Popieriniai žodžiai. Ad se ipsum Jaunimo teatre

Daiva Šabasevičienė 2020 07 08 menufaktura.lt
Scena iš monospektaklio „Sau pačiam”, aktorė Viktorija Kuodytė, režisierius Audronis Liuga. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš monospektaklio „Sau pačiam”, aktorė Viktorija Kuodytė, režisierius Audronis Liuga. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Audronis Liuga pastatė spektaklį „Sau pačiam”. Tai ne pirmasis jo režisūrinis darbas. Teatro kritikas, dabartinis Jaunimo teatro vadovas - teatro asketas: jis renkasi medžiagas, kurios estetine prasme minimalistinės, reikalaujančios susikaupimo. Marguerite'os Duras „Muzika 2”, Arne'o Lygre'o „Išnykstu” - ne vien bandymai. „Muzikos 2” aktoriai - Viktorija Kuodytė ir Povilas Budrys - kelis metus sėkmingai vaidino įvairiose aikštelėse ir turėjo savo publiką. „Išnykstu” vaidino daugiau aktorių, bet spektaklis neįsibėgėjo, taip ir liko „Naujosios dramos” skaitymų rėmuose. Kita vertus, Liugai visą gyvenimą rūpi, kad vyktų procesai, judinantys tai, kas vienu ar kitu metu yra įdomiausia - tam tikra teatrinė sistema, tekstas ar režisūra. Tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Šis išskirtinis žvilgsnis spektaklyje „Sau pačiam“ yra nukreiptas ir į aktorinę meistrystę.   

Šįkart - monospektaklis, kuris dar sudėtingesnis, nei kamerinis spektaklis. Kaip kažkada sakė režisierius Rimas Tuminas, neaišku, kur įvyksta konfliktas, todėl neaišku, kaip monospektaklį ir statyti. Atsakymų gali būti daug ir pačių įvairiausių, bet faktas, kad monospektaklis turi daug pavojų likti hermetišku. „Sau pačiam”, sukurtas pagal filosofo Marko Aurelijaus (121-180 m. po Kr.) tekstus - tai daugiau paskaita, minipamokslų rinkinys, išraiškingai perskaitytas talentingos aktorės Viktorijos Kuodytės. Ji tekstą tiesiogine prasme skaitė iš lapų. Poroje vietų tekstas jau buvo tapęs aktorės „kūnu”, tačiau skaitymas iš lapų liko kaip tam tikra meninė priemonė, tad buvo įvairių variantų, kaip tie lapai su Aurelijaus tekstu laikomi, paleidžiami, nuskaidrinami. Kai kurie Romos imperatoriaus užrašai buvo skaitomi atsigulus ant grindų: tekstas įvairus, tad ir suvokimas įmanomas įvairiose pozose.  

Abu kūrėjai - Liuga ir Kuodytė - nepabūgo sceninio daugiažodiškumo. Nors per neseniai pasibaigusį karantiną nemažai tylėjome, reikia pripažinti, kad visai tų žodžių ir nepasiilgome, teatre daugiažodystė - žudantis dalykas. Žodžiai birte byra, o prasmės taip ir lieka popieriuje. Teatras žiaurus, jis pats iš scenos išstumia tai, kas jam trukdo būti teatru. Gal taip yra ir dėl to, kad šis kontaktas - labai šaltas. Jaunimo teatro didžiojoje scenoje vaidinamas spektaklis priminė mišių pamokslą.     

Aktorė taip pat daugiausia veikė vieno didelio prožektoriaus spindulyje. Tad „revoliucionuoti“ nebuvo kur ir kaip. Kita vertus, to ir netrūko, nes kai bažnyčiose skaitomi pamokslai, kunigai apskritai stovi; susikaupti protingam tekstui visos aplinkybės trukdo, belieka statika. Spektaklį „Sau pačiam“ net galima sulyginti su poezijos skaitymais, kurie taip pat suvokiami labai individuliai, nes dažnai aktoriai taip įsijaučia arba neįsijaučia, jog pagalvoji, kad geriau skaityti individualiai. Viskas - kaip ant peilio ašmenų, kiekvienas krustelėjimas kartais daugiau reiškia nei virtuoziškas šokio judesys. Bet svarbiausia: kaip padaryti, kad veiktų visuma? Ar įmanomas teatras atsisakant emocijos?

Sėdėdamas Jaunimo teatro Didžiosios salės vidury, imi pasigesti kontakto, pradedi nesuvokti skaitomo teksto. Ir patį Aurelijų nelengva skaityti. Nors jis labai paprastas, bet to paprastumo tiek daug, kad jį vis atidedi rytojui. Vienu ypu gali paskaityti tik porą lapų. Antikos stoikas privalo būti suvoktas, ne vien perskaitytas ar išgirstas, o tam kartais pritrūksta tavęs paties. Imi jausti savo ištvermės stygių ar norą dar didesnio lėtumo, kad sakomas tekstas būtų mums įkirstas, o ne liktų anapus rampos.

