Balkonas su vaizdu į mus

Skaitomiausi
Daiva Šabasevičienė 2019 10 20 7md.lt, 2019-10-11
Scena iš spektaklio „Balkonas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Balkonas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

„Balkonas“ - tai, ko reikia šiandieninei Lietuvai. Tai net ne spektaklis eksperimentas, o teatro kūrinys, savita meno, o tai reiškia ir psichologine, kalba fiksuojantis tas būsenas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.

Kol spektaklis dar iki galo „nesukrito“ į savo vietas, jis gali daug ką atbaidyti, nes trunka penkias valandas. Prie penkių valandų didieji lietuvių režisūros meistrai žiūrovą jau buvo šiek tiek prijaukinę, tačiau prancūzų režisieriaus Erico Lacascade'o penkios valandos kitokios: jis nesiūlo patogiai įsitaisyti ir mėgautis teatro mistikos ir realybės sankirtomis. Režisierius tiesiog naikina lietuviškam teatrui būdingą hedonistinį požiūrį į teatrinį vyksmą. Jeigu pas mus kalbama apie vienas ar kitas problemas, lietuvių menininkai ieško patrauklių būdų jas išreikšti. Lacascade'o „Balkonas“ pagal Jeano Genet to paties pavadinimo pjesę išplečia mąstymo lauką tiek geografiniu, tiek filosofiniu požiūriu. Šis Jaunimo teatro spektaklis kalba ne tik apie žmonijos nuodėmes, bet ir apie pasąmonę, kuri gali būti nesusijusi su stebėtojo asmenine patirtimi, tačiau sudaro šiuolaikinio pasaulio esmę.

„Balkonas“ - aukštos kultūros spektaklis. Nors jo ritmas dar nėra vientisas, pati esmė labai įdomi ir verčianti pasitempti. Tai kitoks teatras, nei norėtų regėti hedonistai. Pasitelkdamas prancūzų intelektualo Genet tekstą, režisierius bando užčiuopti realybės dinamiką. Personažai ne ieško autoriaus, bet kuria save, t.y. jų pasąmonė formuoja realius pavidalus, kol išryškėja hiperrealistiniai žmonės, išlipę iš laikraščių, televizijos, iš pasaulio, kuriam svarbu tik fasadinė žmogaus pusė. Neatsitiktinai Lacascade'as yra puikus Antono Čechovo analitikas, mums brėžiantis visuomenės psichologines diagramas. Kaip kinta žmogaus būsenos nesikeičiančioje sistemoje? Ar laikas ir aplinkybės tam turi įtakos, ar vis dėlto žmogaus sandara priklauso nuo visapusiškos kontrolės, kuri įmanoma tik įjungiant pasąmonę? 

