Pasikėsinimai į tikrumą ir normalumą

Kristina Steiblytė 2018 05 16 15min.lt, 2018 05 12
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tomo Ivanausko nuotrauka
Scena iš spektaklio „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Tomo Ivanausko nuotrauka

Kai Oskaras Koršunovas 1999 m. statė Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ Lietuvoje (ypač lietuviškame teatre) pjesės vaizduojama realybė atrodė tolima ir nepažįstama. Prekybiniai santykiai, vartotojiškumas, marginalai buvo svetima, kažkieno kito realybė. Tačiau beveik trisdešimtmetis nepriklausomybės ir beveik dvidešimt metų po šio pastatymo situaciją pakeitė, ir dabar jau tos pačios britų dramaturgų kartos, nagrinėjusios panašias temas, darbai nebeatrodo kaip nesuprantamo, nepažįstamo pasaulio pasireiškimai. Tad nors M. Ravenhillo  OKT Vilniaus miesto teatro repertuare nebėra, jame galima rasti Sarah Kane ir Martino Crimpo dramų pastatymus.

Naujausias šio teatro spektaklis sukurtas pagal M. Crimpo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“. Pjesė Lietuvoje jau statyta prieš daugiau nei dešimt metų režisieriaus Cezario Graužinio. Tame minimalistiniame spektaklyje akcentuotas vaizdavimas, atvaizdavimas, buvimas nuolat kintančiuose vaizdiniuose, užgožiančiuose realybę. Balandžio 25 ir gegužės 1 d. OKT Vilniaus miesto teatro studijoje Ašmenos g. įvykusi „Pasikėsinimų į jos gyvenimą“ premjera akcentuoja kiek kitus pjesės ir dabartinio gyvenimo aspektus.

Spektaklis, kaip pastaruoju metu ganėtinai dažnai nutinka Ašmenos gatvėje, gimė iš baigiamojo Oskaro Koršunovo vadovauto aktorių kurso darbo. Tačiau tarp naujausių teatro spektaklių „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ išsiskiria tikslumu, aktorių santykių gyvumu bei temos aiškumu ir aktualumu. Prie to prisidėjo ne vienas komandos pasirinkimas. Tačiau bene naudingiausia čia, regis, pati pjesė, kūrėjams siūlanti tekstus, istorijas, bet ne personažus, santykius ar pastatymo sprendimus. Be to, tokia interpretacijoms atvira pjesės forma atsiveria ir konkrečiai vietai bei laikui svarbių temų, aktualijų įterpimui.

Tad O. Koršunovo pastatyme gausu nuorodų į naujausias ar kiek senesnes pasaulio ir Lietuvos aktualijas. Čia ir #metoo, ir „Mergaitė nekalta“, ir terorizmo bei imigracijos baimė, ir Volkswagen Vabalo reklama, primenanti dabartinės Europos politikos posūkį dešinėn, kai kurių šalių vadovams desperatiškai mėginant priminti apie europietiškas vertybes, jų svarbą, tuo pat metu kitų Europos Sąjungos šalių vyriausybėms iš tų vertybių atvirai tyčiojantis. Nemažai spektaklyje yra ir senos bei naujos kultūrų susidūrimo, tradicijos ir novacijos priešpriešos atskleidžiamos ne tik alternatyviais Anės gyvenimais, bet ir aktorių santykiais scenoje. Mažos reklamščikų komandos, bandančios breinstorminti, kas dabar vyksta su Ane, vadovas vyras spektaklyje daugiausiai klausosi kitų vyrų, mąstančių stereotipiškai vyriškai, apie pinigus ir seksą. O štai moterys čia tam, kad pasakojimas pasipildytų gražiomis detalėmis, bet ne tam, kad kurtų savarankiškai. Taip šiuolaikiškumu, verslu ir pardavimais dangstant niekinamą požiūrį į moteris ir toliau gyvenant pasaulyje, kur moterų lygybė egzistuoja tik ant popieriaus. Apskritai, scenoje rodomame pasaulyje kuriama moterimis, apie moteris, čia jos ir sukuriamos. Ir lygiai taip pat aukojamos. Nes, pasirodo, ir dabartiniais visa ko pirkimo ir pardavimo laikais, norint kokio nors atpirkimo, mergelę paaukoti būtina.

