Šių dienų Don Kichotai, arba Menas apgaudinėti

2006 06 12 Nemunas, 2006 06 01

aA

„Nemuno“ diskusijų klubas

Diskusija sumanėme parodyti jaunų kūrėjų poziciją ir jų vizijas. Tai ne pradžiamokslis apie maištaujantį kultūrinį sluoksnį, veikiau pokalbis apie savotišką meno sampratą ir naujų formų ieškojimą.

Diskutavo: Marija Djačenko – praėjusiais metais išleisto novelių rinkinio „Sutinki“ autorė, jaunoji prozininkė ir debiutuojanti dramaturgė, bei Šarūnas Banevičius – respublikinių ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus jaunųjų skaitovų konkursų laureatas, jaunasis teatralas.

Pokalbį „kurstė“ ir viską stropiai užrašinėjo „Žirklių“ komentatorė Irmantė Sungailaitė.

Irmantės Sungailaitės nuotrauka
– Įsivaizduokime tariamą menininko stereotipą: beretė, susikūprinusi povyza, smilkstanti cigaretė, garsūs šūksniai apie meną. Galima gyventi, kaip sakai, ir sakyti, kaip gyventi, bet galima tiesiog apie tai tik pasikalbėti. Menininkas – tai profesija ar gyvenimo būdas?

Marija Djačenko. Manyčiau, tai gyvenimo būdas. Piešimas, tapymas, rašymas, skulptūra, architektūra yra profesinis menas, bet tai nereiškia, kad tie žmonės gyvena kaip menininkai. Aš labiau gyvenu kaip menininkė...

Šarūnas Banevičius. Statybininkas – gyvenimo būdas ar profesija? Statybininkas gali būti puikus menininkas. Jis gali gauti pinigus ir kurti puikų meną.

– Bet jei tas statybininkas, visą dieną dėjęs plytas, vakare atsisėda rašyti eilių. Ar tai įmanoma daryti kokybiškai?

Šarūnas Banevičius. Nebūtina visą gyvenimą sėdėti ir rašyti. Kalba, proza, spalva – irgi meno išraiškos. Statybininkas dėdamas plytą gali ją padėti labai mechaniškai ir už tai gauti algą. Bet gali tai daryti su meile ir atsidavimu, žinodamas, kad jam tai patinka. Tai jau menas.

Marija Djačenko. Gal jis plytoje įžvelgia ką nors kita, ne statybinę medžiagą.
Šarūnas Banevičius. Kiekvienas žmogus – savotiškas menininkas. Jeigu savo mintis galėtume išdėstyti popieriuje, būtume puikūs rašytojai. Jeigu sapnus ir vizijas sėkmingai perpieštume ant drobės, būtume puikūs dailininkai. O jeigu širdies dūžius ir virpesius užrašytume natomis – puikūs kompozitoriai. Bet žmogus – ribotas. Kartais labai genialios ir gražios mintys tūno įkalintos nevalinguose kūnuose. Na, kaip mano (juokiasi). Negali pradėti rašyti, jei tavo kūnas valingas, bet neturi kažko ypatingo.

– Tai gal kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino?

Marija Djačenko. Nė velnio! Rimtuolis bankininkas, kai pradedi su juo šnekėti, nusisuka nuo tavęs ir sako: „O gal galime dabar pašnekėti rimtai?“ Kaip iš jo išspausi kažką meniško, išjausto? Jis pasako žodį, ir tai būna tik sausa logika, skaičiai. Jis į kavą deda lygiai vieną su puse šaukštelio cukraus ir nė kruopelės daugiau.

Šarūnas Banevičius. Šiame amžiuje ir jis gali būti menininkas, nes dabar menininku gali būti bet kas. Kokie spektakliai kuriami ir kokios knygos rašomos. Šlykštu, bet scenoje gali pakakoti, ir jeigu tai padarysi tam tikromis aplinkybėmis, su mintimi, jeigu žiūrovas galės tai interpretuoti – bus menas. Dabar modernų spektaklį be nuogos subinės, keiksmažodžių sunku įsivaizduoti.

Marija Djačenko. Kūrėjai tiesiog nori nustebinti. Bet tai daro pakankamai pigiai. Jie neįsivaizduoja, kad paprastume galima atrasti tobulumą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Šarūnas Banevičius. Yra du menai: menas, atspindintis tikrąjį gyvenimą, ir vaizduojantis tai, koks tas gyvenimas turėtų būti. Dabar rodoma tik tai, koks yra gyvenimas. Bukėja žmonės. Vienas žymus dailininkas nutapė ateities žmogų – koks jis bus po kelių tūkstantmečių. Paveiksle – dvi mažos, siauros akytės ir didžiulė galva. Akys yra sielos veidrodis. Menas turi gyvuoti, o jis gyvuos tik tada, kai jį žiūrės. Menas išpuikęs: jam turi ploti, jį matyti. Jei knygą, dainą parašai sau, ją pasilieki arba išmeti į šiukšlių dėžę ir pats kaifuoji, tai tik gyvenimo būdas. Menas turi sujungti žmones.

Marija Djačenko. Viską nustelbė komercija. Gali parašyti nuostabiausių miniatiūrų, bet žmonės nepirks. Jie įpratę prie romanų, o jei nesugebi romano parašyti, tavo kūrinių nepublikuos. Gali kurti savo palėpėje sau. K o m e r c i j a.

