Septyneri liesi metai

Lukasz Drewniak 2005 12 07 Kultūros barai, 2005, Nr. 11

aA

Tuščių apsisukimų teatras
Lietuviams teatro eksportas tapo svarbesnis už importą

Rimo Tumino „Belaukiant Godo"
Festivalis „Sirenos“ – tai ideali proga pareikšti kelias esmines pastabas apie lietuvių teatrą. Spalio pradžioje grįžau iš Vilniaus dar tvirčiau įsitikinęs, kad baigiasi kažkokia epocha. Dar prieš keletą metų, susižavėjęs Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektakliais, nė neabejojau, kad lietuvių teatras vienas įdomiausių Europoje. O gal net ir originaliausias. Šiandien – ne tik Lenkijoje – susidomėjimas lietuvių spektakliais silpsta. Kodėl? Juk visi režisūros lyderiai vis dar aktyvūs, spektaklius jie stato pagal tas pačias taisykles kaip ir anksčiau. Jų naujųjų pastatymų aprašymas nepaaiškins tokio pokyčio priežasčių. Nes arba lietuvių jau „atsižiūrėta“, jie liovėsi buvę netikėtumu Europai, arba jie prarado tai, kas lėmė jų teatro jėgą. Norint suvokti krizės priežastis, reikia platesnio konteksto.

Per pastaruosius penkiolika metų lietuvių teatras, apakintas sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, iš esmės orientavosi į užsienio žiūrovus. Garsiųjų režisierių spektakliai, nors, žinoma, nė vienas iš jų to atvirai nepripažins, buvo statomi, galvojant apie gastroles Europoje ir pasaulyje. O spektaklio vertės matu tapdavo kvietimai į kelis festivalius-gigantus ir efektingos turnė organizavimas. Bėgant metams, lietuviai išmoko išties puikiai valdyti rinkos mechanizmus, dar LIFE laikais pardavinėdami Nekrošiaus, Tumino ir Koršunovo spektaklius kone nuo kelmo. Metų metais jie daugiau davė pasauliui, negu ėmė iš jo. Nutrūkus kontaktams su Rusija, užsienio teatro pasirodymai tapo reti: nepaisant iš pradžių LIFE, vėliau Naujosios dramos akcijos organizatorių pastangų, atvykusių iš kitur trupių skaičius per sezoną neviršydavo dešimties. Festivalio „Sirenos“ sumanytojai gerai išmoko praeities pamokas, tad festivalis puikiai organizuotas, dėmesingas žiūrovams. Festivalio programos padalijimas į dvi dalis – „Europos sirenos“ (masalas lietuviams) ir „Lietuvos sirenos“ (skirtos festivalio svečiams) – manifestuoja edukacinius ir komercinius tikslus. Tačiau ir pirmosios, ir antrosios „Sirenos“ parodė, kad parduoti beveik nėra ką. Visi dairosi, laukia ir stebisi, kodėl pirkliai iš viso pasaulio lankosi vis rečiau. Lietuvių teatro apsisukimai tušti – iš įsibėgėjimo vis dar riedama, bet nėra jėgų naujam proveržiui.

Vokietija: Lietuva
Lietuvių pralaimėjimas dviejų šiuolaikinio teatro vizijų susidūrime

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje visų Europos teatro festivalių arenos buvo vokiečių ir lietuvių mūšio vieta. Viena vertus, turėjome vokiečių modelį, tai yra, šiuolaikinių tekstų ar radikaliai sušiuolaikintos klasikos akcentavimą, natūralistinę-ekspresionistinę teatro kalbą, sklidiną brutalumo, prievartos, fiziologijos, ir, žinoma, politiškai angažuotą, bet net šiuo požiūriu paveikią. Kita vertus, lietuviai rodė Europai kitaip perskaitytą klasiką, jų spektakliai buvo pilni metaforų, sykiu ir hermetiškų, ir universalių. Lietuvių teatro šiuolaikiškumas slypėjo mąstymo mastuose, atmetant įprastus skaitymo šablonus ir taip atveriant naujas inscenizuojamo kūrinio prasmes. Lietuvių stilius pasižymėjo plačia nagrinėjimo, apmąstymų skale: klasiką jie prisotindavo nuorodomis į Bibliją, tragizmą, žmogaus prigimtį. Ir visa tai – minimaliomis priemonėmis.

