O jeigu teatras šį metą išnaudotų į priešakines linijas iškeldamas „paribių“ kūrėjus? Štai keletas alternatyvių vizijų, kaip ir koks teatras galėtų būti artimiausius mėnesius ar net metus.
Esminis klausimas – kokią žinią į virtualią erdvę pereinantis teatras siunčia kultūros politikams? Ji paprasta – teatrą galima kurti ir pristatyti su gerokai mažesnėm sąnaudom ir visiems saugiu būdu.
Aktorių balsus branginu, dauguma jų atminty iškviečia vaidmenį po vaidmens, netgi spektaklį po spektaklio. Jie irgi iš sustabdyto gyvenimo. Kaip ir poreikis vertinti.
Vėjo pučiama kaukė gamtoje, kai mes patys tebesame gamtos dalis, tampa tiksliu keisto, realiai susvetimėjusio ir nemetaforiškai atsidalijusio pasaulio pavyzdžiu.
Tėbų miestą užklupo maras ir krenta gyvuliai, Edipui reikia surasti kaltininką, visuomenė, užvertusi akis į dangų, laukia. Niekaip nenusileidžia viską išspręsiantis [i]deus ex machina[/i].
Tyrimas atskleidė, kiek žiūrovai sutiktų maksimaliai sumokėti už bilietą į LNDT spektaklį. Publikos pasirinkimus lemia kūrybinė komanda, spektaklio tematika bei kitų žiūrovų atsiliepimai.
Išvydęs scenoje seniai matytus aktorius supranti, kad viena iš vaidybos disciplinų, kurių nemoko teatro akademijose – laukti. Pjesės, vaidmens, režisieriaus, idėjos.
Teatras turi kilnų vaidmenį energizuoti ir mobilizuoti žmoniją, kad ji pakiltų iš savo garmėjimo bedugnės link. Tai gali pakylėti sceną, spektaklių erdvę į šį tą švento.
Matyti, kad kiekviena valstybė pandemijos akivaizdoje šalies kultūros globą laiko garbės ir orumo reikalu bei vienu iš svarbiausių valstybės prioritetų.