Iš pradžių atrodė, kad prancūzų režisierius, kurį žiūrovai puikiai prisimena iš lygiai prieš dešimt metų OKT sukurto spektaklio „Dėdė Vania“, yra apologetas tam tikro teatrinio stiliaus, Europoje vilnijančio eksperimentinius darbus pripažįstančiuose teatruose. „Balkonas“ savo sandara priminė daugiausia Vokietijos ir Austrijos teatruose dirbančio Nicolas Stemanno stilistiką. Sugebėjimas laisvai interpretuoti vieną ar kitą pasirinktą medžiagą, žiūrovą įtraukiant į apmąstymų verpetą, sceninio ir realaus laiko sutapatinimas suformuoja svarbią patirtį, priverčiančią žmogų analizuoti savo būsenas, - net tuomet, kai jis papuola į neadekvačias situacijas. Ir tai nėra koks psichologinis seansas, ypač Lacascade'o atveju, o nuoseklia teatrine kalba sukomponuotas kūrinys, kuris labai greitai iškristalizuoja žiūrovų srautą: vieni labiau paklūsta ir atsiduoda pirmai spektaklio daliai - vaikščiojimui po penkias stoteles, kurios įrengtos visame teatre (maloniai nustebino gražiai sutvarkytos teatro patalpos, užkulisiai ir apskritai visa teatro erdvė), kitiems įdomiau tas teatrinis antivyksmas, kelias valandas trunkantis didžiojoje Jaunimo teatro scenoje. Po spektaklio „Autonomija“ ši erdvė vargu ar patirs dar didesnį atsivėrimą, tam tikrą išprievartavimą. „Balkonas“, palyginti su „Autonomija“, - visiškas barokas, nors kalba apie tam tikra prasme panašius dalykus. Tačiau ši estetika kur kas priimtinesnė, nes yra daug arčiau mus kasdien supančio pasaulio. Štai kasdienė asmeninė judėjimo trajektorija Vilniuje Vilniaus gatve. Ypač įsimintina atkarpa nuo Labdarių iki Islandijos gatvės. Savaitgaliais eidamas po ilgesnių spektaklių ar kitų renginių prieš pusiaunaktį tarytum patenki į Raudonųjų žibintų kvartalą. Prostitutėms čia paprasčiau nei kokiame kitame Europos mieste: visos slampinėja palei namų sienas, glaustosi tiesiog gatvėje, joms nereikia staipytis įvairių aukštų namų languose. Arčiau vidurnakčio kartais tenka net alkūnėmis kelią prasiskirti, nes gatvė būna užkimšta žmonių srauto. Važiuojant pro šalį net ir taksistai primena, kad tai populiariausia vakarinė vieta. Ši vieta nepriklauso jokiai amžiaus grupei, čia - visiška demokratija. Tačiau kas joje lankosi ar „atsitiktinai“ į ją užvažiuoja - daug rimtesnis klausimas.

Apie būsenas, kurias išgyvena žmonės, atvykdami į šioje vietoje susispietusius barus, ir apie būsenas, kurios dažnai neapleidžia daugelio įvairių profesijų žmonių įvairiose kitose vietos aplinkybėse, ir kalba „Balkonas“. Kaip tas srautas žmonių pusiaunaktį pasiskirsto, kokia ši gatvė būna paryčiais, kokie aplipę stalai ir barų pakraščiai būna, vos tik tie barai vėl atsidaro, nesunku užfiksuoti. Faktas, kad ši vieta populiari net ir dieniniams pasimatymams, nes ji visiems gerai pažįstama ir net savaip artima. Dieną šią vietą renkasi įvairių įstaigų darbuotojai, čia atvyksta advokatų kontorų tarnautojai, limuzinais atvažiuoja šiaip pavieniai turtuoliai, nežinodami, kaip ir už kiek į laisvę galima išleisti savo žvėrį. Ir visa tai po fasadine prabangos dekoracija iš tamsiomis sodriomis spalvomis krintančių draperijų. Ir nebūtinai čia įvyksta išrišimai, ir nebūtinai čia ar kažkur netoliese išėjus pavyksta ką nors „išdulkinti“, svarbu, kad slaptų minčių buveinės priglaudžia ištroškusią minią. Toje pačioje gatvėje ir šokoladinė - viskas, ko reikia „buržuaziniam“ skoniui patenkinti. Ir tai tik maža mažo miesto gyvenimo atkarpa. O kas vyksta kazino ar anonimų klubuose? Kas vyksta ten, kur mūsų nėra? Mažuma jau tapo dauguma, Vilniaus centre psichologų kabinetų jau kur kas daugiau nei duonos parduotuvių. Kiekvienam aukojimui reikalingas savas avinėlis.     

Jeano Genet gyvenimas labai sodrus. Kalintas už vagystes, ištremtas iš Paryžiaus, pasmerktas myriop... Tik filosofo Jeano-Paulio Sartre'o, poeto Jeano Cocteau ir ryškiausio katalikiškos krypties rašytojo Paulio Claudelio pastangomis jam buvo suteikta prezidento malonė. Menininkai išgelbėjo savo tautos intelektualą. Jo mąstymo kultūra pranoko daugelio lūkesčius, tad jis sutelkė dėmesį į visuomenės ir atskiro individo analizę. Nepaisant to, kokiai visuomenės daliai priklausai, žmogiškųjų ydų smagratis yra toks pat, tad visiems vienodai suprantamas.