O mes Lenkijoje ir Europoje buvome šio susidūrimo centre ir sukiojome galvas kaip žiūrovai teniso kortuose, laukdami, kas laimės. Laimėjo vokiečiai. Kodėl?

Slūgstančio susidomėjimo lietuvių teatru Lenkijoje ir Europoje priežastys yra dvi. Visų pirma, per kelis pastaruosius sezonus neatsirado spektaklis, kuris sukrėstų ar perkainotų tam tikrus europinio repertuaro mitus taip, kaip tai padarė Nekrošius ir Tuminas su Čechovu ir Shakespeare’u, Koršunovas su Bulgakovu ir Sofokliu. Tada mums buvo atverti oberiutai, sugrįžo XX a. pradžios teatro reformatorių pasiekimai formos srityje, pamatėme barbariškąjį Shakespeare’ą, įdomias paieškas, kaip „atrakinti“ naująją dramą (Koršunovo „Ugnies veidas“).

Žinoma, neįmanoma suplanuoti ilgalaikės tokių teatrinių įvykių serijos, tačiau negalima nepastebėti, kad lietuvių teatro išskirtinimui suteiktas kreditas, tikintis jo augimo, rėmėsi būtent šedevrų produkavimo reguliarumu. Kai pradėjo rastis tiesiog normalūs, eiliniai, vietinės reikšmės spektakliai, iš visuotinės teatro sąmonės lietuviai išnyko.

Kita priežastis – nemaloni. Senstanti teatro kalba. Naujumas nėra amžinas. 1995–2000 metais lietuvių teatras buvo ultrašiuolaikiškas dėl savo „archajiškumo“ demonstravimo, kai kultūros rudimentai buvo siejami su įvairiausiais „izmais“ (simbolizmu, siurrealizmu, ekspresionizmu), o klasikos kūrinio perskaityme pynėsi naivumas ir aistra.

Kiekvienas jų spektaklis Europos žiūrovams buvo egzotiškos kalbos pamoka. Ta teatrinė kalba, nepaisant tariamo hermetiškumo, savo skaidrumu ir paprastumu suteikdavo kodą ir dovanodavo žiūrovams kalbos ribas peržengiantį aiškumą, atverdavo aktorių veiksmus ir tikslus. Vladas Bagdonas taip kalbėjo apie Nekrošiaus metodą: „Paprastų veiksmų kartojimas scenoje po tam tikro laiko virsta metafora“. Per dešimtį metų tą kalbą išmokome. Net pernelyg gerai. Todėl ir nebestebina pantomimos etiudai ir metaforų materializavimasis scenoje. Kai supranti beveik viską, dingsta paslaptis. Matai tik tų pačių formulių ir struktūrų kartojimą. Magija išsisklaidė.

Pamesta publika
Lietuviai turi kelis europinės klasės režisierius, tačiau per retai juos mato

Vertinant retrospektyviai, matyti, kad lietuvių teatras raidos viršūnę pasiekė 2000 metais. „Otelu“ užbaigta Nekrošiaus šekspyriškoji trilogija, Koršunovo „Meistras ir Margarita“, Tumino „Revizoriaus“ apsireiškimas, Gintaro Varno „Gyvenimas – tai sapnas“– neįprastas vidinio pasaulio pašlovinimas... Po 2000 metų pagrindiniai režisieriai pradėjo dirbti užsienyje: Nekrošius Italijoje ir Rusijoje, Tuminas Rusijoje, Škotijoje ir Lenkijoje, Koršunovas Norvegijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje... Nė vienas iš jų už Lietuvos ribų nesukūrė spektaklio, kuris būtų tapęs lūžiu jų kūryboje. Veikiau kartojo namuose atrastus dalykus, tikrino anksčiau atmestus variantus ir ieškojo rezervinio pjesių sąrašo. Europiniai saksai [taip vadinami sezoniniai darbai, anksčiau lenkų atliekami užsienyje, dažniausiai Vokietijoje – vertėjos pastaba], taip turbūt derėtų vadinti šią veiklą, nesuteikė jiems kaip režisieriams platesnių erdvių, veikiau slopino troškimus, vertė atidėti tikrai svarbių kūrinių realizaciją iki sugrįžimo į Vilnių. Atsimenu, kaip Nekrošiaus aktoriai vienu metu man sakė: labiau patinka vaidinti Vakaruose, nes pas mus kiekvienas dedasi teatro žinovu ir aiškina, kas gali suvaidinti Hamletą, o kas ne. Lietuvių režisieriai susirado sau kitus žiūrovus, kuriems jie savaime yra ne savi, o ypatingi, maloniai egzotiški, neįsipainioję į vienokius ar kitokius vietinius kontekstus.

