Irano tyla

Dovilė Zavedskaitė 2020 10 26 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Irano konferencija“, režisierius Aleksandras Špilevojus. Arvydo Gudo nuotrauka

aA

Pakalbėkime apie kalbančias galvas, kurias dėl geresnės garsinės išraiškos šiame tekste dažniau vadinsiu talking heads, - apie kino ar teatro kūrinius, kuriuose nieko nevyksta, nesikeičia aplinka, nesirutulioja fizinis veiksmas, tik žmonės, užsidarę vienoje erdvėje, kalba. Ilgai kalba, paprastai vienai galvai tenka po didelį monologą, tame monologe sutelpa pusė tos galvos gyvenimo. Labai retai tokių kalbančių galvų užtenka pilnam įspūdžiui sukurti - mat kalbėti jos turi taip, kad nepasigestum kitų išraiškos priemonių. Vadinasi, reikia labai geros dramaturgijos, kuri pati gyventų visavertį vidinį gyvenimą, nepaisant fakto, kad iš esmės tai - tik žodžiai. Puikus tokio kino pavyzdys - Sidney'aus Lumeto „12 įtūžusių vyrų“ ir vėlesnė Nikitos Michalkovo „12“ versija. Iš įsimintinų pavykusių teatro kūrinių paminėčiau vieną - graikų „Blitz Theatre Group“ spektaklį „Late night“ (pristatytą Klaipėdoje, tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“, 2019) .

Talking heads fenomeną prisiminiau ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro premjeroje pagal Ivano Vyrypajevo pjesę „Irano konferencija“, kurią pastatė neseniai teatro meno vadovu tapęs režisierius Aleksandras Špilevojus (beje, pats pjesę ir vertė). Savotiška režisūros tyla čia reiškia ne kūrybiškumo stoką, o pagarbą žodžiui, temai ir aktorystei. Ta tyla čia - reikalinga, pakankama ir negožianti vidinės dramaturgijos evoliucijos. Nors spektakliui įpusėjus staiga atsibundi ir suvoki, kad kai vienas kalba - kiti devyni aktoriai tik sėdi foteliuose ir žvelgia į tolį, vis dėlto tas kuris-nors-vienas paprastai savo kalboje išverčia viską, kas buvo pasakyta iki tol, į kitą pusę. Būtent todėl šios talking heads ilgainiui ima gyventi gyvenimus - nors ir foteliuose - labai ryškius, labai skirtingus ir vienas kitą neigiančius, o jų tiesiog-sėdėjimas ima kelti vidinę spektaklio įtampą.

Dramaturgijos agresija - tai scenai skirtų tekstų masyvumas ir pakankamumas sceniniam organizmui sukurti. Arba dramaturgijos vyravimas viršum kitų raiškos būdų. Vyrypajevo dramaturgija kaip tik tokia ir yra: kad ir ką beįveistum spektaklio visatoje, žodžiai vis tiek ims viršų. „Irano konferencija“ - savo poveikiu ypatingas kūrinys: kalbėdami apie Iraną, Kopenhagoje surengtos konferencijos dalyviai nekalba apie Iraną. Kalba kaip visada ir visur - apie save. Irano problema tampa drambliu kambaryje, dėl kurio visi susirinko, kurį visi pamiršo. Nors ilgainiui Irano pasidaro gaila kaip žmogaus, vis dėlto kuo toliau nuo Irano nuplaukiama, tuo žmogiškesnis tampa konferencijos veidas, galiausiai priartėjantis prie TED TALKS tipo kalbinių struktūrų. Kiekviena iš jų atstovauja gerai sukaltai vertybinei sistemai. Nors užkuriamas stiprus žiūrovų tapatinimosi su personažais mechanizmas, dramaturgija neleidžia prisirišti prie vieno ar kelių veikėjų - ji įveda žiūrovą į kiekvieno veikiančiojo pasaulėžiūrą ir įrodo jos validumą. Būtent todėl šios talking heads įtraukia savo kalbėjimo dinamika ir neleidžia žiūrovui užstrigti ar užsilikti ties kuria nors mintimi. Visos mintys čia greitai nuvertėja, tampa buvusiomis, į jas kėsinasi naujos, galingos, viena už kitą patrauklesnės. Apie ką kalbasi šitie svarbūs žmonės? Nustebsite: apie gyvenimo prasmę.

