Šalto teatro teritorija: RESPUBLIKA

Dovilė Zavedskaitė 2020 09 09 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Respublika“, režisierius Łukaszas Twarkowskis. Andrejaus Vasilenko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Respublika“, režisierius Łukaszas Twarkowskis. Andrejaus Vasilenko nuotrauka

aA

Čia prasideda recenzija. Ten, kur prasideda recenzija, reikėtų rašyti, kad Łukaszas Twarkowskis pastatė „Respubliką“. Bet negaliu to rašyti, nes nenoriu Respublikos imti į kabutes. Čia tas pat, kaip pavadinti žmogų vardu ir jį susmulkinti - nuo žmogaus kaip human being iki žmogaus kaip asmens kodo. Respublika neturėtų būti susmulkinta. Respublika turėtų būti ne spektaklio pavadinimas, o geografiškai ir psichologiškai apibrėžiama pusiau realybė, kuri, niekas nėra tikras, ar kada baigėsi. Realybė, į kurią Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) pardavinėja bilietus. Realybė, kurioje esi kviečiamas šokti, kad pamirštum realybę. O galiausiai pagauni save, kalantį sau į galvą, kad nešokdamas gali prisiminti realybę. Kad šokti gali liautis. Tik ar realybė nori būti prisiminta? Kas iš viso ta realybė?

Teatras gali veikti žiūrovą kaip šaltis arba kaip šiluma (apie tai trumpai yra užsiminęs Hansas-Thiesas Lehmannas). Šiluma siejasi su tvarka ir logika, su šiltakraujais kūnais, su atpažįstama psichologija, su saugumu ir tapatinimusi. Tokiame teatre veikia naivios aš kaip ir jie, jie kaip ir aš; žiūrovas saugotinas kaip gamtos rezervatas schemos. Šaltis teatre yra vaizdų tvanas, sąmoninga pastanga neleisti pamatyti visko, žiūrovo įmetimas į sceninės elektros tekėjimo grandinę, žiūrovo filmavimas, nesiliaujantis pojūčių dirginimas, veiksmo išplitimas iki maksimumo - kai spektaklis ne trunka ar eina kaip laikas, bet apima ir dusina kaip liga. Lietuvos teatro žiūrovų kūnai nėra prisitaikę išlikti tokio šalčio sąlygomis. Ypač šešias valandas. Ypač su apsauginėmis kaukėmis, uždarame Vilniaus kino klasterio angare, šokio ir kvėpavimo, prakaito ir anglies dioksido pertekliaus sąlygomis. Bet išlieka, nes Respublikos kūrėjai šalčio dozes didina palaipsniui. Kol pamiršti augęs teatro šiltnamiuose ir suvoki visada ilgėjęsis šitos lenkiškų ledlaukių arkties. Su vietiniais nelių, airidų, ulų, martynų, ryčių, šunų kūnais ir jų pusiau dokumentiniu mąstymu.

Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad tai yra virtuvė su veikiančiu vandentiekiu, vaivorykštė, karšta pirtis, kartais laisvas miegamasis, svetainė su televizoriumi, veikiantis baras, amfiteatras, aukštos lubos ir ekranų ekranai (scenografas - Fabienas Lédé). Kad ten yra visokių koridorių, visokių kampelių, visokių žmonių; kad yra prisiminimų, filmuotų monologų, gyvų pokalbių ir techno muzikos (kompozitorius - Bogumiłas Misala). Ir viską ten gali žiūrėti, čiupinėti, visur būti, viską matyti, kaip kokioje vaikiškoje svajonėje. Ir kad esi ten priimamas kaip koks tikras gyventojas. Jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad iš tiesų joks, net ir labiausiai imersinis, teatras niekada nepriims žiūrovo kaip sávo, ir anei joks tu čia ne gyventojas. Nes teatras ir neturi turėti tokio tikslo - įgyti gyventojų: užtenka, kad jis priima žiūrovą ir duoda jam įprasminto laiko. Respublika duoda labai daug laiko, ignoruodama žiūrovo norą susiorientuoti, įveikti chaosą, ką nors prie ko nors jungti; ir stiprindama sumaištį, skatindama laisvą vaizduotę, leisdama jai veržtis į kitus pasaulius ir ne esamąjį, o asmeninį laiką. Sakoma, jog protas tarpusavy nesusietų objektų suvokia esant daugiau, lyginant su tokiu pačiu kiekiu susijusių. Todėl Respublikoje visko atrodo daugiau, nei galbūt yra iš tikrųjų. Niekas nežino, kiek ko ten yra. Respublika nesuskaičiuojama. O žiūrovo užduotis - tokia pati kaip aktorių: ne sutvarkyti betvarkę, bet surasti joje savo vietą.

