Nedera „nusižaisti“ į lankas

Aušra Kaminskaitė 2018 12 02 7md.lt, 2018-11-30
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kaltūnas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Rekonstrukcijai didžiąją salę uždaręs Jaunimo teatras sėkmingai išnaudoja kitas savo erdves. Todėl didžioji dalis sezono pradžios spektaklių rengiami, žinoma, „Salėje 99“ arba... visose kitose patalpose. Vaikams ar jaunimui skirti pasivaikščiojimai po Jaunimo teatrą pamažu tampa kasdiene praktika - ne vieną pasivaikščiojimą / ekskursiją / orientacines varžybas pristatė aktorė Aušra Pukelytė, o praėjusio sezono pradžioje režisierė Olga Lapina su komanda teatro fojė įrengė keletą kambarių, kuriuose, kaip ir daugybėje kitų teatro erdvių, įkurdino aktorių istorijas apie baimes. Šįmet lapkričio pradžioje į dar vieną kelionę - pasivaikščiojimą pavadinimu „Kaltūnas“ - pakvietė režisierė Saulė Norkutė ir scenografė Šarūnė Pečiukonytė.

Renginys prasideda nuo plauko, kurį spektaklio kūrėjos pristato Jaunimo teatro rūbinėje. Tokie plaukai lydi dalyvius per visą kelionę - tai kelių centimetrų skersmens įvairiausių spalvų „makaronai“, prikimšti (tikriausiai) porolono. Turint omenyje, kad visur besiplaikstantys arba iškritę plaukai dažniau kelia šleikštulį, kūrėjos rado žavų būdą paversti plaukus akiai malonesne materija. „Plaukai žino, kuo esame sirgę ir ką valgome“, - sako Norkutė ir patikina, kad būtent plaukai prisimena istoriją, kurią pasakoja kūrėjos. Keliaudami po erdves nesutinkame nė vieno veikėjo, tačiau visuomet susiduriame su plaukais - vienu, kuokštu, tvarkingais, susivėlusiais... Plaukų patirtys iliustruojamos garso įrašais (kuriuos neretai sunku girdėti dėl silpno garso ar triukšmo aplinkui), videoklipais, objektais ir t. t. Per vizualinius bei kinestetinius įspūdžius ir pasakojimą kūrėjos bando priartėti prie žiūrovų.

Renginio pabaigoje, regis, pavyko susidėlioti istorijos siužetą. Mergaitės Gabėtos plaukai nepaprastai ilgi ir veliasi į kaltūnus. Su sesės plaukais mėgstantis žaisti brolis iš jų pasidaro netgi futbolo stadioną. Pagaliau brolis suerzina Gabėtą, o tada supyksta ir jos plaukai, kurie pradeda garbanotis ir siausti, užtvindydami kaimynų namus ir pradangindami katinus. Situaciją suvaldo Gabėtos tėtis mokslininkas, kuris tyrinėdamas dukters plaukus supranta, kad jų elgesys priklauso nuo mergaitės nuotaikos. Broliui lieka nuoširdžiai atsiprašyti sesės, o tėčiui - atlyginti kaimynams finansinius nuostolius.

Norėtųsi pasakyti, kad istorijos siužetas šioje kelionėje nėra svarbus - esmė glūdi patirtyse, kurias dalyviai įgyja žaisdami futbolą, lakstydami tarp erdvių (kartais į kitą vietą pereinama be siužetinio ar kitokio loginio ryšio ir tai skaldo istoriją-kelionę), gulėdami ant minkšto plaukų kalno, po kėde stebėdami vaizdo įrašus ar į juos žiūrėdami pro skylutę batų lentynoje... Kelionė baigiasi stalčiais, kuriuose galima rasti daugybę simbolinių, į istoriją nurodančių detalių, todėl siužetas staiga tampa svarbus. Galima tiesiog džiaugtis spalvotais ir smagiais žaislais, tačiau vaikams siūloma pagalvoti ir užrašyti, kaip dar brolis galėtų atsiprašyti sesės ir ją pralinksminti. Ir jei spektaklis turi edukacinį tikslą, pasidaro svarbu aiškiai suvokti, dėl ko reikia atsiprašyti. Juk ne dėl to, kad berniukas sunervino mergaitę?

