Susidoroti su išsišokėliais popieriuje, bet ne realybėje

Aušra Kaminskaitė 2018 04 29 15min.lt, 2018 04 25
Eimantas Pakalka Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pamišėlis“. OKT archyvo nuotrauka
Eimantas Pakalka Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pamišėlis“. OKT archyvo nuotrauka

aA

Po pirmosios „Revizoriaus” premjeros Peterburge Nikolajus Gogolis nusivylęs rašė savo motinai, kad visame peterburge tėra koks penketas žmonių, iš tiesų suprantančių meną. Tačiau ką tuo metu reiškė suprasti meną? Žiūrovai ir kritikai, XIX a. pirmoje pusėje svarstė, kiek tikroviški yra Gogolio vaizduojami personažai, kiek tiksliai jie pristato carinės Rusijos gyventojus. Tik kad Gogolis, matyt, ne apie carinę Rusiją rašė - kitaip jo kūryba nebūtų verčiama į daugybę pasaulio kalbų, statoma teatro scenose ir leidykloms nereikėtų vargti iš naujo leidžiant prieš beveik du šimtus metų parašytus tekstus.

Lietuvos teatro kontekste Gogolio kūryba dažniausiai asocijuojasi su 2001-aisiais pastatytu ir iki šių dienų rodomu Rimo Tumino „Revizoriumi“. Tuo tarpu daugiausiai kartų profesionalioje Lietuvos scenoje interpretuotas ukrainiečių kilmės rusų rašytojo kūrinys - apsakymas „Pamišėlio užrašai“. Iki šiol žymiausias Lietuvos Pamišėlis (kurį vyresni žiūrovai vis dar prisimena išeidami iš naujesnių pastatymų) - Valentinas Masalskis, suvaidinęs „Pamišėlio užrašų“ istoriją prieš maždaug trisdešimt metų. Aktoriui tuo metu buvo kiek virš trisdešimties. Įdomu, kad vaidinti keturiasdešimtmetį personažą, per visą savo gyvenimą taip ir neužsidirbusį aplinkinių pagarbos, likusį ant žemo karjeros laiptelio, renkasi visai jauni aktoriai. Po Masalskio tai daugiausiai buvo studentai, išvystę studijų darbus iki pilnų spektaklių. Taip 1992-aisiais atsirado Dainiaus Kazlausko, 2012-aisiais - Vainiaus Sodeikos, o 2018-aisiais - Eimanto Pakalkos Pamišėliai. Pastarasis aktorius - naujausias Gogolio veikėjas Lietuvos teatre, valdininkas Popriščinas Oskaro Koršunovo režisuotame „Pamišėlyje“.

Prieš „Pamišėlio“ premjerą režisierius Koršunovas citavo Gogolį: „Juk šitiek pavyzdžių istorijoje: koks nors paprastas, ne tai, kad bajoras, šiaip sau koks miestietis arba net valstietis - ir staiga pasirodo, kad jis koks nors didžiūnas, o kitąsyk net valdovas“. Frazė tiksliai apibūdina „Pamišėlio“ siužetą - keturiasdešimtmetis plunksnų smailintojas, nebeturintis galimybių pakilti iki aukščiausių postų, ima vaizduotis esąs svarbesnis už skyriaus vadovą, vėliau - svarbesnis už generolus ir galiausiai pakelia save iki Ispanijos karaliaus pareigų. Pakalkos Popriščinas - tipiškas smulkus valdininkas, primenantis savo pavardėje užkoduotą spuogą (rus. pryšč - spuogas) - mažas, nereikšmingas, tačiau vis iškylantis ten, kur mažiausiai reikėtų. Spektaklio pradžioje išėjęs prieš publiką jis pradeda pūstis - kelia krūtinę, pučia pilvą, žandus - kol kūnas nebeišlaiko ir prasideda pasakojimas. Jau pirmuose sakiniuose aktorius demonstratyviai pabrėžia žodžius , man, mane, po kiekvieno jų išlaikydamas nedidelę pauzę - idant visi suvoktų didelę jo reikšmę, kurios šiaip nepastebėtų. „Pamišėlis“ - tai Popriščino dienoraštis, pasakojimas apie jo galvoje vykstantį padėties ir reikšmingumo augimą. Tai didybės manijos kamuojamo žmogaus kelionė į tašką, kuriame jis aplinkiniams pradeda diktuoti savo ligos jam pačiam diktuojamas sąlygas. Būtų galima brėžti paralelę tarp spektaklio ir Lietuvos Seimo situacijos, kai įstatymus visiems piliečiams rengia žmonės, iki tol užsiiminėję sodininkyste, imtynėmis ar tiesiog studijavę. Tačiau paralelę galima tik lengvai užkabinti, nes spektaklis vystosi kita linkme - jei tokiam Seimui tarpti leidžia daugybė piliečių, tai Popriščinas nugesinamas vos peržengęs leistiną ribą.