Manau, kad „Lokis“ (rež. L. Twarkovskis, LNDT, 2017) yra mažasis Respublikos prisiminimas. Respublika prisimena „Lokio“ atmosferą, šokio galią, loopą, vaikščiojimą from place to place to place to place, fragmentuotą sąmonę, stambų planą, vaizdų tankį, ėjimą nežinau kur, bet man patinka. Respublika ir „Lokis“ duoda pajusti ne Twarkowskio atsitiktinumus, bet kontinuumus. Leidžia atrasti, kad Twarkowskio teatras yra niekur neskubantis, nerezultatyvus, labiau skleidžiantis energiją, nei vykstantis. Tai horizontalaus, neinančio laiko teatras, kuriame minutės trunka valandas, per kurias nieko nenutinka, niekas net neatneša žiebtuvėlio. Bet vyksta gyvenimas, kalbasi žmonės, kas nors deda galvą kitam ant peties, arba jį apspjauna, arba valo į virtuvę tekantį kieno nors šlapimą. Tai yra santykių teatras, kuriame jokie santykiai niekada nesusikuria. Ir būtent čia Twarkowskio teatras esmingai nutolsta nuo reprezentacijos teatro: režisūra čia nenori įteigti santykių istorijos, ji nori santykiauti ir nesusivesti į nieką daugiau, nei pažįstamas iš matymo. Pažįstamas iš indų plovimo. Pažįstamas iš nemokėjimo užduoti klausimų arba iš sriubos virimo. Čia nėra prasmės agresijos, galbūt netgi nėra žmonių. Yra tik fragmentuoti žmonių pavidalai, ir tik santykių tarp tų žmonių iškarpos. Jauti jas plintančias po erdvę kaip garus.

Didžiausia Respublikos vertė, manau, yra ne imersinė forma, ne vaizdų miškas, ne reivinė būsena, ne unikali erdvė. Gražiausias čia - žmogiškumas, nuogas ir nevalytas, mokumentinis, bet kažkoks pjaunančiai artimas. Artimas ne naiviai, ne jie kaip aš prasme: artimas savo didele rezoliucija, beveik galimas paliesti ir prisitraukti. Respublikoje galbūt pirmą kartą pasiteisina šio laiko teatre mėgstamas aktorių veikimas savo pačių vardais, lyg būčiau . Bet tie savo pačių vardai paprastai spektakliuose nieko nereiškia - tėra tik forma, kartais juokas, kartais režisūrinis saliutėlis. O čia į kiekvieną vardą gyvenant bendruomenėje buvo įsigyventa, įsikuista. Jis nėra dokumentiškas, tačiau yra autentiškas tai bendruomenei. Charakteriai čia nesukurti, o gimę santykyje su kitais bendruomenės nariais, atsiskyrus nuo realybės, įsigyvenus į gamtinę aplinką, užsireivinus from place to place to place to place. Charakteriai ten kilę ir galbūt neturintys tęsinių tikrovėje, tačiau niekas jų nekūrė ir neprimetė. Todėl aktoriams, regis, čia taip paprasta būti: jie operuoja kažkur visai netoli nuo savęs.

Būtent todėl buvimą Respublikoje labiausiai trikdo tai, kas sukurta, apgalvota, struktūriškai primesta: visų pirma tai naratorius-svetimšalis (Komi Togbonou), pripuolamai komentuojantis tarp sienų vykstantį veiksmą; visa masė globaliniam atšilimui ir kitoms planetos problemoms skirtų Ryčio Saladžiaus TV laidų epizodų; vis įsiterpiantis amišų naratyvas; ir pati beviltiškiausia detalė - gyvenimas neva ateityje, po penkerių metų nuo dabar, kurį tenka vis priminti žiūrovui, nes tik žodinis priminimas tą ateitį ir užfiksuoja. Nedermė su likusia spektaklio materija kyla jausme, kad buvo įdėta pastangų tai sugalvoti ir pritempti prie Respublikos realybės. Ne prie geografiškai ir psichologiškai apibrėžiamos realybės, o prie spektaklio, kuris pavadintas - kabutėse - Respublika, realybės (taip, žodį Realybė kartosiu ir kartosiu, ir kartosiu - tokį mat didelį poveikį padarė kas du žingsnius sutinkamos figūros su užrašu „Reality“, kurias norėjosi parsivesti namo). Justi, kad visa tai ne kam nors išsprūdo. O labai norisi, kad viskas čia būtų kam nors išsprūdę ir užloopinta, pakartota tūkstančius kartų - nes būtent tas paviešintas kūnas, tas ant liežuvio galo padėtas ir nei vietoj, nei laiku išsprūdęs gyvenimas čia yra pats įdomiausias.

