Ko kauniečiams pavydėtų Mickas Jaggeris ir Klausas Kinski

Julijus Lozoraitis 2021 10 14 7md.lt, 2021-10-08
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“, režisierius Csaba Polgáras (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2021). Donato Stankevičiaus nuotrauka
Scena iš spektaklio „Peras Giuntas“, režisierius Csaba Polgáras (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2021). Donato Stankevičiaus nuotrauka

aA

Baisus dalykas yra senatvinė nostalgija. Stebint Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklio „Peras Giuntas“ premjerą, atmintyje nejučiomis iškilo kita šios Henriko Ibseno pjesės versija, prieš daugiau nei keturis dešimtmečius matyta toje pačioje scenoje. Tai buvo festivalyje „Teatrinis pavasaris“ suvaidintas Estijos dramos teatro (Eesti Draamateater, turintis nacionalinio dramos teatro statusą) iš Talino legendinis spektaklis, kurį režisavo estų teatro klasikas režisierius Ago-Endrikas Kerge (1939-2021), o Pero vaidmeniu spindėjo tuomet itin populiarus estų poetas ir aktorius Juhanas Viidingas (1948-1995). Šis tais laikais labai novatoriškas spektaklis ypač stebino įspūdingu konstruktyvistiniu scenovaizdžiu (dailininkė Aime Unt, g. 1941 m.; spalio 5 d. ji minėjo savo 80-metį).

Kodėl dabar čia staiga prisimintas tas senas spektaklis? Nes jau tuomet buvo stiprus jausmas, kad Ibseno pjesė „Peras Giuntas“ Kauno dramos scenoje gyvuoja itin jaukiai, tarsi namuose; kad šios dramos sceninės reinkarnacijos visuomet gražiai sutartų su šio teatrinio pastato genius loci - vietos dvasia. Tad dabartinis spektaklio „Peras Giuntas“ atsiradimas Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje suvokiamas kaip labai teisingas ir natūralus teatro repertuarinės politikos žingsnis. Užbėgant už akių džiugu konstatuoti, kad spektaklio kokybė irgi nenuvylė.

Paslaptį, kaip gimė idėja į Kauno dramos teatrą šiam pastatymui pakviesti vengrą Csabą Polgárą (g. 1982), slepia mūsų nacionalinių teatrų, pastaruoju metu tapusių kviestinių režisierių iš Lietuvos ir užsienio pasirodymo aikštelėmis, repertuarinės politikos vingiai. Iš informacinės erdvės susidaro įspūdis, kad Polgáras yra populiarus vengrų aktorius ir neformalių teatrų veikėjas, 2012 m. pats suvaidinęs Perą Giuntą Budapešto Istváno Örkény teatre ir už tai apdovanotas, o 2017 m. jis pastatė šią pjesę nepriklausomame teatre „Káva“ ir už tai pelnė metų geriausio edukacinio spektaklio apdovanojimą.

Tad nenuostabu, kad pirmoji kauniečių spektaklio „Peras Giuntas“ dalis turėjo nemažai charakteringų edukacinio teatro bruožų. Tai ir niekuo neįpareigotas bei neapsunkintas aktorių „apsiėjimas“ su tekstu (klasikinį Ibseno kūrinį drąsiai adaptavo vengrų dramaturgas Árminas Szabó-Székely), ir labiau į korporatyvinę pramogą negu į profesionalų teatrą panaši sceninė atributika ir vaidyba. Visiškai nenusiristi į „korporatyviškumą“ čia neleido tokių žvaigždžių kaip Eglė Mikulionytė (Osė) dalyvavimas, nuoširdi Dovydo Pabarčiaus (Peras Giuntas) vaidyba, taip pat ir scenografija (kostiumų ir dekoracijų dailininkė Lili Izsák). Scenovaizdyje į viena susiplakė ir sukamas scenos ratas, ir besisukantis paviljonas, kartu tarnaujantis ir kaip vaizdo projekcijų ekranas, ir vaidybos epizodų vaizdo transliacija ant jo išorės iš jo vidaus, ir dirbtinis sniegas, ir gausūs šviesų efektai. Didaktinis šviečiantis užrašas „Visa tai vyksta tavo galvoje“ (anglų kalba) tik sustiprino edukacinio teatro įspūdį.

