Spektaklis vaikams, bet suaugusiesiems

Skaitomiausi
Kristina Steiblytė 2018 06 11 15min.lt, 2018 06 09
Kirilas Glušajevas spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Kirilas Glušajevas spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Praėjusių metų birželio pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyko šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Perskaitytos penkios pjesės, kurių dvi – skirtos vaikams. O tai itin reta. Ne tik užsienio autorių tekstų vaikams vertimai, bet ir tai, kad jie verčiami skaitymams, ne premjeroms. Abiejų pjesių autorius Carsten Brandau (Vokietija) tekstuose žaidęs su raidėmis ar skaičiais ir susiejęs pirmos mokyklos klasės turinį su santykių tema. O ji mokykloje taip pat nuolat aktuali, tik ne visada tampa pamokų turiniu.

Išklausius skaitymus buvo sunku pasakyti, kuri pjesė įdomesnė, mat režisieriai su tekstais elgėsi ne vienodai. Karolis Vilkas pjesę apie susidūrimą su kitu „Dangus ir rankos“ pakreipė link paaugliams artimesnės interpretacijos. O Giedrė Kriaučionytė režisuodama „Trijulis aukštyn kojom“ nebėgo nuo jaunesnės publikos ir ganėtinai absurdiškuose ir pernelyg žodinguose pjesės tekstuose išryškino draugystės ir santykiuose prisiimamų vaidmenų temą. Ji pasirinko labiau tradicinę skaitymams formą, kai daugiausiai dėmesio skiriama pačiam tekstui, žiūrovams suteikiama proga išgirsti autoriaus surašytus žodžius ir galimas potekstes. Karolis Vilkas daugiau dėmesio skyrė savai interpretacijai, o ne teksto pristatymui, ir taip atėmė iš pjesės progą suvilioti žiūrovus galimų interpretacijų lauku. Tad tai, kad nuo gegužės pabaigos LNDT repertuare įrašytas „Trijulis aukštyn kojom“, o ne „Dangus ir rankos“, atrodo labiau susiję su skaitymų režisieriaus pasiūlyta interpretacija nei su paties teksto, jo vertimo kokybe ar net pjesės turinio aktualumu.

Taigi apie ką nauju LNDT spektakliu virtusi pjesė? Joje pasakojama apie du draugus, kurie labai rimtai žiūri į skaičių seką. O kadangi vienas jų vardu Vienulis, o kitas – Dudulis, tai ir elgtis jiems pridera pagal vardus: Vienulis visada turi būti pirmas, o Dudulis – antras. Šis prisirišimas prie skaičių sekos, kurią du draugai išmano ir skrupulingai laikosi, neleidžia Duduliui pirmam nieko padaryti. Nes jis juk visada antras. O jei būtų pirmas? Būtų sujaukta skaičių seka ir pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Dudulis kelis kartus suklysta, bet pasaulis iš tiesų neapsiverčia aukštyn kojom iki kol prie dviejų prisijungia trečias – Trijulis. Tuomet jau Vienulio pirmenybei ir skaičių sekos autoritetui iškyla tikras pavojus. O tvarkos sutrikdymai baigiasi kaip ir žadėta – aukštyn kojom.

Kas tie Vienulis, Dudulis ir Trijulis? Pjesės pabaigoje išduodama, jog ši nesutarianti trijulė yra paukščiai, kuriems turėtų būti nusispjaut į skaičių seką. Šis paaiškinimas pjesės skaityme buvo netikėtas, mat pjesę skaitę Marius Čižauskas, Dainius Jankauskas ir Danas Kamarauskas atrodė labiau kaip trys draugai, nepasidalijantys įtakos. Vienam norint būti vadu ir visada pirmu atsirado trečiasis, nusiteikęs prieš tvarką ir kieno nors vadovavimą. Taigi pjesės skaitymas buvo apie ganėtinai universalius santykių klausimus, tinkančius bet kokiai lyčiai ar amžiui.

