Vaizdingas šiuolaikinės lietuvių dramos peizažas

Vaiva Grainytė 2006 05 02 Literatūra ir menas, 2006 04 28

aA

Audriaus Bružo ir Ilonos Kvietkutės „aviečių" skaitymai
Sausio mėnesį Kauno dramos teatro paskelbta pjesių atranka – unikali ir reikšminga teatro iniciatyva. Pjesių konkursas surengtas siekiant patikrinti dramaturgijos padėtį Lietuvoje bei praturtinti teatro repertuarą nacionaliniais kūriniais.

Lietuvoje dramaturgijos studijų stygių siekiama kompensuoti kviečiantis kitų šalių meistrus (pavyzdžiui, praeitais metais Valstybinio jaunimo teatro inicijuotas amerikiečių rašytojo Eriko Ehno dramaturgijos seminaras, Menų spaustuvės pakviestos Svetlanos Dimchovič kūrybinės dramaturgijos dirbtuvės), tačiau gyvybiškai svarbus tiesioginis dramaturgo ir režisieriaus bendradarbiavimas – Lietuvoje retai pasitaikanti prabanga. Balandžio 21–23 d. Kauno dramos teatre įvairių režisierių parengti pjesių skaitymai – puiki galimybė mokytis iš savo klaidų ir gilintis į šio literatūros žanro specifiką ne tik atrinktų kūrinių autoriams, bet ir kūrybinių ambicijų turintiems kitiems konkurso dalyviams.

Pjesės temos ir žanro neribota laisvė, autoriaus amžiaus bei patirties cenzų nepaisymas – išskirtinai demokratiškos Kauno dramos teatro surengto konkurso sąlygos: viena vertus, garantuojančios lietuvių dramaturgijos tyrimo nuodugnumą, kita vertus, apsunkinančios komisijos darbą. Iš 90 atrinktos 15 pjesių išsiskiria žanrų įvairove bei originalumu. Buvo atvejų, kai pjesė, susidūrusi su teatro „materija", pasikeitė, pakito jos žanrinės ypatybės.

Ženkliausiai režisieriaus atotrūkį nuo pjesės žanro paliudijo lietuvių dramos klasiko Kazio Sajos „Kenčiančio Jovo" skaitymas. Šiuolaikinės visuomenės šaržas skaitant pjesę (režisierius Martynas Žukas) paskendo juodų aksomų ir religinės muzikos fone – pretenzingas ir nelabai motyvuotas scenos apipavidalinimas ir į kostiumus įsprausti parodijuojami tipažai (didžėjus, profesorius, šamanė, grožio salono savininkė) liko neatpažinti. Priešingas atvejis – vaisingas režisierės Ramunės Kudzmanaitės bendradarbiavimas su Mariaus Macevičiaus pjese „Antoškos kartoškos". Anglijoje uždarbiaujanti Birutė, SMS žinutėmis bendraujanti anglų kalbos bendratimis su turkų kilmės mylimuoju, jam pervedinėja savo uždirbtus pinigus, nepaisydama sūnaus Antoškos perspėjimų. Giminių baliukai, telefonu kalbanti „baba", moterų plepalai, susipinantys su Alos Pugačiovos šlagerių melodijomis, emocinę atmintį veikiantys archetipai, priimti ir publikos lengvai atpažinti prožektorių šviesoje.

Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesės „Blyksnis po vasaros vandeniu" daugiaprasmis metaforiškumas, patekęs į režisieriaus Paul Budraičio rankas, dar labiau išryškėjo: gydymo dovaną turinčios mergaitės Bazilės ir vėžiu sergančio berniuko personažai, įkūnyti teatro mokyklėlės auklėtinių, spektaklio mistinę ir poetinę atmosferą pakylėjo iki aukščiausios, kiek erzinamai skambios natos, nors ji publikos buvo sutikta palankiai. Kitos poetinės pjesės autorės Dovilės Zelčiūtės „Kūno vartai" išsiskyrė autobiografiškumu. Autorės poezijoje plėtojamai kūno tematikai suteiktas dramos pavidalas sustiprino jos įtaigumą. Nepretenzingas, tačiau tikslus Agnės Dilytės parengtas pjesės skaitymas išryškino svarbiausius „Kūno vartų" akcentus.
Kamerines pjeses – Ginatos Gugevičiūtės „Labas gyvenimas" (rež. Vytautas Balsys) ir Gintarės Adomaitytės „Eisiu" (rež. Arvydas Lebeliūnas) – vienijanti vyro ir moters santykių tema, skaitant buvo itin sėkmingai ir tiksliai atskleista.