Šios laikinos emigracijos rezultatas – Koršunovo, Tumino, o ypač Nekrošiaus kontaktų su sava publika silpnėjimas, palikęs ženklią spragą lietuvių teatro žiūrovųsąmonėje. Didvyriai išvyko užsidirbti duonai, o per tuos penkerius metus neatsirado nieko, kas būtų susigundęs užvaldyti paliktus lietuvių žiūrovus. Varnas visada užimdavo išskirtinę vietą, Jonas Vaitkus desperatiškai ieškojo savo naujojo teatro formulės, Ignas Jonynas vis bandė Jaunimo teatre, Anželika Cholina specializavosi šokio teatre, Cezaris GrauŽinis išsikovojo sau antrą debiutą. Garsiai kalbėta apie Mariaus Ivaškevičiaus ir Sigito Parulskio pjeses, Audronis Liuga startavo kaip prodiuseris ir Naujosios dramos akcijos organizatorius. Kaip penkeriems metams pernelyg mažai.

Antroji lyga
Šių dienų lietuvių teatro ieškojimai yra įdomūs lokalioje šalies aplinkoje, bet jau ne Europos erdvėje

Cezario Graužinio „Pasikėsinimai"
Lietuvių teatro ligą paspartino ir tai, kad per dešimtmetį nesugebėta išugdyti režisierių avangardo pamainos. Tvirtos, amatą išmanančios antrosios režisierių lygos stoka išlepina lyderius, o aktoriams, nepatekusiems į didžiųjų režisierių dėmesio lauką, įvaro frustraciją. Metų metus nebuvo ryškaus režisūrinio debiuto. Visi lietuvių teatro meistrai, išskyrus Vaitkų, nerodė noro turėti mokinių. Nors ir Vaitkus po Koršunovo ir Varno daugiau ryškių režisierių neišugdė. Nekrošius to daryti nenorėjo ir savo mokinių neturi. Kaip ir Tuminas. [Rimas Tuminas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vadovauja antram aktorių ir režisierių kursui – vertėjos pastaba]. Kiekvienam režisieriui, dirbusiam OKT, Koršunovas buvo priverstas „padėti“ pabaigti spektaklį, tad tekdavo įrašyti ir savo pavardę į spektaklio programėlę. Ką gi, maža šalis, mažas ir dalybų pyragas. Mokinių – būsimų konkurentų į Kultūros ministerijos dotacijas – ugdymas būtų, ko gero, perdėtas altruizmas.

Užtat ir nėra Lietuvoje antrosios teatro lygos. Nors ne sykį bandyta ją kurti. Lietuvių teatrinio gyvenimo aktyvistai intuityviai išbandė pačius įvairiausius variantus, galinčius pakeisti režisūros status quo. Kartais net nesuvokdami, kad juos bando. Dešimtojo dešimtmečio viduryje kilo idėja kviestis režisierius iš užsienio, vėliau – jaunų režisierių grupiniai pasirodymai įvairiuose skaitymuose, akcijose, kvietimai statyti spektaklius Vilniaus Mažajame ir Nacionaliniame dramos teatruose. Ieškota išsigelbėjimo ir vadinamojoje aktorinėje režisūroje. Buvo skatinami to imtis net dramaturgai... Dabar beliko, ko gero, vienintelis manevras – kviestis Lietuvoje gimusius. Pavyzdžiui, Kamą Ginką ar Mindaugą Karbauskį.