Prostitučių, politikų, bankų valdytojų, Bažnyčios hierarchų žiaurumo ir prievartos motyvai, stebuklai ir kryčiai žemyn - jų srautus ir būsenų diagramą Lacascade'as puikiai suvaldė. Prieš keletą metų teko vykti į Paryžiaus „Odeono“ teatrą, į Roberto Wilsono sukurtus Genet „Negrus“. Ir - nusivilti, nes buvo prasilenkta su muzikos ir vaizdo sintezės meistro Genet tekstu. Jaunimo teatro Genet absorbavo ir absurdo teatro elementus, ir teatro teatre situacijas. Lacascade'as puikiai suvaldė įvairius dramos komponentus, suteikdamas jiems autentiško teatro svorį. Nors ši pjesė ir daugiabriaunė, režisieriui pavyko sukurti stilingą, konceptualų spektaklį. Trisdešimt aštuonios skirtingos scenos dinamiškai sujungtos, be to, režisierius „neuždarė“ Genet klaustrofobiškame apvalkale, o leido jam kvėpuoti šios dienos deguonimi. Tai nereiškia, kad režisierius subuitino, supaprastino Genet tekstą. Nors kartais toks įspūdis ir kyla, nes aktoriai vadina Dainiaus Gintalo vertimą, kuriam praverstų ir atidesnis lietuvių kalbos redaktoriaus žvilgsnis, - ne tam, kad tekstą sunormintų, bet tam, kad šis taptų organiškesnis ir sklandesnis, galų gale ugdytų ir jį sakančių aktorių, ir jo besiklausančių žiūrovų kalbos kultūrą.

Lacascade'as sušiuolaikino tik tam tikras aplinkybes, tam tikras detales, suvokdamas, kad teatras negali būti archajiškas. Nepamirškime dar ir to, jog aktoriai, pasinaudodami aplinkybe, kad prancūzų režisierius nesupranta lietuviškai, premjeros dieną ėmė ir prismaigstė spektaklį įvairių asmeninių potyrių, tik jiems vieniems būdingų posakių. Ir dažnam pavyko, nes visa tai buvo atlikta jautriai, neperlenkiant lazdos, neprarandant profesionalumo, kuris tokiais atvejais labai priartėja prie saviveiklos.

Kristina Andrejauskaitė, Tauras Čižas, Arnas Danusas, Matas Dirginčius, Dainius Gavenonis, Giedrė Giedraitytė, Motiejus Ivanauskas, Emilija Jaujininkaitė, Ina Kartašova, Karolis Kasperavičius, Danutė Kuodytė, Martynas Nedzinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Adelė Šuminskaitė, Monika Vaičiulytė, Benita Vasauskaitė - aktoriai, patikėję visomis aplinkybėmis. Kai kurie iš jų, akivaizdu, greitina situacijas, bando individuliai keisti ritmą, tačiau spektaklio struktūros „pagreitintai“ nesutvarkysi - tai gali padaryti tik režisierius.