O dominuojantis scenografijos akcentas čia yra senas sudrengtas sportinis automobilis, besisukantis su scenos ratu ir po ją važinėjantis (stumdomas). Vyksmas vyksta ir automobilyje, ir šalia jo, ir ant jo, ir jo bagažinėje. Apskritai senas surūdijęs automobilis teatro scenoje atrodo tarsi senas mėšlinas batas, padėtas ant baltos pokylių stalo staltiesės. Vienintelis pateisinimas tam - jeigu reginio žanras yra roko koncertas arba kas nors panašaus. Taip atsitiko ir čia.

Kauniečių spektaklyje „Peras Giuntas“ vengrų režisierius atliko triuką, dėl kurio antroje dalyje, po pertraukos, spektaklis patyrė visišką metamorfozę ir atsigavimą. Teatro istorijoje būta nemažai atvejų, kai kurį nors pagrindinį vaidmenį iki premjeros repetuoja vienas aktorius, o prieš pat premjerą jį pakeičia kita „žvaigždė“. Čia pirmoje, „siužetinėje“ dalyje jauną Perą Giuntą vaidina Pabarčius, o antrame, „filosofiniame“ veiksme pagrindinį vaidmenį perima „žvaigždiškasis“ Dainius Svobonas. Kaip tikrame roko koncerte jis, tvirtai suspaudęs kumštyje, nepaleidžia ir koncertinio mikrofono stiebo, ir pagrindinės savo aktorinės solo partijos. Šauniai sustyguoti jaunieji dramos teatro aktoriai ir aktorės, suburti scenoje į tikrą roko grupę, užduoda vyksmui pulsuojantį muzikinį ritmą.

Ir tada atsitinka stebuklas, kokių teatre retai pasitaiko. Kokybiškos gyvos roko muzikos pulsas, visavertis roko skambesys visiems aktoriams, pirmoje dalyje gana neraiškiai besireiškusiems, tarsi atrišo rankas ir atvėrė jų emocinius šliuzus. Jie tapo fantastiškai laisvi, azartiški, džiazuojantys. Lyg tikrame roko koncerte, pirmoji dalis buvo tarsi „apšilimas“, o antrojoje, į sceną išėjus „žvaigždei“ Svobonui, prasidėjo tikras reginio siausmas, kuris, rodos, pažadino iš letargo visą senojo teatro pastatą ir sujudino publiką su visais apsnūdusiais kunigais, merais ir ministrais joje.

Svobonui artistinio solavimo ir sceninio siautėjimo galėtų pavydėti daugelis pasaulio scenos ir roko žvaigždžių, pradedant Micku Jaggeriu ir baigiant Klausu Kinski. Įstabu tai, kad į visą tą ritminį repą-rečitatyvą puikiai įsikomponavo ir klasikinis Ibseno tekstas, dosniai atmieštas ir dramaturgo aktualizacijomis, ir aktorių improvizacijomis. Aktoriai Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Kęstutis Povilaitis ir Artūras Sužiedėlis, pagavę tikrą atvirų erdvių bei aikščių teatro tvaiką ir azartą, atliko po kelis vaidmenis, veržliai brėžė savo publicistinių intermedijų trasas per visą žiūrovų salę ir balkoną. Atrodė, nedaug tetrūksta, kad jie su tuo savuoju fontanuojančiu temperamentu išsiveržtų į Laisvės alėją ir Kauno aikštes. Pasirodo, kiek daug temperamento, artistiškumo juose glūdi ir kokį fantastišką pažadinimo efektą turi laiku ir vietoje, o svarbiausia - itin prasmingai pateiktas žanras, rimas ir realizuota saviraiškos aistra.