Šarūnas Banevičius. Dabar, jei aš norėčiau ką nors sukurti, nesiimčiau daryti to, kas gražu, paprasta, miela. Niekas nesidomės. Noriu, kad mane matytų ir vertintų, todėl traukia tai, kas bjauru ir šlykštu. Norisi žmogų sudirginti. Aš pats nesąmoningai maloniau žiūriu į šlykščius vaizdus. Patinka, kai laimi blogis, neigiami personažai. Mano skaitomuose kūriniuose nėra nieko gražaus. Nors menas ir meluoja, norisi parodyti kažką tikro. Surūgę veidai, nemalonios situacijos – viskas yra realybės atspindžiai.

– Priklauso nuo to, ką tu vadini šlykščiais dalykais. Žiūrovas seniai nebenori ramių vaizdų. Verčiau gerokai papurtyti ir įvaryti šoką, kad kas nors išliktų. Pasaulio atspindžiai scenoje, knygų puslapiuose – jie tikri?

Marija Djačenko. Tai tikra... Bet savo purvinų skalbinių kabinimas visų akivaizdoje – nieko vertas. Publiką lengva nustebinti. Vos ištarus kekšė arba šūdas, aplinkiniai tai priima kaip itin drąsų ir originalų pasisakymą. Tada pagalvoji – tai taip originalu, ir nueini prišikti į sceną. Žmonėms to reikia, jie nori tai matyti. Skaitytojus papirksiu pigumu, nes jie, išgirdę šiuos žodžius, būtinai perskaitys straipsnį. Jie gali nesuprasti, apie ką aš kalbu, bet šios frazės įstrigs.

Šarūnas Banevičius. Vartotojų poreikiai skirtingi. Scenoje noriu matyti šlamštą ir tai, kas tikra. Viskas dirbtina. Teatre noriu apsiverkti (manęs dabar niekas nebepravirkdo). Televizorius, kompiuteris, visuomenė nesujaudina, net nepaliečia, nes pats pasidarau akmeninis. Noriu, kad frazė, sakinys ar judesys „paliestų“.
Marija Djačenko. Viskas ne taip jau blogai. Į madą vėl po truputį grįžta švelnūs ir gražūs dalykai, o žmonės to labai pasiilgę. Populiaru ir tai. Pats Abraomas norėtų grįžti į Žemę, nes joje geriau... Komercinis gražus ir gerbiamas menas nebūtinai turi baigtis mirtimi ir išsitaškiusiomis smegenimis.

Šarūnas Banevičius. Kai žmogus, blaškomas aplinkybių, sugeba pasipriešinti – gauna per žandą, o jeigu negauna tuo metu, gaus vėliau. O jeigu negauna apskritai, jis bus puikus menininkas, bet labai nelaimingas žmogus.

Marija Djačenko. Jis nebus menininkas, jis bus puikus padlaižys. O tai irgi galima pavadinti savotišku menu.

– Bet nesinori visą gyvenimą pūsti prieš vėjo malūnus. Reikia mokėti būti gudriam.

Marija Djačenko. Jei visi nepučia prieš, tai aš negaliu? Taip, gal aš neišgyvensiu, taip, gal po metų ėjimo prieš pasiduosiu. Niekas nedraudžia bandyti pūsti prieš vėjo malūnus ir specialiai eiti prieš kitus. Iš Don Kichoto galimybės neatėmė, kodėl turėtų iš mūsų? Požiūrį gali suformuoti ir geri dalykai – tai knygos, o ne televizorius. Juk tie patys pūtėjai prieš malūnus ir rašo knygas, nesiekdami materialios gerovės. Mintis, kad tau pasiseks, skatina eiti ir bandyti. Reikia keisti nuomonę, kad nusišikti scenoje – gerai. Ir reikia mokėti pasirinkti, gebėti išbristi iš viso šito mėšlo ir formuoti savo nuomonę.

Šarūnas Banevičius. Kiekvienas turi kovoti, bet tai labai sudėtinga. Šiaip esu melagis, švelniai pučiu prieš malūną, tuo pat metu nieko nedarydamas. Tai nėra labai gerai. Mano požiūrį į meną išugdė vaikystėje ilgas buvimas scenoje su žmonėmis, kurie savo darbą išmanė puikiai. Nieko blogo užaugti per greitai. Mąstymas labai kinta, bet vis dar jaučiuosi vaikas.

Marija Djačenko. Bet norėtum pažaisti savo smėlio dėžėje?

Šarūnas Banevičius. Gyvenimas – žaidimas, ir ar verta žaisti pagal taisykles, jei pats gyvenimas žaidžia jų nepaisydamas. Nereikia skubaus meno, reikia jį pajusti. Protas pagal kažką jį suskirsto. Jei žiūri spektaklį, klausaisi muzikos, dirba protas, bet tikras menas priverčia dirbti širdį.

Marija Djačenko. Ir jeigu po dešimties metų tu prisiminsi tą akimirką, kai skaitei knygą arba žiūrėjai spektaklį, galėsi sakyti, kad tai buvo kažko verta, kad tikrai pajautei. Protas gali pamiršti, širdis – ne.

Komentarai