Ano šimtmečio „Traviata“

Rima Jūraitė 2021 11 22 menufaktura.lt
Scena iš Giuseppe‘s Verdi operos „Traviata“, režisierius Fabio Ceresa (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2021). Martyno Aleksos nuotrauka
Scena iš Giuseppe‘s Verdi operos „Traviata“, režisierius Fabio Ceresa (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2021). Martyno Aleksos nuotrauka

aA

Giuseppe's Verdi „Traviata“ metų metais sukasi viso pasaulio operos teatrų statomiausių ir žiūrovų lankomiausių operų trejetuke. Lietuvoje „Traviatai“ istoriškai atiteko dar didesnis įpareigojimas - būti profesionalaus operos teatro kūrimosi pirmeive, savotiška Lietuvos operos teatro ambasadore, kartu ir senųjų metų palydėtuvių simboliu. Todėl, regis, nė negalėjo būti kitaip: 2021-ųjų išvakarėse šalies muzikiniuose teatruose turėjo skambėti Lietuvos profesionalios operos šimtmečio „Traviata“. Tik pandemija nušlavė visas iškilmes ir jubiliejinės „Traviatos“ premjera įvyko šių metų lapkritį (17-20 dienomis); naujametę naktį ji, po bemaž dešimtmečio pertraukos, tradiciškai vėl skambės Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) - tikėtina, tą vakarą pagaliau įvyks operos bendruomenės taip laukta šventė. Be to, svarbu paminėti, kad teatras pasistengė išleisti solidžią, daugiau kaip šimto puslapių „Traviatos“ programėlę, kurioje šįkart sutilpo ir visas libretas bei jo vertimas į lietuvių kalbą.

Jubiliejinei „Traviatai“ LNOBT pasirinko italų statytojų komandą - tai jaunosios kartos režisierius Fabio Ceresa, scenografas Tiziano Santi, kostiumų dailininkas Giuseppe Palella ir choreografas Mattia Agatiello; kūrybinę grupę papildė ilgametis šio teatro šviesų dailininkas Levas Kleinas, taip pat choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Lietuvos operos publika nėra atsitiktinė „Traviatos“ žiūrovė, nes dažnas kraštietis šalies muzikiniuose teatruose matęs ne vieną ir ne du šios operos pastatymus. Tiesa, beveik visada - giliai tradicinius. Arba visų nulinčiuotąją LNOBT 2009-aisiais parengtą režisieriaus Chen Shi-Zhengo versiją. Šioji buvo kaltinama kiču ir vulgarumu, tad nieko keisto, jog teatras, imdamasis šimtmečio „Traviatos“, nebenorėjo rizikuoti ir nusprendė eiti pramintu senos geros kostiuminės melodramos keliu. O kas geriau išmano „Traviatos“ tradicijas ir grožį, nei patys italai? Todėl pasirinkimas kviesti užsienio kūrėjus taip pat atrodo logiškas, juolab, kad režisierius Fabio Ceresa, ramindamas ano pastatymo įjautrintą publiką, karštai dalijo interviu, kad naujoji „Traviata“ jokiu būdu nebus vokiškojo regietheater produktas, o prašmatnus, senamadiškas itališkosios tradicijos atspindys.

Vis dėlto Ceresos „Traviatos“ pastatymas nėra toks vienareikšmiškas. Režisierius tik iš dalies laikosi tradicinio kostiuminio spektaklio reglamentų, kuriuos daugiausia perteikia „gausybės rago“ estetika, veiksmo vietos ir laiko autentika, realistinė vaidyba bei ultraprašmatnūs kostiumai. Tačiau šalia tradicinio ar kiek stilizuoto anturažo apeliuojama į simbolių ir metaforų režisūrą, modernesnius įvaizdžius, kuriais siekta interpretuoti chrestomatinę žymiosios Paryžiaus kurtizanės Violetos Valéry ir respektabilaus jaunuolio Alfredo meilės ir tragiško likimo istoriją. Vieni režisūriniai inkliuzai - dekoratyvūs, kiti - siūlantys visiškai naujas prasmes, treti - nugvelbti iš kitos „Traviatos“ (antai pirmame veiksme Violetos laiką pašėlusiai sukantis laikrodis scenos dešinėje).