Andriaus Jakučiūno teatrinė improvizacija trilerio tema „Prisisegti prie oro" (rež. Mantas Verbiejus) – ekstremalioje situacijoje atsidūrusių Moters ir Vyro dialogu vystoma tarpusavio santykių drama. Staigūs emociniai posūkiai, greitas personažų pokalbio ritmas ir bukovskiškas „dialektas", regis, paveikiau nuskambėtų labiau koncentruotoje, trumpesnėje pjesėje. Pastovios režisieriaus Balio Latėno aktorių komandos perskaityta pati trumpiausia, nė pusvalandžio netrukusi Marijos Djačenko „Weddig dress" būtent dėl tikslaus koncentruotumo neprarado ritmo.

Ramūnas Cicėnas ir Gintarė Latvėnaitė skaito „pis". Mariaus Macevičiaus nuotraukos
Vytės Tyliai slapyvardžiu prisidengusios Gabrielės Labanauskaitės „pis" – vienintelė atrinkta absurdo pjesė. Vertinimo komisijos narių „pis" sutartinai išskirta dėl savitų ir išradingų formos paieškų. Autorės pasitelkta teatro teatre forma, pjesės veikėjų ribiniai santykiai B.Latėno parengto skaitymo metu atsiskleidė gana blankiai.
Pjesių savaitgalio „įvykiu" tapo Editos Kauzaitės „Tu šiandien dar neverkei, kale, arba Tikroji Eglės žalčių karalienės istorija". Tragikomiškoje, apie šių dienų šeimyninį gyvenimą kalbančioje pjesėje, originaliai varijuojant „Eglės žalčių karalienės" pasakos motyvais, kuriamas šių dienų mitas, aiškinantis šiuolaikinio žmogaus fobijų ir žiaurumo priežastis. Aštrūs personažų dialogai, sodriomis spalvomis nuspalvintas šeimyninės idilės groteskas režisieriaus Sakalo Uždavinio parengto skaitymo metu sulaukė audringos žiūrovų reakcijos. Pagirtinas dramaturgės meistriškumas, gebėjimas derinti skirtingus elementus – stebuklinės pasakos motyvus ir juodosios komedijos intonacijas.

Aistės Ptakauskaitės „Tiesos paukštę" Gintaras Varnas pristatė kartu su pirmakursiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais. Pjesėje keliamos paauglių problemos, vaizduojamos mokyklinio gyvenimo intrigėlės, naiviai dramatiški jaunuolių meilės reikaliukai. Kūrinys pasirinktas kaip mokomoji medžiaga pirmakursiams vaidybos studentams, sukūrusiems įdomių vaidmenų. Diskusijos metu režisierius Varnas užsiminė, jog lengvai suprantama ir aktorių pratyboms palanki Ptakauskaitės pjesė „pakišo koją" atrinktiems, tačiau į skaitymus neįtrauktiems Dariaus Piraičio „Autoportretams (ir) nuogiems kūnams" – įdomiam, tačiau pradedantiems aktoriams pernelyg sunkiai įkandamam kūriniui. Taip pat ir Jurgos Ivanauskaitės „Skylės" skaitymą parengęs Varnas įsivaizdavo kitokį kūrinio santykį su publika: vietoje lauktos gyvos reakcijos filosofiškas rašytojos tekstas žiūrovų buvo sutiktas atidžiai įsiklausant.

Pjesių savaitgalis vainikuotas Sigito Parulskio „Keltininku". Kiek atmestinas ir komunikacijos su žiūrovais pernelyg nesistengiantis ieškoti režisieriaus Agniaus Jankevičiaus parengtas pjesės pristatymas labiau sužadino nuobodulį negu smalsumą, laukiant „Naujosios dramos akcijoje" pasirodysiančio spektaklio eskizo.
Į skaitymų programą įtrauktos ir „avietės" – „pavyzdiniai" nevykę bandymai rašyti teatrui. Laboratorijoje išaugintos kalbančios galvos, stalčiuje gyvenanti fėja, dėl gėrio ir dėl blogio kovojančios ir liaudies dainų tekstais rypuojančios šachmatų figūros, negyvenamoje saloje įkurtuose „Harmonijos" namuose vykstančios ezoterikos paskaitėlės ir stebuklai – šie neįtikėtina fantazija ir alogika išsiskiriantys kūriniai į „avietes" pateko dėl dramos dėsnių neišmanymo ir komisijos narių siekio parodyti visą šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos peizažą.

Komentarai