Nerimą kelia tai, kad vis mažiau spektaklių per mėnesį Lietuvoje suvaidina Koršunovo grupė, Nekrošius savo spektaklius rodo vos keletą kartų per metus (važinėjimai, festivaliai, scenos nuoma, prioritetų kaita). Vienintelis Tuminas rūpinasi, kad geriausi jo spektakliai, pastatyti per penkiolika metų, nuolat būtų repertuarinėje Mažojo teatro afišoje. Taip žiūrovai užmiršta Nekrošiaus ir net Koršunovo pasiekimus. O juk aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Varnas, Graužinis ir Koršunovas mokėsi iš Nekrošiaus spektaklių, ilgus metus buvusių repertuare, bręstančių ir senstančių kartu su aktoriais, nuolat kintančių kartu su juos supusiu kontekstu. Tada į meną žengiantiems berniukams tas teatras buvo reikšmingas išeities taškas polemikai, ginčui su meistru.

Nutrūkęs dialogas
Naujausios lietuvių premjeros prarado svarbų kozirį: tarp jų nutrūko dialogas. Bent jau toks, kokį pastebėtų atvykėlis iš kitur

Ne tik Vilniaus scenoms trūksta naujo režisieriaus-lyderio, kurio kūryba taptų iššūkiu kitiems. Kone 25 metus lietuvių teatras buvo orientuotas į Nekrošių, galynėtasi su jo vaizduote, intelektualiniais užmojais, kalbos paprastumu. Tai buvo toks dramatizmo persmelktas, toks radikalus, išbaigtas ir vizionieriškas kalbėjimas, kad kiekvienas kitas menininkas privalėjo į jį reaguoti. Šiandien Nekrošius yra nuošalėje, jei ir dirba Lietuvoje, kelia užsisklendusio savyje įspūdį, rinkdamasis intymias, asmenines temas („Pradžia. K.Donelaitis. Metai“, „Giesmių giesmė“) ir nesuteikia kitiems šanso greitai, taikliai jam atsakyti. Atsimenate, kaip į „Hamletą“ kitokia tragizmo vizija sureagavo Tuminas („Maskaradas“!), kaip oponuodamas Nekrošiui naują herojų matė Koršunovas („Roberto Zucco“), kaip Varnas plėtojo keršto temą spektaklyje „Gedulas tinka Elektrai“. Po Andriaus Mamontovo ir Koršunovas, ir Varnas eksperimentavo su neprofesionaliais aktoriais, ieškodami juose tokio energijos natūralumo, kokį Nekrošius surado savajame Hamlete.

Ilgus metus Vilniaus teatralus persekioja teatro salių stygius. Skundžiamasi, kad visi lipa vienas kitam ant galvų, todėl retai vaidinama, kovojama dėl vienintelės šiuolaikiškai įrengtos salės ir laisvų grafikų. Dabar, kai Rimas Tuminas netrukus atidarys naują Mažojo teatro sceną, pasitvirtins teatrinės aplinkos susiskaidymas į izuoliuotas teatro salas, funkcionuojančias viena greta kitos be kūrybinių ginčų, be kovos dėl meninių principų. Palyginti su dešimtojo dešimtmečio praktika, šiandien lietuvių spektakliai nesikalba tarpusavyje. Juos galima vertinti tik vieno konkretaus režisieriaus kūrybos kontekste, o ne kaip iššūkį ar reakciją į kito teatrinius principus. Atrodo, tarsi Nekrošius, Tuminas, Vaitkus, Koršunovas ir Varnas žiūrėtų vienas į kitą, tačiau vienas kito nematytų, o pamatę pereitų į kitą gatvės pusę.

Šiaip sau rezonansas
Pastaruoju metu lietuvių teatras vengia bet kokio kontroversiškumo

Dėl minėtų režisūrinės strategijos pasekmių atšalo diskusijų, kokias gali visuomenėje išprovokuoti teatras, temperatūra. Paskutinis spektaklis, išjudinęs Žiniasklaidą, buvo Oskaro Koršunovo „Shopping and F******“, pastatytas dar 1999 metais. Bet net ir tada užsimezgusi diskusija vyko mūvint baltas pirštines, ji neprilygo kaltinimams, pasigirdusiems po spektaklio „P.S. byla O.K.“, kai ginčytasi dėl požiūrio į tautinius simbolius ir vertybes, o po „Roberto Zucco“ premjeros svarstytos teatro laisvės ribos, klausta, ar menas turi teisę būti toks radikalus ir žiaurus. Net Nekrošiaus „Hamletas“ skatino kontroversijas, svarstyta, ar neprofesionalas gali vaidinti pagrindinį vaidmenį.