Režisierius šioje „Traviatoje“ parodo tai, kas tradiciniuose pastatymuose visuomet aplenkiama ir paliekama vien tarp poezijos eilučių: Fabio Ceresa išryškina Alfredo tėvo Žoržo Žermono „sandėrio sceną“ (jam siekiant sėkmingai ištekinti savo dukterį ir dėl to iš sūnaus akiračio eliminuoti kurtizanę Violetą). Niekada lig šiol „Traviatose“ neteko matyti nei dukters, nei būsimo žento - čia režisierius juos įkurdina scenos gilumoje atsiveriančiame dekoratyviniame kambarėlyje, kur beveidžiai mimanso artistai suvaidina slow motion pantomimą: gero tėvo gera dukra siuvinėja kryželiu (iš senosios dailės atkeliavęs padorios merginos įvaizdis?), o jaunikis jai ceremoningai įteikia sužadėtuvių žiedą. Tas kambarėlis čia visai tinka, tik jis lygiai toks pat, kaip prieš du mėnesius jau matytas LNOBT sezono atidarymo premjeroje - Richardo Strausso „Rožės kavalieriuje“, kurį statė taip pat italai.

Galima pastebėti, kad režisieriaus Ceresos „Traviatos“ iš(-už)kodavimo metodas - klasikinėje traktuotėje žaisti naujomis prasmėmis: kurti mikrosiužetus arba mikroužuominas. Kai kurios jų išties visomis prasmėmis yra mikro - pavyzdžiui, Violeta Alfredui operos pradžioje įteikia levandos stiebelį (sėdint parterio 8-oje eilėje tai, žinoma, telieka spėlione, kurią patvirtino po spektaklio kompiuterio ekrane išsididinta nuotrauka), o šioje scenoje tai nėra vien nereikšmingas operos remarkose minimos baltosios kamelijos pakaitalas (įteikiamas kaip susižavėjimo, kvietimo sugrįžti gestas). Tai kartu ir pačios Violetos jau nuo pat pradžių nujaučiamos mirties simbolis, nes tragiškame operos finale Violeta neliks gulėti sukniubusi ant grindų - ji šviesiai ir ramiai išeis levandų takais, tarsi kokiais mitiniais Eliziejaus laukais, atskleidžiant Violetos kaip asmenybės bei jos pasiaukojimo ir kilnios kančios idėjinį nemarumą. Deja, kai kurių mikrosiužetų nepavyko iššifruoti. Pavyzdžiui, Violetos sąmonę apėmus ligos karštinei, jos rankos ima juoduoti, o kūną ilgais juodais čiuptuvais mėgina pasiglemžti buivolai-satyrai-tarantulai (?) - tai panašiau į kitos žymios operos epizodą, Liučijos di Lamermur išprotėjimo sceną, bet ne į džiovos iškankintosios agoniją.

Nepaisant režisieriaus paaiškinimų reikalaujančių epizodų, šioji „Traviata“ išlieka žmogiškąja drama, kurioje svarbiausia - solistų kuriami vaidmenys bei perteikiami jausmai - būtent dėl to įvyksta arba neįvyksta „Traviata“. Lapkričio 17 ir 18 dienomis spektakliai rodyti dviem beveik visiškai skirtingomis atlikėjų sudėtimis. Pirmojo premjeros vakaro pora Joana Gedmintaitė (Violeta) ir Merūnas Vitulskis (Alfredas), galbūt slegiami daugiau kaip metus atidėliotos premjeros jaudulio, perteikė turbūt santūriausią iš matytų meilės-aistros-pykčio-kančios versijų. Gedmintaitės Violetos vokalinė partija atlikta bemaž nepriekaištingai, tačiau, regis, solistei buvo palankiausias trečias operos veiksmas, kuriame pavyko atskleisti dramatišką Violetos likimą. O Merūnas Vitulskis abu premjeros vakarus savąjį Alfredą daugiausia grindė nepaprastai gražaus tembro vokaliniu atlikimu (tiesa, visgi net tris vakarus iš eilės sudainuoti Alfredą - galbūt kiek per drąsus iššūkis, nes antrąjį vakarą solistas kluptelėjo žymiojoje De' miei bollenti spiriti / Il giovanile ardore).

