„Madam Rubinštein“: spektaklis apie verslininkę

Ieva Tumanovičiūtė 2018 12 14 7md.lt, 2018-12-14
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Inga Maškarina spektaklyje „Madam Rubinštein“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Dėl ribos tarp meno ir kičo vis rečiau ginčijamasi bei svarstoma, ar verta analizuoti pramoginius kūrinius. Retkarčiais virsdami antropologais apie komercinį nacionalinį kiną rašo kino kritikai, bet teatro kritikai, priešingai, už „Domino“ „neužsikabino“, gailėdami savo laiko, ir tai, mano nuomone, teisinga. Pirmiausia dėl to, kad kičinių pramogų vartotojai kultūrinių leidinių neskaito, o skaitančiųjų jos nedomina. Kino pasaulyje bent jau aišku, kad pramogos - multipleksuose, menas - nišiniuose kino teatruose bei festivaliuose. Žinoma, viskas nėra taip paprasta, o pasipiktinimą visų pirma kelia niveliacija, kai meno erdvės, siekdamos pritraukti daugiau žiūrovų ir pajamų, pradeda daryti kompromisus, t.y. įsileisti komercinius kūrinius, dažniausiai taip tik nuvildamos menui ištikimus žiūrovus. Antra, atviras „elito“ žavėjimasis, tarkim, patriotiniu istoriniu kino kiču - alėjomis, kalnais ir debesimis - bei moksleivių skatinimas eiti į filmus. Nors ribos tarp aukštojo meno ir popkultūros jau seniai turėjo sunykti, vis dėlto meną nuo pramogos ir kičo kažkas dar skiria. Be to, viena yra gaminti šiuos, o visai kita - iš jų kurti meną, kaip darė, pavyzdžiui, Pedro Almodóvaras ankstesniuose savo filmuose. Todėl manau, kad dabar, kai menas tampa vis įvairesnis ir demokratiškesnis, dėl klausimo, kas jis yra, verta dar stipriau nerimauti, ir vien dėl to, kad apie tai apskritai būtų mąstoma.

Dėl minėtų priežasčių svarsčiau, ar verta analizuoti Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklį „Madam Rubinštein“. Manau, tai pramoga - dovana miesčioniui švenčių proga, tačiau rašyti paskatino aktoriai Inga Maškarina ir Valentinas Krulikovskis, abejotiname kūrinyje iš savęs pareikalavę visiško atsidavimo, taip bent kiek atsverdami kičą ir reklamą, kuri plevėsuojančiomis kosmetikos parduotuvės vėliavomis pasitiko jau ant teatro paradinių laiptų. Viduje laukė kičinio dizaino fotosienelė, eilę į moterų tualetą ir bufetą pagyvino dainininkės balsas, o merginos žiūrovėms ant riešų rišo Elizabeth Arden kvepalų aromato juosteles (šio prekės ženklo nepavyks išvengti, nes Elizabeth Arden - spektaklio veikėja). Kiekvienos žiūrovų salės kėdės atlošą puošė kvepalų mėginukas ir nuolaidos kuponas jiems įsigyti minėtoje parduotuvėje. Ši į teatrą įsileista įžūli rinkodara piktina ir stiprina nuojautą dėl kelių gyvenimo valandų praradimo. Esu prieš pramogų ir komercijos įsiveržimą į teatrą, mano manymu, skirtą menui, kuris arba ieško būdų atspindėti žmogaus būtį ir eksperimentuoja su forma, arba tobulina techniką (dažn. operos ir baleto teatrai bei filharmonijos), arba kritiškai analizuoja visuomenę bei suteikia balsą išstumtiesiems iš viešosios erdvės. Žinoma, būtų neteisinga sakyti, jog LRDT neperspėjo, kad spektaklis „skiriamas plačiajai publikai“. O tai, pasirodo, reiškia komercinį kūrinį, skirtą žiūrovų dėmesiui valdyti per proto ir subtilių jausmų atpalaidavimą ir užtikrinantį jiems malonų vakarą. Gaila, kad būtent taip teatras bando prisidurti prie nepakankamo valstybės finansavimo.

