Tie, kurie augina kalnus

Dovilė Zavedskaitė 2020 04 08 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Mano Piteris Penas“, choreografė Agnija Šeiko. Nuotrauka iš verslofoto.lt
Scena iš spektaklio „Mano Piteris Penas“, choreografė Agnija Šeiko. Nuotrauka iš verslofoto.lt

aA

Karantino metą visų pirma prisiminsiu kaip tris dienas trukusį Yoann'o Bourgeois'o šokio filmo „The Great Ghosts“ sukimą. Dar kaip Piną Bausch pauzėse, kaip Johno Bergerio „Kaip menas moko matyti“ prieš miegą / nemigose. Ir kaip keletą gyvai dar nedaug pažįstamo Šeiko šokio teatro naktų. Visų pirma - kaip naktį su „Užpustytais“, prie kurių užstrigau gal dėl to, kad užsidarius betoniniame pavasaryje akys sunkiai gali atsitraukti nuo Nidos reginių, savaip įgilintų juodo lino sijonų platybėse. Visų antra - kaip naktį su „Mano Piteriu Penu“, kuris, pasakysiu paskui, kaip tik šiuo laiku yra svarbus labiau, nei kitais laikais.

Pačios Agnijos Šeiko režisuotas spektaklis „Mano Piteris Penas“ pirmiausia krinta į akis dėl to, kad jame justi stabilūs ir ypatingi ryšiai tarp muzikos, judesio, siužetų, asmenybių ir vaizdo. Tarytum visi kūrėjai visiems būtų atidūs ir niekas neitų pirma koja: visi antromis. Nes eiti antra koja - tai eiti gerai suvokiant, kad visos kojos yra lygios, bet dėl bendros atmosferos geriau galvoti, kad vis tiek, kad ir kas, esi antra.

Į spektaklį iš kitų Šeiko kūrinių atklydusios violončelės (gyvai groja Mindaugas Bačkus, Jurgis Karbauskas, Glebas Pyšniakas, Karolis Vaičiulis). Čia jos virtusios, sakytum, pasaulį prilaikančiomis figūromis: reljefiški instrumentų kūnai ne tik palaiko melodinę santvarką (kompozitorius Svenas Helbigas), bet ir supa šią erdvę tarytum žiogai, saugantys žemę, kad ir kas čia bevyktų. O vyksta daug: juk į ordinarų sociumą įžengė Piteris Penas. Jį atpažinsi iš didelio baliono, žemo ūgio ir amžino vaiko veido, išduodančio, kad jo ląstelėse - trys 21-osios chromosomos vietoj dviejų. Šiame dokumentiniame žmoguje - tai Julius Jurevičius - įžvelgti Piterio Peno - nepaprasto berniuko, kuris niekada neužauga ir moka skraidyti - paralelę - tai vėlgi žengti antra koja paskui, o ne priešais tuos, kurių pasaulio nesuprantame, leidžiant jiems būti tais, kurie tą pasaulį lemia. Bent jau Niekados šalyje. Ir bent jau tol, kol į šią teritoriją neįsiveržia ordinari, rečiau žaisminga, dažniau mechaniška suaugusių veidų masė (šokėjai Mantas Černeckas, Inga Kuznecova, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Erikas Žilaitis, Marija Ivaškevičiūtė).

Visas „Mano Piteris Penas“ - apie galios hierarchiją ir aukštesniųjų sluoksnių grobuoniškumą: jie, net įsileisti į trapią ir neįmanomą Niekados šalį, patyrinėję ir panuobodžiavę, galiausiai čia įveda savo režimą. Nes gebame būti tik taip, kaip esame išmokyti. O būti mus moko tie, kurie garsiausiai kalba ir geriausiai šoka, o ne tie, kurie augina kalnus ir už virvelių laiko galaktikos balionus. Karantino sąlygomis prisiminti tuos kalnų augintojus - pats laikas, ir pati vieta. Todėl „Mano Piteris Penas“ suskamba dar aktualiau. Kaip tik dabar, kai nebegalime būriuotis, miniomis reikšmingai ir išdidžiai stoviniuoti miestų aikštėse, kai visi esame uždaryti savo Niekados betonuose, nebėra kas primestų tvarką ir toną tiems, kurie visada gyvena taip tyliai. Dabar nė vienas nebesame svarbesnis, garsesnis, nes paprasčiausiai NESIMATO.