Už scenos veiksmą „Pamišėlyje“ atsakingas ne tik aktorius. Dienų, įvykių pasikeitimą nurodo personažo pasidemonstravimas prieš kamerą it prieš veidrodį: žiūrovai taip pat stebi filmuojamą medžiagą galinėje sienoje, taip eilinį kartą prisimindami, kuo gyvena daugybė internetu besinaudojančių žmonių - ekshibicionistų pasirodymais. Šviesos spektaklyje koreliuoja su personažo tekstu, veiksmais ir būsenomis. Prireikus apšviečiama publika, persikėlus į pasąmonės lygmenį šviesa gali išryškėti ar intensyviai mirkčioti - atliepiami personažo poreikiai. Galinėje scenos sienoje kartas nuo karto matomos iš istorinių vaizdų sudėliotos projekcijos (autorius - Kornelijus Jaroševičius) kuria asociacijas (nacių Vokietija, etc.), tačiau, priešingai nei šviesos, nepalaiko personažo veiksmo. Tam įtakos turi ir nedidelė salė, kurioje arti esantis aktorius sutraukia visą dėmesį ir visomis prasmėmis užstoja vaizdus galinėje sienoje. Tuo tarpu muzikiniai sprendimai (už muziką atsakingas Dominykas Digimas) spektaklyje išties įdomūs - keletą kartų teko išgirsti atbulai paleistus klasikinės muzikos įrašus. Keistas jausmas - supranti, kad galėtų skambėti Popriščino apsilankymo aukštosios kultūros renginiuose iliustracija, tačiau viskas apverčiama ir vietoj malonios harmonijos pradedi jausti kliuvinius, nepatogumą - galbūt tai, ką pats Popriščinas nuolat girdi savo galvoje.

„Pamišėlis“ nėra valdininko išprotėjimo istorija - šis žmogus yra ligonis nuo pat pradžių. Pačioje Gogolio apsakymo pradžioje papasakotas šunų pokalbis jau nurodo liguistą Popriščino psichiką. Tai atskleidžia ir Pakalkos vaidyba: turėdamas monospektakliui reikalingą energiją, gebėdamas akimirksniu keisti santykį į tekste nurodytas situacijas, aktorius veda vos matomą prastėjančios būklės liniją. Šokinėjimai nuo vienos emocijos prie kitos, be abejo, yra ryškus dvasinės ir psichinės negalios požymis, tačiau iki pat atsidūrimo psichiatrinėje ligoninėje veikėjo emocijos šokinėja, nedarydamos jokios įtakos bendram Popriščino santykiui į realybę. Čia jis aistringai įsimyli, čia įėjus meilės objektui sustabdo laiką, čia su milžiniška energija atiminėja iš šuns laiškus, nekantriai juos skaito ir beskaitydamas įsižeidžia, o tada atsistojęs prieš publiką be garso pravirksta. Beje, pastaroji scena žavi tik techniškai. Norisi, kad Popriščino ašarų scena sutrumpėtų, nes nors ašaros pailiustruoja valdininko būseną, procesas aktoriui verkiant nesivysto ir scena lieka tokiu pat pasidemonstravimu kaip ir man pabrėžimas spektaklio pradžioje.

Įdomus Popriščino pasiskelbimo Ispanijos karaliumi procesas. Pradžioje tik kalbėdamas apie „tikrąją“ savo prigimtį ir padėtį, galiausiai jis paverčia save karaliumi vizualiai - persirengia tik užpakalį ir genitalijas dengiančiais apatiniais bei juodu lietpalčiu. Ispanijos karalius - ekshibicionistas, tuščiagarbis, kaip ir pats Popriščinas, juo pasiskelbęs vien tam, kad būtų laikomas geresniu nei yra iš tikrųjų. Aktoriui persirenginėjant už širmos, jo „virsmo“ metu scenoje pasirodo Popriščino kambarinė Mavra (Malvina Matickienė) ir rankose laikydama kibirus abejingu veidu liaudies šokio žingsneliais apsuka ratą aplink sceną. Absurdiškas intarpas primena Lenino žodžius, jog kiekviena virėja (šiuo atveju - melžėja) gali valdyti valstybę - juk šiandien ir matome, kad į valstybių valdymą pretenduojantiems asmenims keliami vis mažesni išsilavinimo, gebėjimų, ypač - moralės reikalavimai. „Pamišėlyje“ Popriščino „karaliavimas“ trunka labai trumpai, nes vos pradėjęs demonstruotis darbo vietoje, jis tuoj pat išsiunčiamas „į Ispaniją“ - psichiatrinę ligoninę, kurioje šis spuogas galutinai išspaudžiamas: čia jis ne gydomas, o toliau varomas iš proto, kol beprotystė užslopina bet kokius aplinkai nemalonius veiksmus. Ir tai, paradoksalu, mums yra laiminga pabaiga - žmogelis, siekiantis aukšto posto vien dėl egoistiškų interesų, sustabdomas ir sudorojamas negrįžtamai, taip, kad nebekeltų grėsmės visuomenei.