Pirmoji spektaklio dalis - penki skirtingos kompozicijos spektakliai, nes sukurti iš scenų, penkioms grupėms parodytų skirtinga tvarka. Tik scenų jungtys galėjo būti operatyvesnės, dinamiškesnės - per premjerą viskas vyko lėtokai, ypač laiką „marinavo“ lėti perėjimai iš vienos erdvės į kitą, būsimų scenų laukimas. Stotelės netolygios, trunkančios po aštuoniolika minučių, nors užtektų ir dešimties. Kai kuriose scenose pritrūksta sėdimų vietų, o kai kurios lieka ne visų pamatytos. Spalvotomis apyrankėmis į grupes suskirstytus žiūrovus po scenas vedžioja aktorės, vėliau įsitraukiančios ir į veiksmą. Premjeroje „mėlynųjų“ būrį pasitikusi ryžtinga, sodraus tembro balsu dėmesį atkreipianti Kuodytė nuvedė į uždarą erdvę (t.y. teatro kavinę), į kurią pas gražuolį Gedimino Storpirščio Generolą įrisnoja sulig dangum aukštas žirgas, pasipuošęs ilga kasa / uodega, o kojos / kanopos - tikros pornovakarėlių puošmenos. Net Generolas neatsilaiko būti „išdulkintas“ šios net už jį gražesnės būtybės, kurią puikiai įkūnija Ivanauskas. Toliau - Maklerio ir Žurnalistės epizodas, sukurtas iš įdomių viešų ir privačių būsenų kontrastų, kuriais žongliruoja Andrejauskaitė ir Dirginčius.

Ne visiems pasiseka pamatyti kameriškiausią sceną už siaurų durų įrengtoje erotinių prekių krautuvėlėje, į kurią užsuka seksualinis nelaimėlis. Scena intymi, gerai apgalvota ir puikiai atlikta aktorių Šuminskaitės ir Čižo. Tai tipiškas dviejų skirtingų manierų, skirtingų amžiaus grupių aktorių duetas. Šuminskaitę retkarčiais regime įvairiuose spektakliuose, o Čižas - naujai atgimęs aktorius. Jo darbas - ryškus benefisas, tam tikras spektaklio kodas, atliepiantis tiek Genet, tiek Lacascade'o slaptąsias mintis. Čižas suvaidino maniakinį iškrypėlį ar tiesiog nelaimingą, „suvytusį“ vyrą, „myžčiojantį“, trypčiojantį aplink dirbtinius falus, bandantį pasimatuoti, pauostyti, išbandyti tai, ką pramonė pagamina šio tipo žmonėms. Keliolika minučių - mini spektaklis be žodžių. Nors turinys ir lėkštas, vaidyba puiki.

Moterų scena balkone, į kurią palydi gilaus žvilgsnio Šilkaitytė, vėliau organiškai įsitraukdama į pulsuojantį Irmos ir Karmen - pragmatizmo ir net viešnamyje neapleidžiančių vizijų - dialogą, taip pat išradinga, sodri ir suteikianti žiūrovams veiklos. Ačiū Vasauskaitei, kuri žinojo, kada ir kam pasiūlyti šokolado. Šokoladas netaptų šokoladu, jeigu ne jį dovanojanti aktorė. Vasauskaitė mokėjo ne tik paklausti, bet ir išgirsti. Šokoladas šiam spektakliui labai tinka, neblogai būtų ir koks taurusis gėrimas. Šios scenos visas aktores buvo įdomu stebėti, skirtingi moterų tipai scenoje tapė skirtingus portretus. („Jis apie mane sakė, kad mano kūnas lyg būtų nutapytas Velázquezo.“)

Įtikinamai ir įspėjamai šnabždėdama, į koplyčią, įrengtą rūsyje, palydi Giedraitytė. Čia ji kartu su racionalia, blaivia Kartašovos Viržini įsakmiai diriguoja Vyskupui - Nedzinskui. Šis ypač raiškus, laisvas aktorius pasirodė įstrigęs, pasimetęs tarp epizodo prasmių, bet išsiskleidė spektaklio paskutinėse scenose, pademonstruodamas, kokią didžiulę patirtį įgijo ir vaidindamas monospektaklį „Nuostabūs dalykai“, ir improvizuodamas „Kitame kampe“: Jaunimo teatro salė net suošia, vos tik jam pasirodžius.

Teismo epizodas - intensyvus frazėmis besisvaidančių Vaičiulytės, Simono Storpirščio ir Jaujininkaitės trio, kuriame kartais susipina, o kartais atsiskiria tai, kas tikra, ir tai, kas tariama, nevaržomi geismai ir jų gniuždantis slopinimas.