Būtina agresyvios dramaturgijos transliavimo materija - psichologiškai įtaigūs aktoriai. „Irano konferencijoje“ užteko pasiekti, kad žiūrovai tikėtų kiekvienu aktorių žodžiu. Taip atkrito poreikis rūpintis muzika, vaizdu, atmosfera: susitelkta į porą valandų trunkantį vienų tikėjimą kitais. Stebina tai, kaip kiekvienas aktorius atitinka savo vaidmenį - ne tik psichologiškai, akustiškai, asmenybiškai, bet net vizualiai. Džiugina faktas, kad Balys Ivanauskas - vienintelis kviestinis aktorius: visi kiti suburti iš teatro trupės (joje ir Tadas Gryn).

Dabar būsiu tiesi: dėl ko būtinai reikia pamatyti „Irano konferenciją“ - kad išgirstumėt, kaip Tadas Gryn šnabžda istoriją apie berniuką, valgantį sriubą. Nes šnabžda jis galingai kaip Iranas. Ir čia aš nejuokauju: tame jo šnabždėjime talking heads menas pasiekia aukščiausią lygį. Nes jau išnyksta viskas - netgi akustinis verbalikos grožis. Lieka tik beveik negirdimos istorijos grožis ir aktoriaus veidas. Tačiau berniukas, nenorintis sriubos, ir berniukas, tos sriubos galiausiai paragaujantis, yra galbūt vienintelė istorija, prie kurios norisi užsilikti, kad ir visam laikui. Istorija nenuvertėja iki pat spektaklio pabaigos, nes Tado Gryn lėtas ir tylus berniuko prie sriubos tapymas leidžia čia įsikurti.

Atrodo, kad vertybinėms sistemoms užaštrinti pasitelkta kiek iliustratyvoka vaidybinė maniera - į akis krinta nugaros sulenkimu pasendintas, Juozo Miltinio kalbinę laikyseną imituojantis dirigentas (Albinas Kėleris, kuris vis dėlto taip prasmingai diriguoja savo kalbą), gal kiek pernelyg karštas karštakošis žurnalistas (Balys Ivanauskas), to paties tėvo (Tado Gryn) kunigiškai ištęsta žodžių meliodija ir kitos iliustracijos. Vis dėlto aktorių komanda taip savo talking heads peizažui suteikia gyvybės, gal net, sakykim, savotiškos galvų choreografijos. Nė vienam neprikištum, kad trūksta įtaigumo - visi jie labai tvirti, labai pažįstantys save, visokeriopai, aiškiai „susiorientavę“. Net per daug aiškiai, kad būtų tikra, kad būtų tiesa, kad būtų žmogiška.

Tačiau tai netrukdo: įdomu stebėti, kaip toliau gyvens Iranas. Kaip toliau gyvens vakariečiai, leidžiantys sau apsimesti, kad suvokia Irano poblemą, nes turi pagrįstų hipotezių apie iraniečio vidinį pasaulį. Ką pasakys tie, kurie lig šiol sėdėjo foteliuose. Kas tylės ilgiausiai. Ir jeigu ne sprendimas spektaklį užbaigti dramatiška poezija, ir jeigu ne vandenyno vizualizacijos, kuriose foteliai su aktoriais virsta tarytum valtimis, apie kurias kalba eilės, tada žiūrovai išeitų užsilikę nuostabioje - paskutinėje - iranietės (Ligita Kondrotaitė) istorijoje apie namus, apie vietą po laiptais, kurioje ji sau leisdavo mąstyti; viską mąstyti, mąstyti „iki negalėjimo“. Išeitų užsilikę meditatyvioje šito mąstymo iliuzijoje, kurią taip jautriai kuria Kondrotaitė.

„Irano konferencijoje“ skamba daug deklaracijų, moralo, visažinystės. Ir tik lyg per sieną girdisi negailestinga Vakarų visuomenės kritika. Neatsitiktinai konferencija vyksta Danijoje, kur gyvena pagal vakarietiškus metodus nustatyti esą laimingiausi pasaulio žmonės. Nes laimė suteikia galią, ir bedieviai patys virsta dievais, galinčiais mąstyti, spręsti, kvestionuoti, gilintis į tolimų, nepažįstamų tautų problemas ir generalizuoti mūsų visų gyvenimo prasmės klausimą už mus visus. Bet iš tiesų - kas tie jie? Tai tie patys mes, kurie net nesugeba įtikinti berniuko paimti šaukšto ir - dėl-dievo - paragauti paprasčiausios priešpiečių sriubos.

-----

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Kelionę parėmė Scenos meno kritikų asociacija iš LKT programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.

Recenzijos