Vis dėlto pirmosios premjeros metu neapleido pojūtis, kad visą spektaklį trūko akustinio balanso tarp orkestro (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila) bei artistų scenoje, o istorijos pasakojime - veiksminės-muzikinės dinamikos. Visa tai sugrįžo į vėžes antrąjį premjeros vakarą. Lapkričio 18 d. Violetos vaidmenį kūrė Viktorija Miškūnaitė, nuo pat pradžių įtaigiai atskleisdama sensualųjį savo herojės pradą. Kartu patvirtindama, kokios diametraliai skirtingos prigimties yra abi šios „Traviatos“ Violetos: Gedmintaitės herojė buvo introvertiška, Miškūnaitės - ekstravertė. Nepaprastai skirtingi, bet savaip įtikino abiejų sudėčių Žermonai: Vytauto Juozapaičio kuriamas personažas buvo valdingas, pragmatiškas, rafinuotas, užslėptais jausmais, dėl to ir nuožmesnis (tuo atpažįstamas iš ankstesniojo „Traviatos“ pastatymo), o Arūno Malikėno Žermonas - žemiškesnis, atviresnis, kupinas atjautos, tarsi sugerdamas Violetos emocijas jis ypač ryškiai atskleidė tėvišką projekciją į ją, kaip į savo dukterį.

Tačiau grįžkime prie režisieriaus žadėtosios tradicinės, senamadiškos, kostiuminės „Traviatos“ - tai tikrai nebuvo reklaminė apgaulė. Priminsiu, kad pirmoji lietuviškoji „Traviata“ 1920-aisiais taip pat, be abejo, buvo kostiuminė - tik itin kuklaus biudžeto, todėl ir dalies namudinio rekvizito (jau kone legenda tapusi pirmosios Violetos - Adelės Galaunienės - savų patalų atsigabenimo mirties scenon istorija!). Šimtmečio „Traviatai“, regis, teatras lėšų mostelėjo nepagailėdamas tam, kad sukurtų maksimalios prabangos iliuziją (kurioje prieš spektaklį ant black tie podiumo kvietė sudalyvauti ir žiūrovus). Vis dėlto spektaklio dailininko Tiziano Santi grandiozinės dekoracijos, išmuštos sodriomis ir sunkiomis karališkomis purpuro, mėlynos, taip pat žalios spalvos marmuro ar tapytos medienos plokštėmis, išdabintos aukso ir krištolo sietynais, tam tikruose epizoduose įklampino ir prislėgė įstabiausią vakaro „kaltininkę“ - Giuseppe's Verdi „Traviatos“ muziką.

Nebijau prisipažinti, kad be galo mėgstu sentimentalią ir melodramatišką Verdi „Traviatą“. 2005-ųjų, Zalcburgo festivalio, - kurios DVD diską sužiūrėjau „iki skylių“. Kurią priverstinai parodžiau dar keletui koleg(i)ų teatro kritik(i)ų - aktorinės meistrystės, autorinės režisūros, šiuolaikinio teatro gerbėjų. Kurią tada, prieš keliolika metų, vis prikišamai demonstruodama, jaučiausi „atvertusi“ keletą operos „nekentėjų“ į „teisingą“ mano mylimos konceptualios operos kelią. Kaip tik šioje Willy'io Deckerio „Traviatoje“ (ir Clauso Guth'o režisuotose „Figaro vedybose“, Zalcburgo festivalis, 2006) buvau užkerėta soprano Annos Netrebko taip, kad iš savo tuomečio studentiško biudžeto laksčiau žiūrėti / klausytis jos Europos sostinėse. Nors vokaliai (tuo neabejoju) už ją buvo ir daug geresnių violetų - bet kitose traviatose, kitose sostinėse (ir kiekvienas muzikologas ar melomanas neabejotinai turi savo „violetų topą“). O prabėgus daugiau kaip 15-ai metų, šiandien mūsų tautiečiai ir užsienio operomanai jau laksto paskui kitas Netrebko, kurios pagaliau garsina Lietuvą - tai mūsų pasaulinio garso Salomėja, Elektra, Karmen ir kt.

