Nes niekas kitas nepasakys

Skaitomiausi
Sigita Ivaškaitė 2019 10 16 menufaktura.lt
Mallika Taneja, scena iš spektaklio „Būk atsargi“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Mallika Taneja, scena iš spektaklio „Būk atsargi“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Jau iš karto po spektaklio supratau, kad rašyti bus sunku. Juk bet kas, ką pasakysi, bus panaudota prieš tave, bus vertinama kaip asmeniška, neobjektyvu, kad reikės būti atsargiai ir apdairiai, pagrįsti kiekvieną mintį.

O tada V. Jauniškis pist tokį: „Temų aktualumas visada kelia riziką, kai pasirenkama abejotina forma. Ir monospektaklis „Būk atsargi“, pateiktas kaip stand-up etiudas, toks teatrinis pokštas, nustebina: tema (moterų prievartavimai Indijoje) aiški ir kraupi, bet itin naivi forma ją tiesiog sunaikina kaip nereikšmingą.“

Ir (kaip rodo istorija, ne pirmą kartą) pyktis sukyla. Nori keiktis, žaibais svaidytis, prasivardžiuoti. Susivaldai, nes kitų menkinimas - negarbinga, o ir nenaudinga. Parašai post'ą feisbuke, gauni atgal, - iš buvusio dėstytojo pasiūlymą mokytis skaityti. Grįžti į šitos pastraipos pradžią, kartoji.

Ir vis tą širdį suspaudžia, nes supranti, kad nutolai nuo esmės. Tai prie jos gal ir grįžkime.

Viskas prasidėjo nuo nuogo Mallikos Tanejos kūno, stovinčio lyg indiškų apdarų kioske. Gražaus moters kūno, klausiančio savęs ir kitų, kodėl jis čia? Nes kūnas, o ne jo viduje esantis intelektas, yra „Būk atsargi“ istorijos priežastis. Palengva jos akys peržvelgia visus publikoje. Tikrai ne kartą kritiko matyta situacija. Nieko naujo. Tuomet ji pasisuka, nužvelgia mūsų akių veidrodžiuose savo nugarą, gal paklausdama, ar ji gerai atrodo, o gal ir kiek pasipuikuodama. Bet kuriuo atveju - pasitikėdama.

Pasikeitimas. Mallikos veide atsiranda šypsena. Dirbtinė, apsauginė, - kad tik kas nepagalvotų, jog ji išdidi ir tiesiog savimi pasitiki. Ne. Ne. Ji maloni, viskas „OK“. Ji rišasi plaukus. Kartą. Antra gumytė. Dar kartą. Dėl visa ko. Dėl atsargumo. Nes kai laikai blogi, turi būti atsargi.

O laikai blogi visuomet, tad ir atsargi turi būti visada. Mus, mergaites, to nuo mažumės moko visi. Jei berniukai turi būti stiprūs, drąsūs ir ryžtingi, mergaitės gi - geros, malonios, atsargios. Bet apie tai pastaruoju metu (ypač, jei auginate vaikus) kalbama itin daug. Kaip ir apie seksualinę, psichologinę prievartą prieš moteris.

Ir ne tik Indijoje, nors iš šios valstybės mus pasiekia žinios apie išskirtinio žiaurumo smurto atvejus prieš moteris. Būtent dėl to, M. Taneja ir jos įvaizdis spektaklyje labai greitai (bent jau man) tapo ne tik lokaliu, bet ir vienijančiu pavyzdžiu. Išskirtinio žiaurumo priešakyje ji skrupulingai aptaria elgesio, savisaugos pavyzdžius, pasakoja, kaip yra ieškoma kaltės priežasčių (nukentėjusių pusėje), aiškinasi ir kartoja(si) atsakomybes... Visa tai yra paprasčiausias absurdas, ką vaizdžiai iliustruoja jos nuolatinis rengimasis, apsivelkant visus scenoje esančius rūbus.

Ir tai yra visiškai akivaizdu. Čia nėra kažkokių giliai užslėptų minčių, poteksčių, simbolių. Galbūt tai ir glumina, - iki pat pabaigos lauki to BUM, apsivertimo, KAŽKO. Bet jo nėra, kaip ir gyvenime. Nes niekas nekinta, nes vienintelis bum, kuris gali nutikti nuo visko apsisaugojusiai moteriai, yra prievarta.

O ir pats saugojimasis tampa pasyviu prievartos aktu. Vyrai mums liepia saugotis, vyrai mus saugo nuo kitų vyrų... O jei vyrai tiesiog nustotų prieš mus naudoti prievartą? Argi tai nebūtų paprasčiau?

Kažkodėl ne. Kažkodėl paprasčiau yra mums imtis visų įmanomų „atsakomybių“. Nebendraujame su įtartinais tipais, „skenuojame“ kiekvieną sutiktą vyrą, parke paspartinam žingsnį, kai einame vienos, pereiname į kitą gatvės pusę, kai jaučiamės nesaugios, žvelgiame į jų akis, vildamosi nepamatyti to veriančio, po rūbais lendančio žvilgsnio.

