Nuo istorijos iki savirealizacijos

Helmutas Šabasevičius 2018 12 02 7md.lt, 2018-11-30
Scena iš šokio spektaklio „Pareiškiu – Brandir“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš šokio spektaklio „Pareiškiu – Brandir“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Lietuvos šiuolaikinio šokio diskursą vis labiau veikia daugiakultūris kontekstas - Lietuvoje dirba nemažai su kitų šalių mokyklomis susijusių atlikėjų, vis dažniau čia savo kūrinių premjeras pristato kitose šalyse susiformavę choreografai.

Labiausiai šie procesai pastebimi Kauno ir Klaipėdos scenose - čia gyvuoja daugiau mažiau stabiliai, ne vien projektiškai veikiančios šiuolaikinio šokio trupės, kurios stengiasi naujausius savo darbus parodyti ir Vilniaus žiūrovams, o jie sudaro ženklią Lietuvos šiuolaikinio šokio bendruomenės, vartotojų ir vertintojų dalį.

Lapkričio 13 d. klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“ „Menų spaustuvėje“ parodė naujausią savo darbą - Prancūzijos choreografo Albano Richardo spektaklį „Pareiškiu - Brandir“. Tai proginis kūrinys, skirtas Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui, turintis nemažai prasminių sąsajų su XX a. Europos ir Lietuvos istorija, atsispindinčia per asmeniškas spektaklio kūrėjų - prancūzų ir lietuvių - patirtis.

Spektaklio kūrybinis procesas buvo nemažai anonsuotas ir aiškintas, nors ne visos jo išeities pozicijos tolygiai argumentuotos. Galbūt mažiausiai įtikino žadama paralelė tarp kūno ir valstybės kaip dviejų - fizinės ir socialinės - išsilaisvinti siekiančių struktūrų.

Akivaizdu, kad kūrybinis procesas, medžiagos rinkimas ir jos analizavimas, bendrų Prancūzijos ir Lietuvos sąlyčio taškų ieškojimas „Pareiškiu - Brandir“ yra ne mažiau svarbus nei rezultatas - kiek mažiau nei valandą trunkantis performansas su choreografiniais ir teksto elementais, turinčiais interaktyvių ambicijų.

Šiuolaikinis šokis jau senokai atsisakė raiškos priemonių hierarchijos ir judesį vis dažniau naudoja kaip vieną iš sudėtingos vaizdinės ir prasminės struktūros dalių, o choreografas vis dažniau ir labiau tampa režisieriumi, konkretaus judesio kūrimo atsakomybę perleisdamas atlikėjui.

Spektaklio „Pareiškiu - Brandir“ formatas turi interaktyvių elementų: Juodoji salė transformuota į socialinę susitikimų erdvę, kur besirenkančius žiūrovus pasitinka spektaklio dalyviai, sveikindami ir klausdami, kur jie norėtų sėstis. Ši priemonė pasirodė dirbtinokai žvali ir papildomo krūvio visam renginiui nesuteikė.

Choreografinis kūrinio dėmuo susijęs su retkarčiais aikštelės viduryje eksponuojamais atskirų šokėjų judesiais, kurie, sulėtinti, leidžia geriau suvokti šokėjo kūno kalbą ir paties judesio esmę. Šios mažos šokio ekspozicijos derinamos su energingais vaikščiojimais, kurie pasklinda po visą sceną ir suraižo ją griežtomis stačiakampėmis trajektorijomis.

Prieš visose keturiose pusėse sėdinčius žiūrovus defiliuojantys atlikėjai kiekvienas pasidalina asmenine istorija, priartindami „Pareiškiu - Brandir“ prie kitų šiuolaikinio teatro kūrinių, pavyzdžiui, Pauliaus Tamolės „Be skambučio“, kur kiekvieną kartą gali pajusti tik nedidelę dramaturginės visumos dalį, o jos poveikis priklauso nuo to, koks artistas ir kokią istoriją pasakoja pasirinktai žiūrovų grupei. Šiuo atveju konkrečioje vietoje konkrečiu laiku ir konkretaus „Brandir“ žiūrovo išgirstos dvi istorijos - apie tai, kaip Inga Kuznecova gaudė varles ir, įkritusi į vandenį, išmoko plaukti ir kaip Gintarė Marija Ščavinskaitė su mama vyko į Prancūziją ir vietoj kelionės į Disneilendą pasirinko raudoną kryželį, nors, kaip vėliau paaiškėjo, pinigų Disneilendui vis tiek nebūtų pakakę.