Tad spektaklyje labai ryškus, jau pirmaisiais kadrais (spektaklis prasideda ir baigiasi gyvai filmuojamu ir transliuojamu vaizdu) atskleidžiamas pasakojamas apie galios santykius. Kas gali rinktis ir kurioje situacijoje? Ar Anė - taip ir nepasirodantis spektaklio personažas apie kurį spektaklio metu pasakojamos vis kitokios istorijos - gali rinktis? Štai spektkaliui jau įsibėgėjus scenoje greta vienas kito susėda Kamilė Petruškevičiūtė ir Artiomas Rybakovas, užsimetę dideles striukes su už nugaros, ant sienos, projektuojamu vaizdu aiškiai leidžiantys suprasti, jog veiksmas keliasi į kaimą. Tik nebūtinai tikrą, o greičiausiai vaidinamą priešais žaliąjį ekraną. Taip susėdę jiedu pasakoja apie Anę, visur keliaujančią su tėvų dovanotu brezentiniu maišu pilnu akmenų. Aktoriai pasakoja tarytum būtų Anės tėvai, be galo ja besididžiuoją, bet ir visiškai nesuprantą. Ar Anė pasirinko kokioje šeimoje ji nori užaugti? Ir ar pati pasirinko bastymąsi po pasaulį su tuo akmenų pilnu maišu? Žinoma ne - juk ji yra išgalvota. O jei vis dėlto ji tikra? Tuomet, matyt, irgi ne - jai tokią gyvenimo viziją pardavė tokie patys vizijų, geismų prekeiviai, kokie yra jaunų aktorių komandos kuriami reklamos agentūros darbuotojai.

O šie „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ įvairūs: nuo savo komandos pasirinkimus nuolat kvestionuojančio viršininko (A. Rybakovas), iki beveik nieko nepasakančio kiek maniakiško Luko Malinausko operatoriaus, nuo daug kalbančios ir specifines žinias demonstruojančios K. Petruškevičiūtės iki gana tylios ir nedrąsios biuro kolegės Tauros Kvietinskaitės, nuo daug kalbančio ir dėmesio reikalaujančio Aido Jurgaičio iki viską fiksuojančio ir progų pasireikšti ieškančio Oskaro Vygonovskio. Tiesa, nors šie personažai vis pasirodo, pastovių vaidmenų, kaip vienos siužeto linijos, spektaklyje nėra. Pavyzdžiui, Žygimantė Elena Jakštaitė spektaklyje - ir nekalbi kolegė, atliekanti sekretorės funkcijas, ir pop daininkė, ir naktinio Anės gyvenimo žinovė, ir ateivė, ir smuikininkė... Funkcijas ir vaidmenis keičia visi spektaklio aktoriai. O kadangi scenoje nėra nei vieno stabilaus vaidmens, konkretaus personažo, tai visi septyni yra vienodai būtini spektaklio veiksmui. Ir vienodai įdomūs stebėti. Nors kai kurios scenos ar duetai ir išsiskyrė. Pavyzdžiui, jau minėta K. Petruškevičiūtės ir A. Rybakovo pokalbio, nuolat pertraukiamo iš dėžės pasirodančios Ž. E. Jakštaitės (minimalistinės spektaklio scenografijos autoriai - random heroes), scena, dėmesį prikausčiusi aktorių santykiu ir tiksliu atlikimu.

Tačiau greta maloniai netikėto aktorių darbo spektaklyje nemaloniai keistai atrodė kritikos menui, ypač teatrui, vengimas. Išryškinant nebent tik kartų konfliktą dėl estetikos ir vertybių, tikslų. Regis kritikuojant vaizdinių ir geismų, kuriais visi esame persisotinę, fabrikais tapusias reklamos agentūras, kritikuojant tuos, kurie manipuliuoja savo galia formuoti nuomonę, pamiršta, kad ir teatras, o ypač ryškiausias, estetine prasme įtakingiausias Lietuvos režisierius, turi galią daryti tą patį. Žinoma, ne tokiu pačiu mastu ir juo labiau ne visada taip pat efektyviai kaip kiekviename gyvenimo aspekte nuo pat gimimo iki mirties sau vietos randanti reklama. Vis dėlto, kiekvienas spektaklis yra manipuliacija personažais ir žiūrovų jausmais - anėmis ir mumis. Kiekvienas spektaklis, kaip ir kiekviena reklama, kaip ir kiekviena Anės gyvenimo versija, yra pasikėsinimas į gyvenimo tikrumą ir normalumą.

Šis pjesės pastatymas, regis, teigia, kad dabartyje apskritai nei tikrovė, nei bet koks normalumas nebėra galimi. Nes visi pralaimėjome kovoje dėl galios rinktis ir spręsti patys. Beliko tik suktis ant biuro kėdės bukai žiūrint priešais save. Ir vargu ar dar ką nors bematant. Tokia M. Crimpo teksto versija žiūrovų nebeturėtų stebinti taip, kaip prieš beveik dvidešimt metų stebino „Shopping and Fucking“. Ne tik režisieriaus stilius ir darbai jau gerai pažįstami, bet ir spektaklyje rodoma realybė sava. Tad ir sukrėsti, šokiruoti, priversti jaustis nepatogiai ar išplėšti žiūrovus iš gyvenimo tėkmės spektakliui bus sunki užduotis. Bet dėl aktorių charizmos ir pastangų vis dėlto įgyvendinama. 

15min.lt

Recenzijos