O jau premjeroje, kurioje vaidino Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas, Vienulis ir Dudulis atrodė esantys ne tik draugai, bet ir pora, kurioje moteriai visuomet tenka antrosios vaidmuo, kur ji visada turi paklusti vadovaujančiam, pirmam vyrui. Net jei ir vyras norėtų, kad ji ką nors padarytų pirma, taip elgtis negalima. O Trijulis – ne tiesiog naujas draugas. Jis ir vaikas, ką tik išsiritęs iš kiaušinio, ir pradėjęs kelti nelabai patogius klausimus apie pasaulio tvarką. Jis keičia buvusius poros santykius, požiūrį vienas į kitą ir savo susikurtą pasaulį. Trijuliui vaiko savybių suteikia ne tik Kilrilo Glušajevo taikliai savo veikėjui suteiktas naivus žaismingumas, bet ir scenografija (scenografas Vladas Suncovas). Iki prisijungdamas prie veiksmo jis sėdi keistai kampuotame, tačiau vis dėlto akivaizdžiai kiaušinyje, kurio lukštą pramušęs išsirita.

Nors skaityme ir spektaklyje tekstas tas pats, ta pati režisierė o skirtingi aktorių trejetai vienodai stiprūs, vis dėlto baigtas darbas nebeatrodo toks šviežiai keistas ir įdomus kaip skaitymas. Nepadeda nei scenografija, viliojusi pusiau paslėptais vaizdais ir tik artėjant pabaigai juos priartinusi, nei spektaklio atvirumas žiūrovams tiek tiesioginiu aktorių kreipimusi į publiką, tiek ir apvalios vaidybos aikštelės apsodinimu žiūrovais iš visų pusių. Visa tai atrodo labiau kaip pagražinimai, o ne apmąstytos, pasvertos priemonės, kurių naudojimas būtinas komunikuojant su ketverių – septynerių metų vaikais. Būtent taip atrodė ir Antano Dubros kurti kostiumai. Įdomūs eskizai virto nelabai funkcionaliais (tai išdavė smunkantys batai-kojinės ir iš kišenių krintančios švilpynės), keistais ir mažai su istorija ar su mažaisiais žiūrovais susijusiais rūbais. Net aktorių nuoširdumas ir jautrumas nepadėjo atgaivinti nejudrios, šaltos vaizdinijos.

Bet liūdniausia žiūrint „Trijulio aukštyn kojom“ premjerą buvo todėl, kad spektaklio erdvė, tekstų keikis, pridengiantis turinį, kiek per greiti frazių pakartojimai, trukmė – beveik visi spektaklio elementai atrodė parinkti ne tai amžiaus grupei, kurią įvardijo kūrėjai. Žiūrint premjerą atrodė, kad labiau kreipiamasi į septynmetį, ar net kiek vyresnį vaiką, bet tikrai ne į keturmetį. O komunikacijos tekstu ir vaizdu proporcija, gerokai nusvėrusi teksto naudai, net privertė suabejoti, ar spektaklis iš viso statytas galvojant apie vaikus. Nes gal užtenka vaikams parašyto teksto, o forma jau gali būti kokia tik nori?

Spektaklio turinio ir formos kreipimasis į skirtingo amžiaus žiūrovus ne toks ir retas. Taip nutiko jau ne vienam jaunam režisieriui ar režisuoti apsiėmusiam aktoriui. Kartais spektaklio tekstas kalbasi su paaugliais, o forma – su darželinukais, kartais – turinys kreipiasi į vaikais, o forma – suaugusiuosius. Ir tik kelios režisierės, daug dėmesio ir laiko skyrusios vaikų raidai, skirtingų amžiaus grupių vaikų suvokimo ypatybėms, beveik visada randa taiklius derinius. Giedrė Kriaučionytė, deja, dar nėra tarp jų. Tad „Trijulis aukštyn kojom“ nenustebino. Spektaklis yra labiau pasaka suaugusiesiems, pavargusiems nuo didžiųjų scenų, sudėtingų temų. Ir tai nėra blogai. Ypač scenoje veikiant įdomiai aktorių komandai. Tik, matyt, reikėtų neklaidinti žiūrovų.

15min.lt

Recenzijos