Dabarties ilgesys

Ieva Tumanovičiūtė 2020 03 04 7md.lt, 2020-02-26
Scena iš spektaklio „Memofutura“, dramaturgas ir režisierius Jonas Tertelis. A.Kazlausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Memofutura“, dramaturgas ir režisierius Jonas Tertelis. A.Kazlausko nuotrauka

aA

Valstybinio Šiaulių dramos teatro spektaklio „Memofutura“ informacinėje skrajutėje, primenančioje parduotuvių reklaminius akcijų žurnalus, pavaizduota mėsos išpjova plastikinėje pakuotėje. Nors šis ryškių spalvų dizainas suponuoja hiperrealizmą ir publicistinį tiesmukumą, scenoje, atvirkščiai, vyrauja poezija ir abstrakcijos. Už dramaturginius konfliktus ir personažų charakterius čia svarbiau sukurti bei perteikti tam tikrą jauseną.

Skrajutėje nurodoma, kad minėtas žalios mėsos gabalas yra nostalgijos išpjova, o spektaklis - vienos dalies ateities prisiminimas, subalansuotas jaunimui. Neatsitiktinai vienoje spektaklio scenoje aktorius Aidas Matutis, šokdamas rumbą, žiūrovams aiškina, kaip ciferblatiniame laikrodyje rodomas laikas, nes su juo susijusios pagrindinės kūrinio temos: ateitis, praeitis ir atmintis.

Spektaklis turi metateatrinius rėmus: pradžioje aktorius Matutis žiūrovų klausia: „Ar jums yra taip buvę: žiūrite spektaklį, o jame niekas nevyksta?“ Tada papasakoja istoriją, kaip užsisvajojęs grimo kambaryje pavėlavo į sceną. Klausimas perspėja žiūrovus, kas jų laukia, o trumpas pasakojimas įveda į patį atsiminimo procesą, juk pagrindinis spektaklio veiksmas - Josifo Baliukevičiaus vaidinamo pasakotojo dalijimasis prisiminimais. Jis pasakoja, kaip 2027-aisiais, jam išlaikius paskutinį istorijos brandos egzaminą ir vos spėjus su draugais pasilinksminti prie ežero, pasaulį ištiko skaitmeninė katastrofa. Po jos jis tapo pabėgėliu, siekiančiu patekti į Skandinaviją. Savo kelionę pradėjęs Gdanske, tęsė ją Danijoje. 2040-aisiais Lietuvos jis nebūna matęs jau trylika metų. Ši aiškiausia spektaklio dramaturgo ir režisieriaus Jono Tertelio sukurta linija apipinta įvairiais žodiniais ir veiksminiais intarpais.

Spektaklyje itin daug žodžių: aktoriai nuolatos kalba, todėl nemaža dalis teksto kaip ta išpjova yra žalia, o neapdorota negali būti suvirškinta. Anglicizmų bei intarpų anglų kalba gausa, matyt, ir reiškia „subalansuota jaunimui“. Kartais personažų žodžiai veikia kaip melodingi garsai, nes dėl jų gausos į visų prasmę neįmanoma įsigilinti. Tarkim, sąlyginio personažo su raudona ir balta veido kauke lietuvių bei anglų kalba sakomi poetiški tekstai labiau kuria atitinkamą nuotaiką nei perteikia turinį. Monikos Geštautaitės-Čižauskienės vaidinamas sąlyginis poetinis personažas - tarsi atklydęs iš praeities teatro koridorių. Be to, savo paslaptingumu jis sukelia tolimus prisiminimus apie debiutinį Tertelio spektaklį „YesMoonCan“ („Menų spaustuvės“ programa „Atvira erdvė '14“, 2014), kuriame taip pat vyravo mistinė atmosfera, nors režisierius labiau žinomas dėl dokumentinio teatro spektaklių „Žalia pievelė“ (LNDT, 2017) ir „Nežinoma žemė. Šalčia“ (LNDT, 2018).

„Memofuturoje“ paveikiausia yra muzika ir šviesos. Kosminiai Martyno Bialobžeskio elektroninės muzikos garsai tarsi išplečia mažosios salės erdvę ir nuteikia apmąstymams, o besikeičiantis spalvotas apšvietimas kelia estetinį pasitenkinimą. Šį audiovizualinį potyrį tekstais papildo aktoriai, vilkintys Ingos Skripkos kostiumus, kurių futurizmas pasireiškia praeities mados perkūrimu. Aktorė Gintarė Ramoškaitė dėvi žydrą, blizgų disko stiliaus šortų triko ir trumpą suknelę su keliomis eilėmis rauktomis rankovėmis, o Baliukevičius - jūros spalvos kostiumą, išsiskiriantį asimetriško kirpimo ir užsegimo liemene bei ilgu švarku.

Spektaklyje aktoriai ne vaidina personažus, o fragmentiškais tekstais ir veiksmais kuria būsenas, kylančias pagrindinio pasakotojo sąmonėje. Užtat čia verta kalbėti ne apie veikėjus ir jų pokyčius, bet apie atmosferą. Ji vyrauja dvejopa: apokalipsės ir nostalgijos. Baliukevičiaus apibūdinamą pasaulį po katastrofos scenoje papildo, tarkim, tamsoje išnyranti vienišo raudono prožektoriaus akis, kurianti apleistų miestų nuotaiką. O praeities prisiminimų liniją vizualiai geriausiai pabrėžia režisieriaus kurtos scenografijos funkcionalus elementas - geltona, kaip prožektoriaus filtras permatoma ekrano formos širma. Už jos išsirikiavusių spektaklio aktorių figūros įgauna reikiamą melancholišką atspalvį, primindamos nuotrauką ar filmo kadrą. Dėl pačių būsenų pobūdžio spektaklis kartkartėmis atrodo stokojantis gyvybės, anemiškas.

Futuristinėje „Memofuturoje“ ilgimasi mūsų dabarties pasaulio, kuriame vis dar egzistuoja mokykla, egzaminai, šokoladas, socialiniai tinklai ir net virtuali tikrovė, bet svarbiausia - žalia gamta. Beveik nepastebimai, tačiau neatsitiktinai, scenografijos elementai apšviečiami Lietuvos vėliavos spalvomis. Juk Baliukevičiaus pasakotojas - pabėgėlis, gimtinę palikęs emigrantas. Jo istorijose atsispindi jaunam žmogui atpažįstama ateities baimė, nerimas, egzistavimas tranzitinėje aplinkoje, besikeičiančios ir nestabilios tapatybės patyrimas ir, žinoma, atskirtis bei gūdi vienatvė.

7md.lt

Recenzijos