Šokančio žiūrovo atvirumas sau

Skaitomiausi
Ieva Tumanovičiūtė 2020 09 28 7md.lt, 2020-09-18
Scena iš spektaklio „Respublika“, režisierius Łukaszas Twarkowskis. Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Respublika“, režisierius Łukaszas Twarkowskis. Andrejaus Vasilenko nuotrauka

aA

Łukaszo Twarkowskio spektaklyje „Lokis“ (LNDT, 2017) yra keliasdešimt minučių trunkanti šokio scena. Pagal ritmišką elektroninę muziką aktoriai sinchroniškai atlieka pasikartojančių, nesudėtingų judesių choreografiją. Paveikus spektaklio momentas skatindavo norą fiziškai prisidėti prie aktorių ir judėti kartu. Šis noras išsipildė spektaklyje „Respublika“ (premjera rugsėjo 3-5 d.).

Yra tokių kūrinių, apie kuriuos norisi kalbėti, ir yra tokių, kuriuose norisi būti. „Respublika“ priklauso pastarajai kategorijai - apie ją nesinori rašyti, nebent dienoraštyje, nes tai subjektyvi ir intymi patirtis.

Pirmiausia todėl, kad spektaklyje atkuriamos asmeninės kūrėjų patirtys, jiems dalyvaujant eksperimente. Jo esmė - su žmonių grupe atsiskirti nuo visuomenės, gyventi kaip savotiškai komunai gamtoje ir per subjektyvių patirčių refleksiją tirti ryšį tarp individo, bendruomenės, ekonomikos ir gamtos.

„Lokyje“ įvykio atkūrimo technika (reenactment) panaudota siekiant įsivaizduoti ir atkurti Bertrand'o Cantat ir Marie Trintignant tragišką vakarą Vilniuje. Suprasti, kas įvyko prieš tai, kai jis ją sumušė. Kartu kūrinyje pati vaidyba traktuojama kaip įvykio atkūrimas ir nuolatinis pakartojimas, itin pabrėžiamas keletą kartų perfilmuojant romantišką serialo „Koletė“ sceną.

„Respublikoje“ aktoriai atkuria ne kitus žmones ar personažus, bet patys save - tokius, kokius jie save atrado dalyvaudami minėtame eksperimente. Nors aktoriai kreipiasi vienas į kitą tikraisiais vardais, akivaizdu, kad asmeniniai bruožai ir santykiai tarp jų tik iš dalies atitinka tikrovę. Tačiau „Respublikoje“ svarbi ne tiek neaiški riba tarp dokumentiškumo ir fikcijos, kiek pati intencija tyrimo objektu pasirinkti save. Tokia kryptis ir žiūrovui brėžia vektorių į save. Jei būsi sau atviras, įdomiausia galvoti ne apie tai, koks buvo spektaklis, bet ką per jį patyrei, jautei, supratai. Tam sukurtos palankios aplinkybės. 

Pastangos pasiekti spektaklio vietą jau tampa šiokiu tokiu išbandymu, turint omenyje iš pradžių nerimą keliančią šešių valandų renginio trukmę. Į Kino klasterį žiūrovai įleidžiami panašiai kaip į naktinį klubą - užsegama apyrankė kaip ženklas, kad galima migruoti, bet kada palikti erdvę ir į ją grįžti. Taip pat įteikiamas vidaus erdvės žemėlapis su pagrindinėmis taisyklėmis. Iš jų geriausiai nuteikia: „Nerekomenduojama nervingai bėgioti iš vienos patalpos į kitą iliuziškai viliantis, kad pamatysite viską.“

Tarp daugybės spektaklių, kuriuose žiūrovai gali judėti ir įvairiais būdais dalyvauti, „Respublika“ išsiskiria taisyklių skaidrumu, nenorėjimu nei provokuoti, nei klaidinti žiūrovo, nei jo vesti, bet leisti iš tiesų pasirinkti, kaip patirti spektaklį, pabrėžiant, kad sėdėjimas ir žiūrėjimas į ekraną visai nereiškia pasyvumo. Tokiu atveju įspūdžių kokybę ir komfortą lemia individualus gebėjimas rinktis, o raminamai veikia pakankamas laikas apsiprasti su erdve ir veiksmo taisyklėmis. Kiekvieną pertrauką didžėjaujantis aktorius-dalyvis primena, kas laukia toliau.

Kino klasteryje kaip filmavimo paviljone atkurtos sodybos, kurioje aktoriai atliko eksperimentą, erdvės: kambariai, virtuvė, pirtis... (scenografas Fabienas Lédé). Į akis krinta vietų buitiškumas ir interjero eklektika. Skirtingi baldai, patalai, indai - atsitiktinai suvežti daiktai, kurių jau nebeprireiks mieste. Ir nors veiksmas vyksta ateityje, nėra jokio sci-fi būdingo futurizmo, veikiau atvirkščiai - vyrauja įprasta, kasdienė, nušiurusi buitis. 

