Vieno buto veidrodžiai šešiems personažams

Rūta Oginskaitė 2018 11 12 menufaktura.lt
„Vieno buto istorijos“ įžanga. Penki personažai laukia šešto. Glasses'n Beard Photography
„Vieno buto istorijos“ įžanga. Penki personažai laukia šešto. Glasses'n Beard Photography

aA

Kai pasirenki žiūrėti spektaklį „Vieno buto istorija“, kuris vyksta Justiniškių daugiabutyje ir yra vadinamas „audioturu po žmogaus gyvenimą“, turi pasirinkti, kaip pasieksi tokio vaidinimo vietą. Važiuosi, pavyzdžiui, kokį pusvalandį 73-u autobusu ar 7-u troleibusu. Ir tos miesto dalys, pro kurias važiuosi, irgi atrodys kaip spektaklio dekoracija, įvadas į jį. Pakeliui rikiuojasi daugiaaukščiai stiklinių biurų pastatai, pro kurių vitrininius langus kiekviename aukšte matai daugybę kėdžių priešais kompiuterius - pastatai ištuštėję, nes jau po darbo, o žmonės, kurie kasdien po aštuonias valandas žiūri į kompiuterius tuose permatomuose biuruose, turbūt irgi važiuoja 73-u arba 7-u, arba patys vairuoja namo, gal panašia kryptimi, kaip ir šeši „Vieno buto istorijos“ žiūrovai. Taip, jų tik šeši vienam vaidinimui, nes tiek telpa dviejų kambarių bute. „Turėti raktus nuo svetimų namų yra didelė privilegija. Tada esi ne svečias, esi kažkas daugiau“, - parašė dramaturgė Dovilė Zavedskaitė pjesės įžangoje.

Smalsu patirti naujas teatro formas. Jos įsiterpia ne tik į teatro meną, bet ir į žiūrinčiojo gyvenimą. Sutinki žiūrėti tokį spektaklį - turi leisti ir tai. Dovilė Zavedskaitė savo pjesėmis būtinai pasiūlys žiūrovui įsitraukti. Ne tik matyti, bet ir būti matomam. Kai žiūrėjome „8 minutes“, Sigitos Pikturnaitės režisuotas pagal jos pjesę, rizikavome tapti bet kuriuo personažu - jeigu tik aktoriai nutars priešais pastatyti personažo batus ir imti pasakoti „jūsų“, „tavo“ gyvenimo epizodus, ne itin simpatiškus, netgi visai slaptus. „Vieno buto istorijoje“, kurią režisavo Monika Klimaitė, visi šeši (vos neparašiau - personažai) įeiname į vieno žmogaus butą ir galime jį apžiūrinėti, per ausines klausydami instrukcijų („Pasidėkite krepšį, nusivilkite paltą“), ir pasakojimų apie tą žmogų, vardu Liucijus.  

„Šitas gyvenimas bus visiškai eilinis. Toks eilinis, kad jums gali pasidaryti nuobodu. Jei norėsis žiovauti, žiovaukite. Jei norėsis prigulti - viskas galima, gulkitės į sveikatą. Čia negalima tik likti gyventi. Po visko, būkite geras, pareikite namo ir gyvenkite savo gyvenimą. Ačiū“, - kalba aktorius Gabrielius Zapalskis per ausines. O mes spraudžiamės Liucijaus buto prieangyje su veidrodžiu, apkaišytu dirbtinėmis gėlėmis. Po to - virtuvėje, vonioje, tualete, svetainėje, miegamajame. Viską balsas rekomenduoja apžiūrėti, kažką pauostyti, paragauti, prisėsti, paliesti. Patirti ir pasimatuoti. Dailininkės Julijos Skudutytės kruopščiai suruoštas Liucijaus butas - nejaukus, nušiuręs, niekuo neindividualus, su kažkokiais vidutiniško reikalingumo daiktais. Nepatikėjau tik šviežutėliais apatiniais ir labai nauja patalyne, bet, tikėkimės, ši greit susidėvės. Veidrodžiai ir dirbtinės gėlės - konceptualūs, dramaturgės pasiūlyti įvaizdžiai, pagal kuriuos turėtume daryti išvadas apie Liucijų, o jo istorijų atspindyje gal įsižiūrėti ir į tą veidą, kuris žvelgia į jo buto veidrodžius. Instrukcijos, patarimai, raginimai - taip pat ne vien tekstinė „Vieno buto istorijos“ dalis, bet ir vaizdinė: du gyvenimo būdo pamokymų sąrašai priklijuoti ant šaldytuvo ir ant miegamojo sienos. O kiek jų prisiskaitome ir prisiklausome per savo gyvenimo būdą?  

Galvoju, kodėl taip jauku ir ramu buvo tada, kai išsivirę kas kavos, kas arbatos, buvome paprašyti užgesinti virtuvėje šviesą ir pažiūrėti pro langą, pro kurį kasdien mėgsta žiūrėti Liucijus. Gal tai buvo trumpas grįžimas prie įprastos teatrinės patirties, vadinamos vieša vienatve. Esi tamsoje pats su savimi, bet ir su spektaklio herojaus istorija, ir su visais kitais žiūrinčiaisiais. Gali gyventi paralelinį savo gyvenimą, klausydamasis Liucijaus įpročių, jausmų, nerimo.