Gerai „sukaltoje“ pjesėje „Madam Rubinštein“ (2017), savotiškai pratęsiančioje XIX a. mechaniškos ir amatininkiškos „gerai padarytos“ pjesės tradiciją, atsiskleidžia australų dramaturgo Johno Misto daugiametė televizijos serialų ir filmų kūrimo patirtis. Misto komiška drama remiasi tikrų asmenybių gyvenimo istorijomis. Joje veikia dvi garbaus amžiaus kosmetikos verslininkės - į devintąją dešimtį įžengusi Helena Rubinštein bei beveik dešimtmečiu jaunesnė Elizabeth Arden ir trisdešimtmetis Patrikas O'Higinsas. Spektaklyje režisierius Raimundas Banionis pasirenka dvigubai jaunesnes aktores, taip pataikaudamas publikai ir suteikdamas jai malonumą stebėti jaunas moteris. Pjesės veiksmas prasideda 1954 m. Niujorke ir tęsiasi dešimtmetį iki 1965-ųjų, tačiau nors spektaklyje nepraleidžiama nė viena pjesės scena, slenkančių metų Raimundas Banionis neakcentuoja. Laiko ir vietos vienovės nepaisančioje pjesėje erdvėms dinamiškai keistis leidžia abstrakti Sergejaus Bocullo scenografija. Matinio stiklo siena įrėminta vaidybos erdvė su dviem odiniais kosmetologiniais krėslais primena grožio saloną ir lengvai virsta Helenos ar Elizabeth biuru, Patriko namais ar lėktuvo salonu ir t. t. O scenos gale kabantys dideli plakatai su moterų aktų reprodukcijomis iš klasikinių paveikslų nuo Renesanso iki prerafaelitų laikų pasitarnauja Londono „Tate“ galerijos scenai, kai atidengiamas Salvadoro Dalí nutapytas Helenos Rubinštein portretas (jo reprodukcijos spektaklyje nėra, svarbios pačios iškilmės). Scenografijoje yra bent dešimt moterų atvaizdų - grožio idealų, kurių kūrimą iš menininkų perėmė mados ir kosmetikos pramonė.

Spektaklyje Raimundas Banionis išryškina prieštaringą Helenos Rubinštein asmenybę ir ją sukūrusią aktorę Ingą Maškariną. Krokuvos geto mergaitės, Niujorke tapusios milijoniere, gyvenimo istorija ir stebina, ir baugina. Elegancija, išdidumas ir kilnumas Helenos Rubinštein elgesyje dera su stačiokišku įžūlumu. Ji valgo vištos šlauneles ir Krokuvos dešrą tiesiai iš seifo, nes taip pigiau, nei laikyti jas šaldytuve, juk „pinigai ant medžių neauga“. Nepritekliaus atmintis stipresnė už dabarties turtus, todėl Rubinštein taupi ir išnaudoja savo darbuotojus mokėdama mažas algas. Ji - tobula laukinio kapitalizmo atstovė, verslo imperiją sukūrusi geniali diletantė. Dėl jos kosmetologės išsilavinimo abejojama, bet ji tikrai profesionaliai prekiauja ir nugali konkurentus, net rašydama savo nekrologą sukuria kosmetikos reklamą. Nors dar nespėjo gauti koledžo garbės daktaro laipsnio, nepakaltinama garbėtroška vadina save profesore ir, žinoma, kunigaikštiene, nes antrą kartą ištekėjo už kilmingo gruzino. Vis dėlto kartais Helena Rubinštein elgiasi kilniai, be to, ji principinga ir žmogiškai klysta. Ingos Maškarinos Helena Rubinštein greit pavergia publiką.

Spektaklyje komizmas kyla ne tik iš situacijų, pabrėžiančių pagrindinės veikėjos būdo bruožus, bet ir iš kontekstų. Tarkim, Helena Rubinštein pasakoja mačiusi filmą apie pavyzdingą sūnų, stipriai mylėjusį mamą, - Alfredo Hitchcocko „Psichopatą“. Vis dėlto svarbiausias Misto komedijoje žodžių žaismas, iškraipyti posakiai, žydiški keiksmai - spektaklyje naudojamas Olgos Varšaver ir Tatjanos Tulčinskajos angliškos pjesės vertimas į rusų kalbą. Rubinštein neišmoko tobulai kalbėti angliškai, spektaklyje tai pabrėžia jos rusų kalbos akcentas, pasak kūrėjų, - Odesos žydų. Nuo pirmųjų žodžių Inga Maškarina meistriškai valdo akcentą. Kalbos maniera yra viena pagrindinių aktorės išraiškos priemonių. Helena dažnai plūstasi ir be jokių pagražinimų rėžia, ką galvoja. Ji sarkastiška ir jai malonu žodžiais įgelti kitiems ir sau pačiai. Vis dėlto šiandien imponuoja šios moters nepolitkorektiškumas ir drąsa. Prie jos tiesmuko elgesio kontrasto principu derinami elegantiški, į prabangą pretenduojantys drabužiai. Daivos Petrulytės kostiumai laisvai atkuria 6-ojo dešimtmečio madas ir to meto siluetus, todėl kartu atrodo šiuolaikiškai. Per spektaklį Helena persirengia daug kartų - ir tai dar viena atrakcija publikai.

Inga Maškarina yra iš tų penkių procentų aktorių, kurie, kaip „Dienoraštyje“ rašo režisierius Alvis Hermanis, geba „persikūnyti į ką nors kitą“, nes „likusieji visą gyvenimą vaidina patys save duotomis aplinkybėmis“. Išlaikydama vientisą personažo liniją Inga Maškarina parodo įvairias Helenos Rubinštein asmenybės puses bei jos pasikeitimą ir tai daro komiškomis aplinkybėmis, nenuslysdama į supaprastinimą. Tarkim, Aleksandra Metalnikova Elizabeth Arden kuria stipriau šaržuodama, todėl jos veikėja labiau atstumia nei simpatijas žadinanti Rubinštein. Įsimena specifinis, skardus Elizabeht Arden juokas, tačiau ji atlieka ne tik Helenos scenos, bet ir verslo partnerės funkciją - konkurentės sugeba susivienyti prieš „Revlon“ kosmetikos magnatą.