O dabar po kiekvienos Koršunovo, Nekrošiaus ar Tumino premjeros kyla vis mažiau emocijų, menkėja jų sukeltas rezonansas, nors pirmasis iš jų vis dar bando vaidinti skandalistą, antrasis neseniai sukūrė savitą tautos poemos viziją, kuri turėtų žadinti diskusijas dėl požiūrio į Donelaitį, o trečiasis, režisuodamas Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, pasakė daug skaudžių tiesų apie „tautos gimimą“... Tačiau nieko nevyksta, nes teatras praranda pozicijas visuomenėje, nes niekas iš režisierių nebenori pyktis su valdžia (neatsitiktinai Koršunovas Sarah’os Kane „Apvalytuosius“ statė ne Lietuvoje, o Skandinavijoje) ar gadinti nuotaikos žiūrovams, juk nuo jų priklauso finansinė būklė. Tiesiog kiekvienas iš Lietuvos režisūros lyderių turi savo publiką. Ir net savo kritikus. Temų, kurių jie imasi, pobūdis yra iš anksto nuspėjamas. Žinau, kad sunku šiandien surasti tokį priešininką, kokiu kadaise buvo sovietinis teatras, sovietinė ideologija. Tačiau tai nereiškia, kad galima nutraukti paieškas.

Euro-Sojuzas
Pirmasis susivienijusios Europos praradimas: lietuvių teatras

Teatro unifikacija, kurios liudytojais esame, pasižymi tuo, kad pačiuose atokiausiuose Europos kampeliuose tuos pačius naujosios dramos tekstus stato beveik vienodai mąstantys režisieriai, priklausantys tai pačiai kartai. Koršunovo, Varno ir Graužinio pastangomis lietuvių teatras taip pat atsisuko į bendraeuropinius stereotipus. Perėmus Europos kvėpavimo ritmą, nepastebimai išnyko lietuvių išskirtinumas. Netrukus nuo kitų europinių spektaklių jie skirsis tik lietuvių kalba. Kita vertus, prodiuserio Audronio Liugos veikla Naujosios dramos akcijoje Lietuvai yra reikalinga, nes siūlo žiūrovams priešnuodį nuo žinomų režisierių-meistrų vizijų ir prezentuoja kiek kitokią tikrovę nei Koršunovo OKT (ne taip smarkiai ideologizuotą).

Jono Vaitkaus „Demonai". Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Plačiai žinoma, kad lietuvių teatro stilius susikūrė izoliacijoje. Eimuntas Nekrošius ne sykį kartojo, kad geriausias teatras Lietuvoje buvo aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sankirtoje, kai menininkai buvo atskirti nuo viso pasaulio, išskyrus Rusiją: „Nežinojome, ką daro kiti, turėjome patys rasti esmę. Patys sau atradinėjome teatrines Amerikas. Tai dėl to buvome unikalūs“. Lietuvių stilius susiklostė ir iš opozicijos rusų, kalbant preciziškai, sovietiniam teatrui, jo sudekretintam realizmui. Jis atsirado kovojant už tautinį tapatumą, už teisę į originalumą, kūrėjo vaizduotės laisvę. Tokį lietuvių teatro proveržį skatino ir kitų aplinkybių sutapimas – kone tuo pačiu metu atsirado režisūros asmenybių plejada (antroji aštuntojo dešimtmečio pusė), o vėliau – Varnas ir Koršunovas (dešimtojo dešimtmečio pradžia). Europoje visų jų teatriniai pasauliai buvo sutapatinti su lietuvių nacionaliniu sceniniu stilium. Tai, kas kilo iš vizijų asmeniškumo, priėmėme kaip lietuvių meno antspaudą. Todėl dabar, kai tos vizijos išbluko, klausiame, kas atsitiko lietuviams.