Antroji ir trečioji „Balkono“ dalys vyksta didžiojoje scenoje, į kurią pakviečia Kasperavičius. Čia po kurio laiko jis ne tik visiškai apsinuogins, bet ir nužudys savo personažą, priversdamas patikėti, kad teatrinė mirtis taip pat gali būti paveiki.

Dėl netikėtų priežasčių premjerose teko vaidinti ir pačiam režisieriui Lacascade'ui. Tai ypač tiko spektakliui. Nors režisierius savo vaidmens partiją skaitė iš lapų, o žiūrovai salės šone sekė titrus, prancūzų kalba buvo lyg paties Genet žvilgsnis į esamąjį laiką. Lacascade'as - puikus aktorius, kartu spektaklį kūrusiems jaunimiečiams leidęs pajusti kitokią bendravimo kultūrą. Kaip ir jo spektakliams, jo vaidybos manierai būdingas tam tikras atsitraukimas, apibendrinimas, sugebėjimas sceninį vyksmą įvertinti per tam tikrą atstumą. Todėl tas rafinuotumas visam spektakliui suteikė gerąja prasme akademinį, profesionalų požiūrį į teatrą kaip į atskirai egzistuojančią unikalią sistemą. Šis požiūris spektaklio kartelę kilsteli aukštyn, todėl, kad ir kiek valandų jis vyktų, kiekviena scena kvėpuoja profesionalumu ir verčia aplinkinius pasitempti. „Balkone“ neteko regėti nė vieno drungno aktoriaus - visų, net ir mažesnius vaidmenis kuriančių, pavyzdžiui, Danuso, personažus įdomu stebėti.        

Kad Lacascade'as ypač kūrybingas, geriausiai įrodo viena iš paskutinių scenų, kai ir Gavenonis, ir Nedzinskas, nevengdami savo vaidybai būdingos savasties, tam tikrų emocinių pliūpsnių, patiems netikėtų improvizacinių „atitrūkimų“, vaidino greta Lacascade'o. Vos ne nugaras surėmę jie visi šėliojo kaip puikūs Genet draugai.

Aukštą spektaklio kultūrą užtikrino ir dailininkai - scenografas Marius Nekrošius bei kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė. Nekrošius, daugiausia dirbęs su šviesaus atminimo savo tėvu Eimuntu Nekrošiumi, yra sukūręs įdomių darbų ir su kitais režisieriais. „Balkonas“ - neabejotinai išskirtinis darbas. Scenografui teko apgyvendinti visą teatrą, sukuriant ir „Balkono“ specifiškumą, ir „natūralumo“ įspūdį - kad ir ant teatro lubų projektuojant seno prancūziško teatro ištapytą plafoną. Teatras teatre - Genet siekiamybė. Esant Jaunimo teatro „Balkone“, natūralumas turėjo virsti tam tikra sąlyga: „Žiūrovams reikia teatro!“ Nekrošius šiuos dalykus puikiai atpažįsta. Didžiosios scenos „barokinės“ draperijos skleidžiasi keliais sluoksniais, į rūmus ar galų gale į viešnamį vedanti kelių purpurinių aksominių draperijų paslaptis, pati teatrinė uždanga - visa ne tik preciziška, bet ir profesionaliai apskaičiuota, numatyta, patikrinta. Žiūrovas jaučiasi gerai, regėdamas „švariai“ atliktą koncepciją.