„Kaltūnas“ yra žaidimas vaikams, tad pasivaikščiojime ieškoti nuoseklumo ir logikos nereikėtų - juk vaikų žaidimuose taisyklės keičiasi vos kažkuriam panorėjus tapti kitu personažu ar įgyti kokių nors galių. Tiesa, nežinau, ar taip vis dar žaidžia 6-10 metų vaikai, kuriems ir skirtas „Kaltūnas“. Šiek tiek vyresnė publika (džiugu, kad pagaliau išėjome iš spektaklių „visai šeimai“ ir „žmonėms nuo 2 metų“) turbūt pasirinkta todėl, kad suprastų istoriją ir atsakinėtų į klausimus ne tik aklai spėliodama, bet ir sekdama kūrėjų brėžiamą liniją. Kartais vaikai pasirodo esą itin nuovokūs ir tada kūrėjoms tenka juos stabdyti: „apie tai - šiek tiek vėliau“. Štai ir dar vienas edukacijos kelias - pačioms kūrėjoms išmokti improvizuoti, atsižvelgiant į įvairaus imlumo vaikus.

Originalios teatro vaikams formos iškelia naują klausimą - ką tokiuose renginiuose veikti tėvams? Dalyvauti siūlantis spektaklis pirmiausia, žinoma, kviečia įsitraukti vaikus - bent jau taip supranta patys žiūrovai, kuriems akivaizdu, kad žaidimai skirti tik mažiesiems (jei kūrėjai nepasako kitaip). Šiuo klausimu žavi kūdikiams kuriančios choreografės Birutės Banevičiūtės pozicija: jos spektakliai suteikia progą ne tik vaikui patirti kažką nauja ir netikėta, bet ir tėvams pabūti ir pažaisti kartu su vaikais. Neteigiu, kad „Kaltūnas“ privalo keistis siekdamas suvienyti vaikų ir suaugusiųjų veiklą, - tiesiog pasivaikščiojimo metu ne kartą kilo mintis, kad dėl nesukonkretinto tėvų vaidmens kenčia bendra spektaklio atmosfera ir veiksmai tampa nebe patirtimis, o užduočių vykdymu. Pavyzdžiui, pakvietus lįsti po stalu stebėti videoįrašo, suaugusieji ragina tai daryti savo vaikus, tačiau, regis, nė vienas nepasako: „einam, pažiūrėsim kartu“ (vietos tikrai pakanka). Daugelyje „Kaltūno“ veiklų vaikui tenka atsiskirti nuo jį atlydėjusio suaugusiojo, taip greta smagių potyrių jis nuolat stumiamas ir į nesaugumo zoną. Tad dažniausiai vaikai spektaklyje yra dalyviai, o suaugusieji - žiūrovai. Kaip sunkiai jie partneriauja, „Kaltūne“ atsiskleidžia per futbolą: iš pradžių vaikai lengvai spardo kamuolį, tačiau nepataiko į vartus, kuriuos gina aktyvi mamytė. Ilgainiui suaugusiuosius užplūsta azartas ir jie jau beveik nebeleidžia žaisti vaikams, patys ir kamuolį spardydami, ir gindamiesi. O gal jiems tiesiog atsibodo žaidimas, kurį norisi kuo greičiau baigti?

Spektaklio aprašyme kūrėjos teigia, kad klausimais siekiama padėti vaikams suprasti bei išreikšti tai, kas jiems svarbu. Vaikai išklausomi, tačiau kartu iš jų bandoma išgauti tai, ką norima girdėti, t.y. teisingus atsakymus, kurie kūrėjoms leistų toliau plėtoti jų pasirinktą istoriją. Be abejo, struktūra turi būti ir negali leisti dalyviams „nusifantazuoti“. Tačiau pasirodė, kad kol kas kūrėjos, susidūrusios su vaikų vaizduote, jaučiasi šiek tiek netvirtai, bijo pamesti savo giją ir, užuot papildžiusios dalyvių sukurtas istorijas, kartais jas sustabdo. Tai trikdo, nes renginys, išėjęs iš klasikinio teatro ribų, naudoja jo klišes - bando išlaikyti vaikų dėmesį nuolat prašydamas jų atspėti, kas tuoj įvyks, ar įvardyti, su kokiu reiškiniu veikėjas ką tik susidūrė. O juk jei plaukuose galima žaisti futbolą, tai gal ir į kosmosą įmanoma nulėkti cepelinu?

7md.lt

Recenzijos