Tokios paprastos, anekdotinės asmeninės istorijos (įdomu, kokios kitų atlikėjų patirtys) vis dėlto nenuskamba banaliai; jos derinamos su XX a. istorijos datomis, skaičiais užrašytomis ant popieriaus; datos skanduojamos, vėliau lapai paskleidžiami visoje scenos erdvėje. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga 1918-aisiais, Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos 1923-iaisiais, darbdavio apmokamos atostogos Prancūzijoje 1936-aisiais - iki pat teroristų išpuolio Paryžiuje 2015-aisiais ir Lietuvos šimtmečio minėjimo sukuria logišką, užsibrėžto tikslo siekti padedantį kūrinio karkasą.

Į šį sąrašą įsiterpia 1989 m. įvykusio Baltijos kelio - unikalaus politinio performanso - refleksija ir savotiška jausminė bei prasminė reanimacija. Tai paveikiausias „Pareiškiu - Brandir“ akcentas. Sumažintoje erdvėje ir šiuolaikinio šokio mėgėjų, vertintojų, žinovų, pačių kūrėjų ir atlikėjų bendruomenėje šis „kelias“ pasiekė norimą rezultatą: iš kairės ir dešinės paimtas ir suspaustas šiltas delnas iš svetimo tapo savas, leido pajusti užsimezgusį bendrumo jausmą tiek istoriniame, tiek šokio kultūros kontekste. Šis bendrumas vėliau dar kartą pabrėžiamas ir per abstraktesnės plastinės formos duetus su bučiniais per delną, ir per paprastus apsikabinimus, dar kartą liudijančius visus atlikėjus suvienijusį bendrą kūrybinį darbą.

Spektaklio šviesų partitūrą sukūrė Povilas Laurinaitis; be jau minėtųjų atlikėjų, „Brandir“ dalyvauja Agnija Šeiko, Nielsas Claesas, Camille Cau, Mélanie Cholet, Mantas Černeckas, Marius Pinigis - pastarieji keturi, matyt, vienas kitą keisdami; spektaklyje Vilniuje nepasirodė atlikėja Jurga Šeduikytė.

Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Laikini šešėliai“, „Menų spaustuvėje“ parodytas lapkričio 17 d., jokių politinių temų neakcentavo - graikų choreografui Vangeliui Legakiui rūpėjo bendri filosofiniai ir estetiniai kūrybos klausimai.

Juodoji salė dėl Vladimiro Šerstabojevo kuriamų šviesų virto erdve su minkštuose pustoniuose grimztančiomis ribomis, savotiška auditorija, kurioje skaitoma asmeninius prisiminimus ir pojūčius reflektuojanti paskaita, susijusi su choreografui rūpimu Carlo Jungo „savirealizacijos“ klausimu.

Tekstai „Gimimas“, „Atleidimas“, „Meilė sau pačiam“, „Paauglystė“ jungiami su choreografiniais epizodais, kurių plastinė forma turininga ir atskleidžia įvairioms kultūroms priklausančių tarptautinės trupės šokėjų galimybes. Ritmiška, dinamiška pirmoji spektaklio dalis įtraukia apgalvotų judesių kombinacijomis, tačiau spektaklio pabaigoje vidinė dramaturgija pradeda trūkčioti, silpsta atskirų epizodų ir visumos konceptualus ryšys, įsivyrauja meditatyvi monotonija (choreografas - budizmo studijų magistras), juntama ir Antano Jasenkos muzikoje, kuri kartais nusileidžia choreografijai, lyg ši būtų sukurta atskirai, net ir nesiekiant formalių kontaktų. Šios monotonijos neišblaško nei efektingi, akrobatinių elementų turintys atlikėjų judesiai, nei akimirką sutrikdantis vienos iš paskutinių epizodų šokėjos klyksmas.

Spektaklio programoje įrašyti šokėjai Blake'as Seidelas ir Matthew Livingstonas (JAV), Chiara Corbetta ir Erikas Zarcone (Italija), Clara Giambino ir Marine Fernandez (Prancūzija), Jevgenijus Kalačevas (Rusija), Jasperas Narvaezas (Filipinai), Mei Chen (Kinija), Julija Mintautė (Lietuva). Nepaisant skirtingų mokyklų ir patirčių, tai „susišokęs“, judesio estetiką giminingai jaučiantis kolektyvas.

„Laikinų šešėlių“ sąsajos ne tiek su konkrečiomis idėjomis, kiek su abstrakčiomis šokio estetinėmis kategorijomis akivaizdžios ir paprastuose Kristinos Sviderskaitės kostiumuose.

7md.lt

Recenzijos