Kasdien mes šukuojamės, rengiamės taip, kad nesukeltume dviprasmiškų klausimų, kad „atrodytume profesionaliai“ arba „padoriai“. Kada taip neatrodome? Kai rodome per daug odos. Kas tada nutinka? Galime kitiems sukelti nepadorių minčių. Kodėl? Nes daugumai kūnas yra ne intelekto buveinė, o paprasčiausias objektas. Sekso objektas. Keliantis, net ne estetinį pasigerėjimą ar pasibjaurėjimą, o tik susijaudinimą.

Ir visa tai mes darome iš įpročio, kiekvieną minutę to nebesureikšmindamos, nes esame taip įpratę.

Trumpas Mallikos spektaklis, - jos rengimosi ir pasirengimo pastangos, - yra taiklus, absurdo pripildytas kiekvienos moters išsiruošimo iš namų ritualo atitikmuo. Juk susiruošti užtrunkame vidutiniškai pusvalandį. Vyrams atrodo ilgai, ar ne? Na, tai tikriausiai dėl to, kad jiems nereikia rūpintis visomis išvaizdos atsakomybėmis, kurias „velkamės“ mes. O kur dar atsakomybės prieš kitas moteris, madą ir visas šurmulys apie tai, kad rengtis ir save išreikšti yra SMAGU? (Žr. čia.)

Ir tą pusvalandį prieš veidrodį, prieš savo įsivaizduojamą būsimą publiką, moteris yra viena. Tokia pat ji yra ir prievartos akto minutę. Todėl monospektaklio formos pasirinkimas man atrodo visiškai racionalus. Na, o jei dar kartą pasakysime žodį „absurdas“, galbūt suprasime, jog juokas čia - tik pro ašaras.

Tad grįžtant prie V. Jauniškio teksto. Kas gi ten taip įsiutino? Visų pirma - faktas, kad visame tekste M. Tanejos spektakliui įvertinti buvo skirta vos viena trumpa pastraipa be analizės, ir net be menininkės pavardės. Antra - tai, jog eilinį kartą kritikas spektaklį „nurašė“ už jo netinkamą formą. Forma savaime nėra klaida. Jei jums ta forma nepatinka - suprantama, bet tai nėra priežastis tiesiog pareikšti, jog spektaklis buvo nevykęs. Žinoma, ir formą reiktų taikliai nusakyti, nes stand-up'u to nepavadinčiau, nors ir suprantu, iš kur kyla tokia mintis.

Šitoje vietoje stabtelčiau ties dviem aspektais. Vienas - storytelling'as. Nors savotiškai galime sakyti, kad visas teatras yra istorijų pasakojimas, bet ši forma visų pirma yra susijusi su šalies religija, folkloru ir gatvės pasirodymais. Indijoje (kaip ir ją kolonizavusioje Anglijoje), šios pasakojimo meno tradicijos gilios, daugiausiai orientuotos į religinių tekstų deklamavimą su komentarais, bet lygiai taip pat - į pamokomuosius, edukacinius folklorinius pasakojimus. Nors mes iš karto prisimename savo pasakas, vis dėlto jos mums labiau siejasi su literatūra ir skaitymu, nei pasakojimu, ar, juo labiau, tiesiog gatvėje tekstus deklamuojančiu žmogumi. Ir dar: dažnas pasakotojas Indijoje savo istoriją mėgsta teatralizuoti naudodamas kaukes, lėles ir t. t., o ir humoras jiems nesvetimas.

Tad aš verčiau žvelgčiau į šį spektaklį, kaip į storytelling'ą menamoje turgaus aikštėje, kur rekvizitu tampa po ranka pakliuvusios šilko skaros ir rūbai.

O antra - ironija, absurdas, humoras... Negaliu patikėti, kad reikia kalbėti apie tai, kad nėra naivu rimtą temą pateikti humoro forma ir taip jos visiškai nesumenkinti, o, kaip jau rašiau, tokiomis priemonėmis įrodyti temos (šiuo atveju) absurdiškumą. Ar naivu yra juokauti? Man kyla dar geresnis klausimas: ko tuomet tikisi recenzentas, kaip jis įsivaizduoja nenaivų pateikimą? Su prievartos scenų „atvaidinimais“? Su ašaromis? Riksmais ir išgyvenimais? Argi TAI nebūtu naivu?

Spektaklis, kurio centras visgi buvo tekstas, pasiekė savo. Kodėl? Nes, kai atsuki viską atgal, supranti, kad jo metu nė karto nebuvo ištartas žodis „išprievartavimas“, kaip ir nesimosikuota žodžiais „prievarta“, „smurtas“, „seksas“... ir visi supratome, apie ką kalba. Nes tema yra TOKIA rimta ir apima TIKRAI daugiau, nei Indiją.

sigitaiv.wixsite.com

Recenzijos