Dainuoja, kad miršta, dainuoja, kad geria taurę vyno (dažniausiai apnuodyto), ir nesugeba nei normaliai tos taurės išgerti, nei realistiškai numirti...
Renginių ciklą „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ apžvelgia visą renginių programą matę lenkų teatro kritikas Łukaszas Drewniakas ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Autobiografiškumas mene kaip savęs konstravimas. Tekste analizuojama, kaip mes pasakojame savo istorijas, ir ką iš tiesų mes ten pasakojame: ar tai, kas buvo, ar tai, ką galvojome.
Šiuolaikinio režisieriaus veikla yra sutelkti talentingus žmones, kurie drauge padaro gerus dalykus. Įdomu, kad būdami atskirai, po vieną, jie tų gerų dalykų nepadaro.
Pokalbis su teatro kritiku Vaidu Jauniškiu apie klasikinės ir šiuolaikinės bei naujosios operos specifiką ir recenzento santykį su skirtingomis šio žanro atmainomis.
Lėtai apėjusi parodą pagalvojau, kad visa, kas joje sukaupta, o ir kita tiek, kiek čia nepateko, leidžia pasvajoti apie Eimunto Nekrošiaus palikimo muziejų Vilniuje.
