amžinąjį klausimą, kas ką kuria – paklausa pasiūlą ar vis dėl to atvirkščiai. Ne vienas kritikas Lietuvoje atsakytų – rašau nebe taip, kaip prieš 15 metų, nes kitaip manęs nespausdintų populiarūs dienraščiai, kuriuos bent jau peržvelgia tūkstantį kartų daugiau žmonių, nei vadinamąją intelektualiąją spaudą. Kompromisai vardan kuo didesnės meno sklaidos, rodos, ima pateisinti beveik viską – grafomaniją, neprofesionalumą ar tiesiog savo kiemo taisykles. Tačiau, skaitydama komentarus po AA Gillo straipsniu aptikau vieną žodį, kurio mes Lietuvoje iki šiol kažkodėl bijome kaip kažko nepadoraus – „entertainment“. „Kritika iš tiesų turėtų būti pramogos forma, pati savaime menas“, rašo komentaruose Ruth iš Londono. Bravo, Ruth, esate visai netoli Tynano, kuris yra rašęs, kad kritikai yra vienos meno rūšies vartotojai bei kitos rūšies – kritikos – kūrėjai, ir svarbiausia yra ne jų nuomonė, o tai, kaip ji išreikšta. Net ir geriausiai informuotas žmogus bus blogas kritikas, jei jo stilius prastas.

Senasis Džėjus Šermanas iš animacinio „Kritiko” buvo griežtesnis: „Smirda!”. www.wysiwicked.com
„Premjeros vakarą, spektakliui pasibaigus, kai publika šaukia ir ploja, arba, kaip dažniau nutinka mūsų dienomis, pašoka ant kojų ovacijoms, galite pastebėti nedidelį išsigandusį būrelį, slenkantį iš parterio ir skubantį aukštyn palei žiūrovų eiles. Rodos, jie nuo kažko bėga. Dauguma bus apsirengę senais lietpalčiais, kostiumais blizgančiomis sėdynėmis, pigiais patogiais batais, nešis nuskurusius portfelius ir Tesco* maišelius. Jų galva nuleista, jie neatsigręžia ir jie neploja. Spėkit, kas jie? (...) Tai kodėl gi jie taip daro? Juk, rodos, būtų galima iš mandagumo pagerbti artistus, paploti ir palikti salę penkiomis minutėmis vėliau, drauge su kitais. Manau, jie patys nelabai žino. Įdomu, ar dauguma jų bežino, ką jie iš viso daro teatre?“, – klausia AA Gillas.

Klausimas, vertas penkių žvaigždučių. Praradusi autoritetą, kritika teatre iš tiesų veikia bet ką – tarnauja tų pačių spektaklių kasoms, savo dienraščių pardavimams (geriausiu atveju), ar dėlioja žvaigždutes publikai, kuri jas skaičiuoja ne todėl, kad labai pasitikėtų tais, kurie dėlioja, o dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių perka šampūną – lengviau pirkti tą, kurį daug, trumpai (vienas žvilgsnis į žvaigždutes) ir gražiai reklamuoja, kurį perka „visi“. Piešdama žvaigždutes kritika praranda publiką. Patys ir savo noru. Ir vis dėlto. Net tokiame pasaulio centre kaip Londonas, kur teatrų salės pilnos, o geriausi pasaulio pastatymai rikiuojasi į eiles, norėdami užpildyti sales porą mėnesių iš eilės kas vakarą (ir užpildo) – sveikas, profesionalus, inteligentiškas ir objektyvus požiūris yra būtinas. Gal net – ypatingai tokiose kultūrų bei menų (kokybiškų ir ne) sangrūdoje.

Bet ne mažiau ir Lietuvoje. Gal mes visi su visais susiję, gal bijome įskaudinti gerai pažįstamus asmenis, gal sunkiai įsiliejame į tarptautinį kontekstą, gal vis dar negalime pamiršti „seno gero anų laikų teatro“, kai visi kvėpavo vienu ritmu, gal niekaip neįveikiame provincijos sindromo ir neišlaikome naujosios rinkodaros spaudimo. Tačiau bent jau galime atskirti Jauniškį nuo Paukštytės, ir bent jau man dėl to smagu. Atsigręžkite – look back – į britus – jiems dar blogiau.


* „Maxima“ angliškai

Komentarai