Lietuvos scenoje taip pat anksčiau teko išvysti visą plejadą violetų: Asmik Grigorian, Katerina Tretyakova, Raminta Vaicekauskaitė, Joana Gedmintaitė, Viktorija Miškūnaitė, Irena Zelenkauskaitė ir kt. Visos jos matytos ir girdėtos jau tame daug kartų „išlinksniuotame“ 2009-ųjų pastatyme, bet net ir tokiame spektaklyje kai kurios jų sukūrė jaudinančius, įsimintinus kurtizanės portretus. Tarp pasaulinių pavyzdžių, girdėtų „Traviatose“ skirtingais pavidalais, mano trys favoritės - radikaliai nepanašios viena į kitą - tai Kiri Te Kanawa (audio, 1992-ųjų įrašas), jau minėtoji Anna Netrebko (video), Marina Rebeka (gyvai, Rygos operos festivalyje, pačiame tradiciškiausiame kostiuminiame spektaklyje). Sakytumėt, kitaip tos „Traviatos“ nė nepastatysi? Bet šiandien ji, pandemijos akivaizdoje, vėl aktuali. O tada dar ir dar kartą prieš akis iškyla toji nesenstanti, net ir dabar teberodoma Willy'io Deckerio „Traviata“: ten Netrebko-Violeta sėmė gyvenimą taip, lyg išties žinotų, kad jai pačiai telikęs paskutinis gyvenimo truputis. Ir Rolando Villazónas-Alfredas mylėjo savo Violetą taip, kaip mylima tik kartą ir visiems laikams. Ten šampanas buvo tikras, taurės dužo šukėmis, iš tiesų tiksėjo, skriete skriejo ligos genamas laikas, o Violetos ir Alfredo istorija ritosi per susižavėjimą, aistrą, pasiaukojimą, pyktį, pagiežą, kartėlį, susitaikymą ir netektį, daugybę netekčių. Ten operos solistai (be abejo, vadovaujami talentingo režisieriaus) peržengė senąją „įstabaus vokalo kaip operai savipakankamo“ kartelę ir šio žanro sceną galbūt tik antrą kartą tąsyk nušvietė operos solistų-aktorių paraiška. (Kodėl antrą? Sakoma, tokią sceninę prigimtį ir įtaigą turėjo tik jų pirmtakė Maria Callas.) Po Zalcburgo „Traviatos“ skambiai skelbta, kad opera jau niekada negalės būti tokia, kokia buvo iki tol. Galės, žinoma. Ir dažniausiai yra, - tokia, kokios būta prieš amžių ar pusamžį.

O vilnietiškoji „Traviata“ graži pagal visus patogaus meno (?), miesčioniškų salonų, prašmatnaus (nes bent jau iš pradžių pasiturimo), galbūt malonaus (nes keliama „taurė linksmybės“) gyvenimo kaip siekiamybės standartus, - tikras meinstrymas. Tačiau tai vis tiek jau ano šimtmečio „Traviata“. Grožis, sustabdantis laiką. Tebūnie ji tradicinė, kaip paminklas Lietuvos profesionalaus operos teatro šimtmečiui. Žiūrovui čia ir toliau skiriamas pasyvaus stebėtojo vaidmuo, o ne pasitikima jo / jos kaip intelektualaus/-ios ir žingeidaus/-žios interpretatoriaus/-ės gebėjimais. Todėl ir rekomenduotina tikriems tradicinių operos pastatymų gerbėjams. Nerekomenduotina konceptualaus, šiuolaikinio ir apskritai režisūrinio teatro apologetams. Gera žinia Operos teatrui, kad devynių artimiausių spektaklių sold out'as patvirtina, jog tokių tėra mažuma.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Recenzijos