Sėkminga Klaipėdos alternatyva

Tikri klaipėdiečiai, norėdami išvengti kasmetinės Jūros šventės, pabėga iš miesto ar bent jau vengia tomis dienomis vaikščioti po miesto centrą. Atrodo, šventės dienomis Klaipėdą užplūstanti minia niekada nebūna itin pozityviai ir geranoriškai nusiteikusi. 2005 metų Jūros šventės proga miesto valdžia pagaliau atrado panacėją – nė viename prekybos taške nei dieną nei naktį pramogų ištroškusi tauta negalėjo nusipirkti jokio alkoholio, išpilstyto į stiklinę tarą… Patikėkit – ši prevencija tikrai praskaidrino ir nukenksmino didžiausią ir reikšmingiausią pajūrio šventę.

Šokio spektaklis „Fear”, choreografe Agnija Šeiko-Sarulienė. Nuotrauka iš LŠIC archyvo

Jau antrus metus jaunų Klaipėdos menininkų grupė „Žuvies akis“ Jūros šventės rėmuose organizuoja alternatyvų Tarptautinį šiuolaikinio meno festivalį. Pernai praūžęs projektas SEAS išsiskyrė ypač stipria tarptautine programa ir originaliu netradicinių erdvių – Klaipėdos laivų remonto įmonės bei Tabako fabriko angarų panaudojmu. Šiemet tarptautinis festivalis gavo naują vardą – PLArTFORMA ir užsimojo savomis jėgomis suvienyti teatrą, šokį, muziką ir dailę.

Faktas, kad liepos 22 – 24 d. vykęs festivalis Klaipėdai yra būtinas kaip gaivaus oro gurkšnis. Žmonėms iš tiesų reikia alternatyvos įvairioms „visaliaudinio“ formato šventėms. Festivalio organizatoriai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip sutalpinti visus renginius šturmavusius žiūrovus. Žmonių neišbaidė nei faktas, jog – priešingai nei į nemokamus Jūros šventės renginius –  į festivalį teko pirkti bilietus už 5-10 Lt, neišgąsdino ir netradicinės industrinės erdvės. Klaipėda išties gali didžiuotis pačioj miesto širdy stūksančiu Tabako fabriku – joks kitas Lietuvos miestas kol kas negali pasigirti galintis suteikti alternatyvaus meno kūrėjams beveik  idealią ir universalią erdvę.

Šiais metais Tabako fabriko angarą tris vakarus buvo okupavęs šiuolaikinis šokis – Lietuvos šokio informacijos centras liepos 22 d. pristatė jungtinį Lietuvos choreografų Andriaus Katino, Vyčio Jankausko ir Editos Stundytės vakarą. Klaipėdos žiūrovai turėjo progą pirmą kartą pamatyti Jankausko 2004 m. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotą šokio spektaklį „Nuskendęs slėnis“ ir birželio mėnesį Vilniaus Šokio spaustuvėje debiutavusios choreografės Stundytės spektaklio eskizą „Plaukia Ofelija, skęsta“. Choreografo A.Katino naujausiame projekte „The last beauty of the day“ nagrinėjamą žmogaus identiteto temą išplėtoti buvo patikėta suomei choreografei ir šokėjai Marijai Saivosalmi.

Liepos 23 – 24 d. pristatytos šešios Roterdamo Šokio akademijos (Nyderlandai)  studentų dipominės šiuolaikinio šokio ekspozicijos. Iš jų norėčiau išskirti choreografės Evos Bauman struktūriškai improvizuotą „Solo“, inspiruotą PLArTFORMOS koncepcijos apie „paribio zonas“. Pasak choreografės, tai bandymas patirti ne/galėjimą komunikuoti. „Aš pirmą kartą esu Lietuvoje ir nekalbu lietuviškai. Kaip aš galiu pasidalinti idėja, emocijomis, vizija, tuo vieninteliu momentu su publika?“

 PLArTFORMOJE ypač paklausus buvo teatro menas – manau, ypač pasisekė „cezario grupės“ naujausią spektaklį pristačiusiai „Audronio Liugos produkcijai“. Galima drąsiai teigti, jog kol kas idealiausią erdvę režisieriaus Cezario Graužinio „Pasikėsinimai į ją“ turėjo būtent Klaipėdos Laivų remonto įmonės ceche. Ši erdvė ypač sustiprino spektaklio garso takelio ir apšvietimo partitūros įtaigą. Pirmą kartą spektaklis turėjo ir tokią dosnią publiką –  to paties penktadienio rytą išklausę naujienas apie teroristų išpuolius Egipte vakare žmonės gavo gerą dozę teatrinio priešnuodžio. Atrodo, pagrindinės spektaklio herojės Anės konvulsiškai įkūnijama apokaliptinė mūsų pasaulio vizija Klaipėdos žiūrovus paveikė kaip skalpelis, čia pat be anestezijos išpjaunantis didžiųjų šiandienos baimių pūlinius.

„Atviras ratas”. Edo Telyčėno nuotr.

Liepos 24 d. sekmadienį likus 5 valandoms iki didžiųjų, įspūdingųjų, finalinių Jūros šventės fejerverkų tame pačiame Klaipėdos Laivų remonto įmonės ceche Menų spaustuvė pristatė režisieriaus Aido Giniočio Teatro laboratorijos autobiografines improvizacijas „Atviras ratas“. Jaunieji aktoriai ir jų Maestro gali pelnytai didžiuotis – tikrasis šventės vyksmo epicentras tą vakarą persikėlė į jų spektaklį, klaipėdiečiai turėjo progą pamatyti netikėtai pajūrio auto-reminiscencijomis prisodrintą „Atvirą ratą“, suvaidintą su ypatingu lengvumu ir azartu. Vilniuje vis daugiau jaunų žiūrovų sukviečiantis spektaklis Klaipėdoje sulaukė neįprastos publikos – didžiąją salės daugumą užpildė tėvai ir jų paaugliai vaikai. Nežinau, ar tai buvo iš anksto numatęs spektaklio režisierius, bet šį kartą „Atvirame rate“ triumfavo kartų susitaikymas – aktorių suvaidintos asmeninės jų gyvenimo istorijos  sukalė tvirtą tiltelį, kurio viduryje susitikęs tėtis su sūnumi, mama – su dukra gali paspausti vieni kitiems rankas ir paskelbti bent jau laikinas paliaubas tėvų ir vaikų kare.

Ir aš asmeniškai norėčiau dar kartą paspausti ranką PLArTFORMOS organizatorei, sielai ir smegenų centrui Godai Giedraitytei ir visai „Žuvies akiai“. Dėl tokios alternatyvos verta dar ir dar kartą grįžti į Klaipėdą.