Prieš porą metų Vilniuje lankėsi garsi prancūzų aktorė Dominique'a Frot, kuri pristatė spektaklį pagal Algirdo Juliaus Greimo tekstus „Netikėtumas slepiasi“. Jai semiotinius tekstus buvo dar sunkiau perteikti, nes jie sprangūs, reikalaujantys aktyvios psichomotorikos. Tačiau Frot, pirmą kartą šį sumanymą įgyvendinusi unikaliuose Paryžiaus Rašytojų namuose, pasirinko labai intensyvų judėjimą tarp žiūrovų, prie jų priartindama savo balsą. Vilniuje ji vaidino Nacionalinio dramos teatro fojė, tačiau nardė tarp žiūrovų eilių, kalbėjo už nugaros, prieš mus ir visai greta mūsų. Taip, kažkokiu momentu ji taip pat prigulė, kad tekstas būtų suvokiamas ne vien vertikaliai. Galiausiai Greimas aktorės dėka užkariavo mūsų protą, spektaklis liko visam gyvenimui.

Po šios patirties pasirodė, kad skaitant Aurelijų toji tekstinė įtaiga taip pat turėtų būti universalesnė. Mums juk svarbu matyti aktorės mimiką, smulkiausius judesius. Tačiau šįkart aktorė labai toli. Nesikeičiant apšvietimui, be jokios muzikos (ji tikrai nereikalinga), statiškai ji skaitė paskutinio stoiko tekstus, o mes galėjome gėrėtis, kaip ji žodžiais bando nusakyti tai, ko kitomis priemonėmis padaryti neįmanoma. Jeigu aktoriui įdomu ir jis supranta, ką sako, kitaip ir būti negali, žiūrovui tai bus ištransliuota, bet šįkart tie žodžiai liko pakankamai toli.

Gal suvokimui trukdė ir tas „šachmatinis“ susodinimas. Viena vertus, smagu, kai tau į ausį nešnopuoja koks nors kaimynas, bet kai nėra intensyviai sukauptos žiūrovų masės, energija išskysta. Atsiranda tam tikra žiūrovinė laisvė, ir spektaklio metu daug daugiau pagundų mintimis nusikraustyti velniažin kur.

Audronis Liuga, atrinkęs fragmentus iš dvylikos skirtingu laiku rašytų tekstų (pavadintų knygomis), kurios išleistos viename rinkinyje, labiausiai siekė per Aurelijaus išmintį pabrėžti žmogaus vietą pasaulyje. Ir tą išmintį jis siekė ištransliuoti be jokių atrakcijų, nukrypimų, prieštaravimų. Jam rūpėjo, kad Kuodytė labiausiai perteiktų tvirto, ištvermingo žmogaus įvaizdį. Aktorė net buvo apvilkta universaliai - taip pat, kaip galėtų apsivilkti ir vyras, - juodos kelnės, balti marškiniai, juodas diržas su sagtimi, juodi batai. Nieko, kas leistų nukrypti į paraštes. Viskas asketiška ir tik tai, ko reikia sau pačiam.

„Vaidyba, karas, baimė, abejingumas, vergija kasdien griaus tas tavo šventas tiesas, kurias tu susikūrei, deramai jų neapgalvojęs. Reikia į viską žiūrėti ir viską daryti taip, kad ugdytum ir praktinius įgūdžius, ir teorinius sugebėjimus ir kad išsaugotum pasitikėjimą savimi, kylantį iš visų dalykų pažinimo, nerodydamas jo, bet ir negalėdamas paslėpti. Kada gi tu paragausi kuklumo vaisių? Kada - rimtumo? Kada - kiekvieno dalyko pažinimo: kokia yra jo esmė, kokią vietą jis užima pasaulyje, kiek laiko truks jo egzistavimas, iš ko jis sudarytas, kam gali priklausyti, kas gali jį duoti ir atimti?“ (Iš senosios graikų kalbos vertė Eugenija Ulčinaitė). Štai tokie tekstai, ir jų daug, ir tu būk nors kiek antikiniu žmogumi! Tau neleista vienu įkvėpimu suvokti daug tekstų, panašių į šį. Bet mums leista suvokti, kad jei pandemijos ir toliau mus kankins, mes visi privalėsime Marko Aurelijaus tekstus ne tik dažniau skaityti, bet ir mokytis mintinai. Jis, beje, vienintelis pasaulyje išliko toks galingas: kai viena iš baisiųjų pandemijų, siautusių tarp 165-180 metų Romoje, pražudė apie penkis milijonus žmonių (per dieną mirdavo iki dviejų tūkstančių), imperatorius Aurelijus šios baisios ligos akivaizdoje išsaugojo valstybę ir jos gerovę. „Žmogau, tu buvai šios didelės valstybės pilietis? <...> Gyvenimo pjesei pakanka trijų veiksmų Jos pabaigą nustato tas, kas ją sukūrė, o dabar suardo; tu nei ten, nei čia nieko dėtas. Taigi išeik palankiai nusiteikęs, nes ir tas, kuris atleidžia tave, yra tau palankus.“

Spektaklio finale Viktorija Kuodytė tik jai būdingais griežtais, kampuotais judesiais iš popieriaus išlankstė trikampį. Į grindis šiek tiek padaužius jo smailę, scenoje liko laivelis. Jo kapitonė Kuodytė dingo tamsoje. Režisierius su aktore į rimtį panirusiai publikai priminė, kad valstybę turi valdyti filosofas, gerai išmanantis valstybės reikalus.

Spektakliui artėjant į pabaigą netikėtai pasigirdo bene vienintelis garsas. Jis buvo labai nemalonus: pagalvojau, kad tai gali būti nuolatinės, ne laiku, ne vietoj ir labai galingai mus persekiojančios negandos ženklas.

Recenzijos