Tai gana trumpas momentas kone valandos trukmės spektaklyje. Užsimiršti tamsoje ir kurti spektaklį savo vaizduotėje nebėra kada, nes balsas ausinėse jau diktuoja kitus veiksmus ir maršrutus, pakeliui pasakodamas vienišo Liucijaus, nepatenkinto savo veidu ir gyvenimu, peripetijas.

Daug Liucijaus išgyvenimų galima „užkloti“ ant savų, atrodytų, niekuo nepanašių prisiminimų ir jausenų. Vienoje spektaklio scenoje, vonioje, netgi turėjome atsakyti visų pirma sau, ar mums malonu gyventi, o atsakymą - kad mums patiems būtų aiškiau - užrašyti. „Na štai, dabar jau pats žinote, ar jums malonu, ar nemalonu gyventi. Vis dėlto reikia tą žinoti“, sako balsas. Tam kaip tik reikėjo veidrodžio. Ir negi kitų akivaizdoje užrašysi, kad „ne“?

Ar viskas gerai to spektaklio mechanizme, svarstau išėjusi iš buto. Tiksliau, ar viskas funkcionuoja kaip sumanyta ir kodėl sumanyta būtent taip? Nes mechanizmas juk naujas, jis ką tik pradėjo gyvuoti ir susiduria su pirmais žiūrovais (premjera lapkričio 11 d.) Ar tiek daug girdimų instrukcijų ir atliekamų veiksmų neužgožia žmogaus istorijos? O gal kaip tik - pabrėžia, kad gyvename nuorodų, patarimų ir pamokymų pasaulyje, ir jeigu jų klausomės, ar tada lieka laiko sau? Man pritrūko būtent to: bent minimalių pauzių stebėjimui, apsisprendimui, kuo čia domėtis, kaip čia pasijusti, ką galvoti apie tą Liucijų, į kurio gyvenimą įsispraudėme. Negalima? Gerai, pasistengsiu be instrukcijų autoriams. Jie juk bandosi, matuojasi jiems patiems naują dalyką. Režisierei ir aktoriui kartu su dramaturge dar reikia pajusti, kas iš pjesės teksto veikia, kai skaitai, t. y. kai bendrauji su „Vieno buto istorija“ kaip su literatūros kūriniu, o kas ir kaip ima veikti ar strigti, kai tai tampa teatru, nors ir netradiciniu. 

Kas yra tas, kuris per ausines mums pasakoja apie Liucijų? Juk svarbu suprasti. Sakau, tai gal pats Liucijus, kuriam pasakoti apie save lengviau trečiu asmeniu, o jis mėgsta pasvarstyti - vis penkiskart klausdamas savęs „kodėl?“, kai ieško atsakymų apie vis nesusiklostantį gyvenimą. Gal - jeigu rastum laiko tai suprasti - tai tu pats su savimi aiškiniesi? Juk turi būti priežastis tokiam sprendimui: šeši žmonės susigrūda mažose erdvėse ir per ausines susikaupę klausosi to paties teksto. O kam tos ausinės? Kam ta visa technika? Kodėl nesusitinkame su aktoriumi ir jo personažu, jeigu visi tuo pat metu girdime tą patį monologą? (Panašiai pasigedau aktorių Jaunimo teatro spektaklyje „Apie baimes“, kur itin raiškiai „vaidino“ instaliacijos ir po jas klaidžiojančio žiūrovo įspūdžiai). Ar tai todėl mes klausomės vien balso, kad joks žmogus (na, joks personažas) gyvai, akis į akį niekam nepapasakotų to, ką jis gali nematomas sakyti per mikrofoną į ausines? Ar gal tik pats sau?

Kai šitaip klausinėju savęs, kai noriu pataisyti „Vieno buto istoriją“, darau išvadą, kad turbūt tikiuosi tobulo kūrinio, tiesiog šedevro iš jaunų žmonių, kurie praktiškai debiutuoja, nors šitas spektaklis nėra visiškai pirmas kiekvieno jų darbas (tai Menų spaustuvės „Atviros erdvės“ programa). Jiems dar reikia prisikaupti patirties ir išminties. Spektakliai jau vyksta, kinta, galbūt kiti šeši žiūrovai-personažai mato juos kitaip ir kitokius. Bet „Vieno buto istorijos“ finalas buvo tai, dėl ko vertėjo laukti, važiuoti, dalyvauti. Ten buvo tikras teatras - kai tavo ryžtingas veiksmas gali padėti bent kiek sutvarkyti kito gyvenimą. Nors viena maža detale. Paslaptis, kokia. Po spektaklio išeini gyventi savo gyvenimo, važiuoji atgal pro visus kitus daugiabučius ir anuos stiklinius biurus, pareini namo - ir randi to paties finalo užuominas savo bute. Ir tai jau tavo namų istorija.

Recenzijos