Bandymai gelbėtis
Netiesa, kad lietuvių teatras neieško išeičių iš sunkios situacijos

Lietuvių teatras turi ir repertuaro problemų. Jau visi, išskyrus Varną, iš visų pusių interpretavo Shakespeare’ą. Išbandė antiką ir Dostojevskį. Naujas lietuvių dramaturgų pjeses. Nekrošius ėmėsi vizualizuoti poeziją – Donelaitį ir Bibliją, tačiau planuoja grįžti prie draminės literatūros (Goethes’s „Fausto“). Tuminas, sėkmingai statęs naujosios dramos autorius (Ivaškevičius, Srbljanovic), grįžta prie Čechovo („Trys seserys“). Koršunovas, padedamas Mayenburgo, ko gero, pasakė viską apie dabartieslaikus, o dabar naujumo ieško Rusijoje („Tarelkino mirtis“, „Vaidinant auką“).

Būčiau neteisus, sakydamas, kad lietuvių režisieriai nepastebi krizės, savo sukimosi toje pačioje vietoje. Pastebi. Rimas Tuminas deklaruoja, kad dabar kelerius metus dirbs tik Lietuvoje. Gintaras Varnas kelia iš pelenų Kauną, Cezaris Graužinis kovoja už naujus jaunus žiūrovus, jaunesnius nei OKT publika. OKT nori liautis buvęs vieno režisieriaus teatru, tačiau neranda išeičių, nes puikiai suvokia, kad būtent Oskaro vardas ir užtikrina teatrui, gyvenančiam iš uždirbto pelno, komercinę sėkmę. Tačiau Koršunovas be žaidimo partnerio – žus, išsibarstys į smulkias, be širdies šilumos darytas produkcijas.

Taip, tai viršaktyvumas. Visi režisieriai dirba per daug. Priversti tai daryti, nes privalo duoti darbo saviems aktoriams, užpildyti repertuarą, apvažiuoti kuo daugiau tarptautinių festivalių ir dar pasirūpinti savimi, užsidirbti Rusijoje ar Vakaruose. Iki tol naujumo ieškota savo aktorius keičiant naujais, studentais ar neprofesionalais. Savąjį stilių režisieriai atgaivindavo šviežio kraujo paieškomis. Tačiau tai nepastūmėjo lietuvių teatro pirmyn.


Genijų našlaičiai
Lietuvių teatras nusipelnė aukso medalio už aktorių talento ir asmenybių iššvaistymą

Lietuvoje žymaus aktoriaus žydėjimo laikas yra nepalyginamai trumpesnis nei kitose Europos šalyse. Iš pradžių vaidini didelius vaidmenis, tavimi žavisi garsių festivalių žiūrovai, o po to tu nusibosti režisieriui ir lieki ant ledo. Nes režisierius iš tavęs paėmė viską, ko jam reikėjo. Jam su tavimi jau nepakeliui. Jis ieško jaunų... Ką turi daryti aktoriai, kuriuos pametė Nekrošius, Vaitkus, Tuminas? Keliai į konkurentų teatrus uždaryti, tad daug pamestinukų trinasi prastuose spektakliuose. Jų itin daug Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, kuri tapo didžiausia apkartusių talentų prieglauda Vidurio Europoje. Užuot savo potencialu padėję garsiems, jie čia pasirodo per mėnesį kartą ar du... Kai kurie gali tikėtis paramos iš Koršunovo, kuris savo spektakliuose bando derinti skirtingų kartų aktorius, arba iš Varno, kuris mėgsta ieškoti vienišių. Dalis iš jų patys pradeda režisuoti – Sigitas Račkys, Saulius Mykolaitis, Algis Latėnas, Kostas Smoriginas, Valentinas Masalskis, Arvydas Dapšys, Vytautas Grigolis... Pilnomis saujomis semia savo buvusių mokytojų ir ginklo draugų teatro konvencijas. Kuria parazituojančius spektaklius, devalvuojančius būtuosius atradimus. Net renkasi tą patį repertuarą. Tai pradeda priminti tą situaciją, kokia buvo iki Vaitkaus, Nekrošiaus, Tumino debiutų – lietuvių teatrą valdė aktorių – šventų karvių– gildija, scenos veteranai.