Kostiumų dailininkė Šiaulytytė Lietuvoje yra sukūrusi nemažai įsimintinų teatrinių darbų. Pastaruoju metu gyvendama Romoje, ji dar reta viešnia mūsų teatro scenose. Tačiau šis spektaklis Jaunimo teatre, taip pat naujas jos darbas su Birutės Banevičiūtės „Dansemos“ teatru, akivaizdu, daug kam vėl primins Šiaulytytę ir, reikia tikėtis, ji vėl bus kviečiama įgyvendinti režisierių sumanymų. „Balkone“ kostiumų daug. Visi jie - savaip unifikuoti, tačiau kiekvienas personažas turi ir savo išskirtinumą, tad dailininkei reikėjo atrasti detalių, kurios būtų individualios ir sykiu apibendrintos. Istorinė, vos ne mitologinė personažų personifikacija tik dėl dailininkės įžvalgų galėjo būti tokia tiksli. Šiaulytytė kostiumų grožį kuria natūraliai. Batai, perukai, kostiumų koloritas bendroje spektaklio stilistikoje nevirsta skudurais, kaip dažnai nutinka „gražius kostiumus“ kuriantiems dailininkams. Tokia sceninė organika įmanoma tik tuomet, kai režisierius sugeba įvertinti savo partnerių profesionalumą. Akivaizdu, kad tam tikri kostiumų niuansai buvo įmanomi tik stebint europietiškas madas. Vilnius dar šiek tiek per mažas, kad būtų galima stilizuoti populiarių barų, prostitučių „karalienių“ apdarus.

„Balkonas“ - spektaklis apie mus ir apie tai, ko šiandien nėra. „Balkono“ veidrodžiai atspindi personažų būsenas, vaikščiojimą po dviveidiškumo labirintus. „Balkonas“ - tai personažų skilimas ir naujas lipdymas iš šukių, suformuojant naujas būtybes. Jų esmę sudaro ne kūnai, judesiai, kostiumai, o mintys, jausmai, pasąmonė, kurią režisierius su visais aktoriais bando iškristalizuoti ir žiūrovams leisti atpažinti. Įdomu stebėti, kaip gimsta tas teatras, kaip aktoriai ne kuria, o atranda savo personažus, kaip formuojasi procesai, kurie įgauna kūnus, pavidalus, leidžiančius žiūrovui suvokti ne realybę, o tų procesų priežastis.

Taikliausias politinio viešnamio alegorijos simbolis - Karalienė, kurią įkūnija Petruškevičiūtė. Valdydama ne tik spalvingas prostitutes, bet ir daug nuobodesnius politinio Panteono prototipus, policijos vadovus, trokštančius jeigu ne turėti, tai slapta įsigyti gigantiškus falus, aktorė nesutrinka, išlieka raiški, aktyvi ir bene racionaliausia. Puikus Petruškevičiūtės balsas leidžia suvokti, kad ne politikai sudaro tautos elitą ir ne falo dydis lemia masių meilę. Žaidimo taisyklės labai paprastos: prieš tampant nemirtingam, užtenka tapti drąsiam. Viešnamio šeimininkė tampa šalies karaliene - vaikščiojančia gyva statula. Aktorė pastato postamentą savo personažui, žiūrovus paversdama ištikimais tarnais.

„Balkone“ prototipų nėra, tačiau dėl to dar baisiau, nes leidžiama suvokti problemos visuotinumą. Dviveidiška valdžia šiuolaikinėje visuomenėje suformuoja tuštumą be iliuzijų ir pasitikėjimo. XXI a. žmogaus taip lengvai neatbukinsi, žmonės aktyvūs bet kokiu klausimu, o ugnis įsiplieskia vos tik uždegamas degtukas. Ta nerimo atmosfera, ta nuolat mus persekiojanti nežinomybė - nuolatinė būsena, kurią puikiai išreiškia kūrėjai. Madingais kostiumėliais vilkintys vyrukai šiandien „kiekviename viešnamy iškastruoti“, o kekšės su spalvotais perukais per visą spektaklį rūpinasi ne tik savo vaidmenimis, bet ir teatro šviesa, kurios užgesinti neįmanoma, kad ir kaip brangiai ji kainuotų (vienas vakaras - tūkstantis eurų). „Šitos šviesos negesinu, tai kapo šviesa, ir jos reikės du tūkstančius metų! (...) O jums reikia grįžti namo, kur viskas bus dar labiau dirbtina nei čia.“

7md.lt

Recenzijos