Lyginant su spektaklio premjera Vilniuje vasario mėnesį, balandžio mėnesio Pakalkos personažas stipriai paaugęs, aktorius jaučia malonumą ironizuoti, kiek mažiau skuba pereiti nuo vienos scenos prie kitos, nors teksto prasmes vis dar artikuliuoja sunkiai. Kalbu ne apie balso galimybes - kamerinei OKT studijos erdvei visiškai užtenka aktoriaus siunčiamo garso. Tačiau Pakalka ne itin rūpinasi tuo, kad publika suprastų Gogolio papasakotos istorijos siužetą. Įvykių čia daugybė ir visi jie nuskamba tekste, lydimame pasakotojo nuotaikų ir būsenų kaitos. Tuo tarpu aktorius, susirūpinęs pastarųjų vystymu, neretai pamiršta sudėlioti akcentus pačiame tekste, kuris dažnai lieka vien fizinių veiksmų užpildu. Žinant Gogolio apsakymą susigaudyti kiek paprasčiau - vienos frazės užtenka suprasti, apie kurią sceną kalbama ir koks buvo naujos Popriščino isterijos išeities taškas. Tačiau neskaičius teksto ar jį primiršus dažnai nebeįmanoma susigaudyti, kada ir kodėl įvyko pasikeitimas, kur atsidūrė Popriščinas. Tai gali būti susiję su dar neatrastu aktoriaus santykiu su publika. Kol kas neaišku, ar publika yra jo klausytojai, ar pagalbininkai, o galbūt teisėjai? Gal jis tikisi supratimo, o gal tiesiog juokina susirinkusius?

Spektaklyje nuskamba apsakymo tekstas: „Paskui perrašiau labai gražias eilutes: „Vakar tik mačiau dūšelę, jau atrodo metai jau. Kaip gyventi man bedaliui - galima nebe, sakau.“ Turbūt Puškino kūrinys“. Tai, kaip Pakalka ištaria paskutinius žodžius, galėtų tapti nuoroda jo santykiui į žiūrovus. Už jo sakomo teksto slypi apsimestinė pagarba: mes juk visi čia išsilavinę žmonės ir puikiai atpažįstame didžiųjų klasikų kūrinius, ar ne? - tokią pašaipą sufleruoja Popriščino tonas, jam tikslinantis su publika dėl eilučių autoriaus. Juk iš tiesų „Pamišėlyje“ publikai sudaromos sąlygos jaustis pranašesne už scenoje veikiantį pesonažą. Popriščinas - komiškas veikėjas, pajuokos objektas, ilgą laiką leidžiantis iš savęs juoktis. Jo pastangos suteikti sau kuo daugiau reikšmės apeliuoja į visų mūsų, paprastų miestiečių ar valstiečių, galios ir pripažinimo troškimus. Jeigu aktorius atrastų būdą, kaip apgauti publiką - jai pataikauti, o tada leisti suvokti, kad pačiuose žiūrovuose viso spektaklio metu vyko Popriščino istorija - „Pamišėlis“ įgautų ypatingą reikšmę.

Nesutikčiau su „Pamišėlio“ režisieriaus Oskaro Koršunovo teiginiu, jog Gogolis kalbėjo pranašiškai. Argi tai, kas žmogiška, ir kas cikliškai kartojasi istorijoje, gali būti pavadinta pranašyste? Jei šiandien visuomenės nusivylimas profesionaliais politikais leidžia kalbėti apie išsipildančius paprastų žmonių norus valdyti, tai po keliasdešimties metų „Pamišėlio užrašus” kas nors interpretuos kaip eilinio žmogaus bandymą įrodyti, jog jis rinkai ir visuomenei kur kas reikalingesnis už suprogramuotus robotus. Publika žiūrės ir juoksis, koks beviltiškas tas Popriščinas. O garsiausiai juoksis pats Gogolis: „Šiuomet viską aiškiai mato dabarties karta, stebisi paklaidomis, juokiasi iš savo pirmtakūnų neišminties, nematydama, kad dangaus ugnies išraižytas šis metraštis, kad šaukte šaukia kiekviena jo raidė, kad iš visur sminga baisus pirštas į ją, į ją pačią, į dabarties kartą; bet juokiasi dabarties karta ir, pasikliovusi savimi, išdidžiai pradeda naują eilę klaidų, iš kurių taip pat vėliau pasijuoks palikuonys.“[1]


[1] Zolotuskis, I. Gogolis. Vilnius: Vaga, 1982, p. 241-242.

Recenzijos