Vis dėlto lygiavertis Helenos Rubinštein partneris yra Krulikovskio Patrikas O'Higinsas, ir būtent šie aktorių kuriami personažai ir bendradarbiavimas scenoje skatina rašyti apie spektaklį, taikantį į masinį skonį. Tai ypač atskleidžia muzika (kompozitorius Faustas Latėnas): tyliai kurianti motyvus ir garsiai skambanti kiekvieną kartą keičiantis scenoms. Ji nieko nereiškia, tik turi palaikyti energiją per veiksmo pauzes, kol bus pasiruošta kitai scenai. Pasak Alvio Hermanio, „skonis - štai kas svarbiausia teatro mene“, ir jam šiame spektaklyje nusidėta.

Krulikovskis kuria sąžiningą, kuklų ir pagarbų homoseksualų jaunuolį. Šluba Patriko eisena, chaki spalvos drabužiai pabrėžia, kad jis karo veteranas. Helena sako: „Aš - apsišaukėlė iš geto. Tu - žydrasis angeliukas, tik slepi sparnelius... Pasaulis nusistatęs prieš mus, mes turime apsiginti!“ Išoriškai panašaus amžiaus aktoriams pavyksta sukurti santykį tarp skirtingų kartų personažų, tinkančių į močiutes ir anūkus. Garbingą Rubinštein amžių Maškarina kuria ne išore, bet polinkiu vadovauti ir globoti - ji viską žino geriausiai. Patriko elgesys ir požiūris atskleidžia, kad pasaulis tapo šiek tiek švelnesnis nuo atšiaurių Helenos laikų ir nebūtina nuolat būti šiurkščiam bei priešiškam. Kartų konfliktas išryškėja, kai per garbės daktaro teikimo iškilmes Rubinštein kalbą apie kosmetiką, išryškinančią moterų grožį ir jas išlaisvinančią, pertraukia užgimstančios antrosios bangos feminisčių šauksmai, kad kosmetika ir dietos jas įkalino ir pavertė vergėmis. Rubinštein požiūriu, be tokios kaip ji feminizmo išvis nebūtų, nes ji viena pirmųjų įkopė į verslo aukštumas, kai moterys dar neturėjo teisės nei balsuoti, nei gauti banko paskolą. Tačiau nauja karta mąsto kitaip, o Rubinštein jau niekada nebepasikeis. Bet akivaizdu, kad antrosios bangos feministės kosmetikos nesunaikino, o Rubinštein prekės ženklas gyvas iki šiol. „Pinigai visada laimi“, - sako Helena, patvirtindama kapitalistinę tikrovę.

Be asistento Patriko, kiti Rubinštein gyvenimo vyrai lieka už scenos ribų. „Dėl buvusių vyrų nesielvartaujama“, dabartinis kenkia reputacijai lankydamasis viešnamiuose, košmaruose iškyla naktimis ateinantis gašlus dėdė, o su savo sūnumis Helena barasi telefonu. Tik kartą režisierius nukrypsta nuo pjesės, kai finale Patrikas pasirodo vilkėdamas Supermeno kostiumą, taip sugriaudamas jautrią Rubinštein dainą ir užduodamas mįslę. Kadaise Helena išgelbėjo Patriką ir dešimt metų jie vienas kitą palaikė, dabar jis tarsi perima iš jos superherojaus vaidmenį. Supermeno motyvas susijęs ir su sudėtingais Helenos santykiais su sūnumis. Juk Raimundui Banioniui labiausiai gaila, kad ji negalėjo leisti sau būti švelni, mylėti. Pasak režisieriaus, dėl darbo ji paaukojo „savo asmeninį gyvenimą ir žmogišką laimę“. O iš tiesų Helenos veikėja tiesiog labiau nei vyrai išryškina kraštutines kapitalizmo vertybes. Helena sako: „Mes tapome stiprios ir turtingos, o moteris turi būti perekšlė“ arba „Kai vyras ko nors pasiekia - jis šaunuolis! O jeigu moteris - vadinasi, ji kalė ir gyvatė...“  

Tarp Lietuvos teatre įprastų šiuolaikinių autsaiderių, marginalų, antikinių ir šekspyriškų valdovų verslininkė Helena Rubinštein, be abejo, išsiskiria. „Mažąjį“ žmogų ir klasikinės dramaturgijos vyrą keičia verslo magnatė ir tragikomiška jos sėkmės istorija - kai iš dugno pakylama į pačią sistemos viršūnę. Pati kapitalistinė sistema, kurios pirmūnė buvo Rubinštein, šioje pjesėje, žinoma, rimtai nekritikuojama iš kairiosios perspektyvos. Užsikrečiant Maškarinos sukurtos Rubinštein tiesumu, reikėtų pasakyti, kad nors spektaklis prilygsta penktadienio filmui per komercinę televiziją, aktoriai kol kas nepasiduoda.

7md.lt

Recenzijos