„Lokio“ aktorių trupės veikimas buvo suskilinėjęs - kirtosi manieros, kliudė skirtingas buvimo ir imitacijos suvokimas. Respublikos trupė - kosmiškai vientisa: ne tik aktorių charakteriais, dramaturginiu indėliu, bet ir vaidybos manieromis. Visi (o visų čia daug: Nelė Savičenko, Janas Dravnelas, Vainius Sodeika, Ula Liagaitė, Algirdas Dainavičius, Airida Gintautaitė, Rytis Saladžius, Augustė Pociūtė, Martynas Nedzinskas, Rasa Samuolytė, Valentinas Novopolskis, Gediminas Rimeika, Diana Anevičiūtė) jaučia kiekvieną mikrojudesį, geba egzistuoti kinematografiškai, atsisako teatrinės manieros ir leidžiasi į prakaito lašų bėgimą pirtyje, šviesos jungtuko junginėjimą, stovėjimą prie lango, gulėjimą lovose, nėrimą į mėlynuojantį vandenį, vienas kito gaivinimą. Sunku išskirti kurį nors aktorių - jie neatrodo atskiriami, bet kiekvienam iš jų susiformuoja po asmenišką ilgesį. Komanda išbaigta - spektaklio sociumas yra toks visoks, kokia visokia būna tiktai gamtos flora ir fauna: kur nieko, net kenkėjo, neišimsi. Bet ypatinga, savita ir, ko gero, reiviškiausia raiška stebina šokėja Ula Liagaitė: jai čia labai vieta, labai laikas, ji yra šitos zonos deguonis.

Respublikoje niekas nežino, kas vakar ėjo gulti paskutinis. Niekas nežino, ar čia jie gyvena tą gyvenimą, ar gyvenimas pradėjo gyventi juos. Visi afigienai nerimauja. Bet kai šoka, tai ne. Nenerimauja. Kažkas mokosi susifokusuoti, kad atsiknistų nuo savęs. Kažkas tekant vandeniui, krintant peiliui, šakutei, šaukštui prisimena mamą. Daugelis kasdien nueina po trisdešimt tūkstančių žingsnių. Kažkas sako: ežerai, kurie išdžiūvo, jau niekada niekada nepasikartos. Kažkas nežino, kaip padaryti, kad būtų meilės. Kažkam galvoje atsiveria platybės, kažkam kitam kyla žemės temperatūra, kažkam trečiam duodama galimybė iš galvos ištrinti abejonę savimi. Respublikos dramaturgija - intuityvi, nesvarumo būsenos, tačiau taikli šių dienų pasaulio chaoso kontekste (dramaturgė - Joanna Bednarczyk). Taikli todėl, kad atsisako pretenzijos rasti paradigminę epochos mintį, atsisako susitelkti, leidžia sau plūduriuoti, neveikti, nesusireikšminti, stebėti kosmosą, kaip kosmosas stebi mus. Tiesa, šitai dramaturgijai rūpi visatos dydžio problemos, klimato atšilimo, kapitalizmo neigimo, laisvės-lygybės-brolybės masto problemos. Bet šitų problemų eskalavimas labiau primena no problems no responsibilities tipo sociumo rūpesčius: tai yra prabangūs, aukštos prabos rūpesčiai, galbūt labiau fasadiniai, nei vidiniai. Nes viduje tevyksta santykių laboratorija, neatliekanti jokio tyrimo. Galbūt tik atliekanti sriubos virimo tyrimą. Arba siusiojimo atsistojus, kai esi moteris, kai esi Rasa, tyrimą.

Jeigu reikėtų žmogiškai papasakoti, kas yra Respublika, būtų visiškai paprasta: pasakočiau, kad visi aktoriai, nepaisant amžiaus, pomėgių, charakterių ir įpročių, Respublikoje reivina - muziką, šokį ir bendruomenę kelia aukščiau už gyvenimą ar kažką, kas buvo taip vadinama. Reivina šokdami, stovėdami už pulto, kalbėdami, gulėdami ir vaikščiodami. Ir reivina ne dėl to, kad toks sumanymas: jie teigia reivą kaip būseną, kaip buvimo ir nerimo neigimo būdą. Jie reivui pasiduoda, paklūsta, juo kvėpuoja, juo prakaituoja. Ir jeigu tada reikėtų profesionaliai papasakoti, kas yra Respublika, pasakyčiau, kad galbūt geriausia, jei čia profesionalumo - kaip būdo mąstyti - nebelieka: kur kas geriau, jei lieki paskutinis, kuris

vakar

ėjo

gulti.

Recenzijos