Prasidėjęs veiksmas transliuojamas per du didelius ekranus, gerai matomus iš įvairių Kino klasterio vietų. Pažintinę kelionę į save tiriančią bendruomenę pradeda juodaodis vedlys (Komi Togbonou), kaip ir žiūrovas, stebintis dalyvių gyvenimą iš šono ir po truputį vis labiau į jį įsitraukiantis.

Įsitraukti padeda elektroninė muzika (kompozitorius Bogumiłas Misala). Bet kada, ypač per pertraukas, užvedantis jos ritmas kviečia šokti. Tai, kad aktoriai dalijasi savo prieštaringu santykiu su tokio stiliaus muzika ir stovykloje vykusiais reivo vakarais, tik skatina pasiduoti pulsavimui. Trečioje spektaklio dalyje belieka patirti reivą ir visa, kas kyla viduje ritmiškai judant vienam žmonių minioje. „Liūdna nėra blogai“ (Sad is not bad), - kaip sakoma daugiakalbiame spektaklyje.

Fizinis išsikrovimas padeda apmąstyti globalius klausimus, įkvėptus tokių mąstytojų kaip Yuvalas Noah Harari: kaip sugyventi bendruomenėje? Kaip egzistuoti darnoje su gamta? Kaip būti, žinant, kad esi kenkėjas? Kaip spręsti žmonių tankumo klausimą, ypač ištikus ekologinei katastrofai? Kas bus perkelti pirmi į kitus dangaus kūnus? Tuos klausimus provokuoja ne tik veikėjų dialogai, bet ir per ekranus bėgančios teksto eilutės: ištraukos iš mokslinių veikalų, istorinių tekstų, utopinių ateities scenarijų, netikrų žinių ir pan. (dramaturgė Joanna Bednarczyk). Šokis padeda ir pakliuvus į analitinį paralyžių, kai be perstojo apmąstomas tas pats klausimas, nerandant išeities, ir apima bejėgiškumas, beprasmybė, tuštuma.

Be globalių problemų, kiekvienas veikėjas išgyvena mikrodramą, ieškodamas savo vietos bendruomenėje, pažindamas save tarp kitų. Aktoriai-dalyviai išryškina bent po vieną savo asmenybės bruožą: principinga, priekabi, idėjų bokštus mintyse renčianti Airida (Gintautaitė), jausmus slopinanti Nelė (Savičenko), į bet kokį įžeidimą atsakanti: „bet aš nepykstu“, nihilistas, viskuo nepatenkintas Martynas (Nedzinskas), „atsipūtę draugeliai“ Gediminas (Rimeika) ir Janas (Dravnelis), trys įsimylėjėlių poros: paslaptinga Ula (Liagaitė) ir emocinga Augustė (Pociūtė), drąsi, įžūli Rasa (Samuolytė) ir idée fixe karščiuojantis Vainius (Sodeika), jautrioji Diana (Anevičiūtė) ir aplinkai svetimas Algirdas (Dainavičius); žmogus-profesija (TV vedėjas) Rytis (Saladžius) bei drovus, „nežinau“ kartojantis Valentinas (Novopolskis).

Be to, Valė sapnuoja sapną, arba net ne sapną - tai apsvaigusios sąmonės kelionė (trip'as), kurioje veikėjai sutinka savo baltai vilkinčius antrininkus iš praeities. Trečioje dalyje - reivo vakarėlyje - aktoriai dalyvauja svečių iš tolimų laikų pavidalais, nes veiksmas persikelia į kiekvieno šokančiojo sąmonę, susiliejančią į kolektyvinę pasąmonę (iš kurios „iššoka“ istorinių atsiskyrimą nuo visuomenės ir savitas taisykles propagavusių bendruomenių nariai bei kiti personažai).

Spektaklyje Twarkowskis derina skirtingų menų stiprybes - aktorių iš teatro, stambų planą iš kino, erdvės estetiką bei galimybę judėti žiūrovui iš vizualiųjų menų, - kad užduotų šiuolaikinius klausimus apie prieštaringą individo santykį su visuomene, ekonomika, gamta ir pačiu savimi. „Respublikoje“ žiūrovai gali patirti visa tai, ką matė „Lokyje“: ne tik per ekraną stebėti raudonai apšviestais koridoriais klaidžiojančius melancholiškus veikėjus, bet ir patys pasivaikščioti po sceną, filmavimo aikštelę, klubą, sapną, praeitį, ateitį ir... save.

7md.lt

Recenzijos