Paleidimas iš baudžiavos
Silpnėjantis lietuvių teatro rezonansas Europoje – tai mažėjančio teatro poveikio pačioje Lietuvoje rezultatas

Teatrinei Lietuvai būdinga menines viltis sieti su asmenimis, o ne su institucijomis. Viena vertus, tinkamų darbo sąlygų garantavimas keletui pripažintų menininkų yra pagirtina kultūros politika. Kita vertus, tai tik įtvirtina situaciją, kad bendra teatro kokybė priklauso nuo vieno menininko kūrybinės formos. Jis primeta savo stilių, nesąmoningai apsunkina kitų menininkų pasirodymą, o žiūrovams signalizuoja: tai mano, čia ieškokite manęs. Madinga teatrus vadinti savo vardais, įteisinant juose vieną estetinę kryptį. OKT arba Oskaro Koršunovo teatras, A/CH arba Anželikos Cholinos teatras, cezario grupė arba Cezario Graužinio grupė, Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas“, Rimo Tumino Mažasis teatras... Gintaras Varnas užsisiuvo Kauno dramos teatre, Vaitkus liko vienintelis karvedys Nacionaliniame dramos teatre... Įpratę prie tokio teatrinio gyvenimo modelio, lietuviai pamiršta vieną paprastą faktą: ateis diena, kai šiandieninių lyderių paprasčiausiai pritrūks. Ir nebūtinai dėl biologinių priežasčių. Tarkime, po metų Nekrošius paliks teatrą ir išvažiuos į kaimą, Vaitkus supyks ant žiūrovų ir užsisklęs pedagogo darbe, Varnas savojo buto Vilniuje vienatvėje imsis meninių rankdarbių, Rimas Tuminas persikraustys į Rusijos rinką, o Oskaras Koršunovas susipažins su mergina iš Naujosios Zelandijos ir išnyks ilgiems metams. Ir kas tada liks iš lietuvių teatro?


Didelio liūdesio teatras
„Liesos karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves“

Prieš metus, kai vyko pirmosios „Sirenos“, Oskaras Koršunovas metė iššūkį – prabilo apie būtinybę reanimuoti lietuvių teatrą. Ir nors tai skambėjo taip, tarsi pats gydydojas būtų išrašęs sau siuntimą pas specialistą, festivalio žiūrovus sukvietė perspėjantis sirenų kauksmas. Visada lengviau skelbti postulatus nei juos realizuoti. Nes kol kas festivalis neturi šansų remtis nauja karta, jis gali tik suteikti progą pasižiūrėti, kokiame raidos taške dabar yra Tumino, Nekrošiaus ar Varno teatras... Tačiau festivalis neabejotinai turi suvaidinti svarbų vaidmenį, tapti žiežirba, stimuliuoti Lietuvos teatrinį fermentą. Turėjau nedrąsią viltį, kad praeitame „Sirenų“ festivalyje parodyti spektakliai, tokie kaip „Deguonis“ ar Krzysztofo Warlikowskio „Apvalytieji“, padrąsins vietinius kūrėjus radikalesniems meniniams pasirinkimams. Šiais metais „Sirenose“ pristatyta lietuvių teatro programa tokias viltis sutrypė į dulkes. Pamokos nebuvo (negalėjo būti) išmoktos. Ar dabar kas nors pasikeis? Po Arpado Schillingo „Blackland“ ar Rimini Protokoll akcijos, geriausiai Vilniuje priimtų užsienio teatro spektaklių? Gal padėtų ir lenkų patirtis, pavyzdžiui, pas mus vykstanti nuolatinė investicija į jaunus režisierius, kai jiems suteikiamos sąlygos keletui nebrangių pastatymų. Gal vertėtų atiduoti jauniems režisieriams provincijos teatrus, kur ne tokia baisi nesėkmės kaina. Ten jie ramiai ieškotų savos teatro kalbos. Atrodytų, paprasta, tačiau darbo – ilgiems metams.

Lukasz Drewniak - žinomas lenkų teatrologas, lietuvių teatro tyrinėtojas šį straipsnį po „Sirenų” festivalio parašė Kultūros barams.

Iš lenkų kalbos išvertė Ramunė Marcinkevičiūtė

 

 

Komentarai