Piterio Peno kalnas - tai vidury scenos stūksantis baltas tuščiaviduris lukštelis, kuriame kartais matyti Niekados šalies žemynai, kartais - pats Piteris Penas, užsiropštęs ramiai pastoviniuoti ar saugiai išbūti sociumą. Kartais tai - kiautas, po kuriuo gyventi dar įmanu, o kartais - valtis, į kurią galima priimti kažką, kas yra lietęs balioną (scenografas ir kostiumų dailininkas - Artūras Šimonis). Ypatingi momentai - kai ši visuomenė su Piteriu Penu priešaky ko nors mokosi, pavyzdžiui, judėti, kaip judama Niekados šalyje. Piteris savo būsimą draugą (šokėjas Mantas Černeckas) moko kilnoti rankas, šiam tupint ant kalno tarytum kiaušinio. Vėliau draugas moko Piterį kitko: kad tuščiai judinti rankų nereikia. Tai ne sparnai, o paprasčiausi kaulai, kaip mokoma jo visuomenėje. Svarbiausia mizanscena tampa baliono įdavimas Piteriui Penui: žemėje tai buvo kitokios būtybės ženklas, kurio čia, Niekados šalyje, ligi šiol nereikėję. Tačiau atvykėliams reikia skirtumų, žymėjimo ir nurodymo būti savo vietoje: antraip jie nežinos, kad yra svarbūs. Kad kažkas būtų svarbus, kažką reikia pažymėti kaip nesvarbų. O žymi ne tie, kuriems priklauso zona: žymi tie, kurių daugiau.

Šio spektaklio stiprybė - kad nėra gailesčio motyvo ir hepiendo: net kai laimi draugystė, valtyje vis tiek lieki vienas. Vis tiek lieki antra koja, kol pirma nuėję tūkstančiai lyderių. Kūrėjai leidžia pajusti realybę ir trina pasakiškumo pojūtį, leidžia sau šokti agresiją, pavožti Piterį Peną po kiautu ar įžūliai nepastebėti jo nueinančio, jo, stovinčio atokiau, jo, judančio kitą istoriją. Ne choreografišką, o gyvenimišką: keliant tai ranką, tai koją. Vis dėlto jo šokis - autentiškas ir savaip gražus, nekeliantis dokumentinės užuojautos, o veikiau leidžiantis priimti jį kaip kūdikį, kuris juda kaip moka ne dėl to, kad dar nespėjo išmokti kitaip, o dėl to, kad jo kūnas šiandien gali tiek. Rytoj gali tiek. Gali tiek šitame mūsų visuomenės gyvenime, kuriame šiuo istoriniu laiku irgi tikrinamės, kiek kurio kūnas po visko galės.

Spektaklyje „Mano Piteris Penas“ negalia nevirsta žiūrovo šantažu, priverčiančiu pateisinti priemones dėl socialinio tikslo. Čia viską viršija meninė kokybė: nėra ką teisinti. Dviejų - piteriško ir mechaniško - manierų šokio piešinys, tikras, į veiksmą reaguojantis Piterio Peno veidas, atpažįstamumą kurianti (ypač styginių) muzika ir mažąja tercija žemyn judantis nuolat atsikartojantis fortepijono nerimas: iš visko gimsta tokia Niekados šalis, kurią šiandien verta cituoti dvigubai. Nes atėjo pasaulinis metas visokio amžiaus, visokių kojų ir visokių balionų turėtojams pasikalbėti apie laiką, kurį lig šiol buvome įpratę vadinti Niekada.

Recenzijos