Visame šiame žanrų, stilių ir kompozicinių vingrybių bobslėjuje, kurį savo spektaklyje surengė režisierius, tiek pirmoje „apšilimo“ dalyje, tiek antrosios dalies smogiamajame „koncerte“, kaip pridera, meistriškai savo liniją nubrėžė Mikulionytė - Osė (Pero Giunto motina). Ji sugebėjo ir pirmoje dalyje susitvarkyti su visomis edukacinio teatro technologijomis, ir estetiškai silpnų nervų žiūrovams sunkiai pakeliamą finalinę sceną sudrengtame automobilyje suvaidinti oriai ir prasmingai.

Visiškai logiškas jos apsireiškimas ir spektaklio finaliniu, visa apibendrinančiu Sagų Liejikės vaidmeniu. Ir čia vėl iškilo anas prieš keturiasdešimt metų matytas estų spektaklis, kuriame Sagų Liejikė irgi buvo moteris (ją vaidino stilingoji aktorė Anne Paluver). Tai buvo personažas, tarsi fata morgana lydėjęs Perą Giuntą per visą spektaklį (t. y. per visą jo gyvenimą), visų jo klystkelių įkvėpėjas. Ji vilkėjo keistą fraką, užsegamą vienodai iš priekio ir iš nugaros, dėvėjo žilą karė kirpimo peruką ir ant pakaušio - baltą japoniško stiliaus kaukę, visiškai atkartojančią indiferentišką aktorės veidą. Tai buvo kraupus ir akivaizdus Likimo dviveidiškumo įvaizdis. O dabartiniame kauniečių spektaklyje atpažinti Mikulionytės, atliekančios Sagų Liejikės vaidmenį, praktiškai neįmanoma (tik iš programėlės teksto); ji čia depersonifikuota (sadomazochistinė kaukė) ir demonstruoja aktyvų, agresyvų, demonišką ir moterišką pradą.

Finale dėl Svobono vaidybos „senasis“ Peras Giuntas nebeturi jokių indulgencijų ir pateisinimų savo agresyviai egocentristinei, ciniškai, kosminei hedonistinei prigimčiai. Tendencingai ir didaktiškai kartojamas smerkiantis šūkis apie „žmogų, kuris nuolat yra patenkintas savimi“, daug siauresnis ir tiesmukiškesnis negu tai, ką savo personažu įgyvendina ir užkrečiamai transliuoja Svobonas. Jo vaidinamas Peras Giuntas būtent todėl sukelia tokią svaiginančią empatiją, yra toks fantastiškai atpažįstamas ir patrauklus, kad, skirtingai nuo pačios dramos „Peras Giuntas“ finalinio patoso ir jos pastatymo tradicijų, visiškai neketina jo vesti atgailos ir susimenkinimo link.

Ir puikiai, visai nelauktai Solveigos temą pateikusi Lebedytė nė kiek nepakoreguoja šios spektaklio išvados. Pirmoje spektaklio dalyje ji maloniai nustebino tuo, kad atrodė labiau kaip maža mergaitė iš pasakos apie Alisą Stebuklų šalyje nei amžinosios nesenstančios meilės temos nešėja (dėkui spektaklio kompozitoriui Tamásui Matkó, kad beveik išvengė populiarių Edvardo Griego melodijų). Taigi, šio spektaklio finale ji tėra dar vienas - šviesusis - mirties angelas, palydėjęs nuoseklų ir monolitinį egocentristą ir hedonistą Perą Giuntą į jo visiškos nebūties erdvę.

Beje, kažkur virtualiose platybėse šmėkštelėjo informacija, kad populiarus vengrų aktorius ir NKDT spektaklio „Peras Giuntas“ režisierius Polgáras neseniai buvo paskelbtas ir gražiausiu Vengrijos vyru... Bet tai, kaip sakoma, jau visai kita istorija.

7md.lt

Recenzijos