Mirtis, meilė, atgaila

Dalia Jakaitė 2018 04 11 literaturairmenas.lt, 2018-02-09
Sceena iš spektaklio „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Sceena iš spektaklio „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Iš mano subjektyvių įspūdžių apie Sauliaus Šaltenio romaną „Kalės vaikai“ kiek daugiau nei prieš du dešimt­mečius: kelis vieno asmens mirties ir gyvenimo variantus jungiantis ir taip įtraukiantis pasakojimas; kitoks Donelaitis; personažų karnavalas, kuriame išskirtinį vaid­menį atlieka Lotė Sužadėtinė.

Išskirtinė ji yra ir Klaipėdos dramos teatro naujame Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kalės vaikai“ . Lyginant su romanu, čia ypač „sukeistinta“. Todėl, nors meilės erosas, pirmiausia siejamas su Lote, yra vienas ryškiausių diskursų spektaklyje, šį svarstymą pradėsiu gana tradiciškai - nuo mirties pasijos (ar pasyvumo).

Prasminę bei stilistinę mirties dominantę, jos tikroviškumą ir kartu sąlygiškumą spektaklyje pirmiausia įkūnija ypatinga Kristijono (vasario 4 d. spektak­lyje - akt. Aurimas Pintulis) vieta bei paskirtis beveik per visą veiksmą būti mirusiam. Tai tarsi Balio Sruogos „Milžino paunksmės“ Vytauto - istorijos karnavale veikiančio ir kartu neveikiančio herojaus - variantas. Nors pagal S. Šaltenio romano fabulą spektaklio pradžioje pašarvotas Kristijonas nestebina, vis tiek atsiranda savotiškas poreikis jį prikelti, priversti ką nors padaryti ar pasakyti. Spektaklyje nelieka to, kas romane atrodė svarbu, - žodžiu ir veiksmu pamokslaujančio Kristijono. Kita vertus, tokia ir yra koncepcija, o horizontali Kristijono statika tuo pat metu yra ir dinamiška. Ji provokuoja žiūrovo žvilgsnį, priversdama, sakytum, užpildyti tvyrančią tuštumą, kurią įmanu suvokti ir simboliškai - kaip istorinės Donelaičio atminties stygių. Ilgai gulėjęs Kristijonas išties pakyla iš lovos, ištaria kelias nutrūkstančias frazes, pajuda neaiškia kryptimi. Su ironiškais mirties atributais, magiškojo realizmo stiliumi „prisikėlęs“ Kristijonas - romanui būdingo bandymo numirti, mirties laukimo ar primestos mirties (silpnaprotystės) sceninis variantas. Išprovokuotas, išlauktas yra ir spektaklio pabaigoje išrėktas Kristijono pamokslas. Tiesa, galėjęs būti kone aukščiausias draminės įtampos taškas, jis, sakyčiau, neįvyksta. Lieka keistas ne tos erdvės, ne to laiko įspūdis; nebent toks ir buvo sumanymas - sukurti dėl vienos ar kitos priežasties neįvykusio ir savo erdvės nesuformuojančio pamokslo dramą.

Tiek romane, tiek spektaklyje miršta ne tik Kristijonas. Miršta Lotė, jos šeima, Lotės ir Kristijono šeimos kalytės, Karvelis... Tačiau ne tik apokalipsės, visiškos tamsybės, aklumo lyg prieš marą (kaip rašoma romane), bet ir karnavalizuotai žaismingos mirties įspūdį sustiprina spektaklyje variantiškai kartojama frazė „mirtie, kurgi tavo geluonis“ (kurgi tavo dantys...), kiti žaidimo su mirtimi pavidalai. Vienas svarbiausių momentų šioje mirties, graudžiai ironiško ir kartu dramatiško atsisveikinimo su savo ar kito gyvenimu istorijoje (istorijose) yra atgaila. Būtent dėl šio fenomeno spektaklyje viskas prasideda nuo varpininko Karvelio (akt. Darius Meškauskas), kuris yra savotiškas Kristijono kaip pamokslininko alter ego. Buvęs piemuo, paskui varpininkas, o dar ir ūkininkas Karvelis yra vienas svarbiausių personažų, be kurio nebūtų visos romano ir spektak­lio fabulos, be kurio nebūtų ir vieno esminių klausimų, ką reiškia suprasti Kristijono raštų ir gyvenimo vertę. Todėl visai suprantama spektaklyje jį pasirinkti kaip pagrindinę visos istorijos ašį, įtaigiai derinant atgailautojo ir pasakotojo tapatybes. Kūniškai paveikią atgailos istoriją nuo pat pradžios kuria Karvelio plastika, sunkus medinės kaladės tąsymas ir mėtymas, į kurį - kaip savotiškas šios istorijos tarpininkas ar net lėmėjas - įsitraukia ir trumpam prisikėlęs Kristijonas. Tai yra atgailos, o kartu ir nuolat grįžtančių nuodėmių objektas. Karveliui apsikabinus savąjį medžio gabalą ir besirangant, pakylant ir vėl žemėjant, nuskamba aktoriaus balsu imituojamas varpas - čaižus, staiga nutrūkstantis garsas, visai svetimas tikram varpui. Šis varpininko skundas - puiki įžanga į visą tolesnę žmogaus ir tam tikros bendruomenės, jų mirties ar vis dėlto išlikimo istoriją. Paskutiniu ir aukščiausiu atgailos tašku tampa kažin kurį iš „Dieviškosios komedijos“ (E. Nek­­rošiaus spektaklio) ratų primenanti Karvelio kelionė anapus. Turint galvoje ne vienos kalės (šuns) dalyvavimą Lotės ir Kristijono gyvenimo istorijoje ir apskritai mitologinį kalės vaikų pasaulio modelį romane, kalytės Ausos (akt. Sigutė Gaudušytė) figūra išties emociškai paveiki; gal tik kiek per daug manifestacinė, per daug detalizuota (kaip ir pati atgaila). Tai, ką išduoda, dėl ko ir kaip gailisi romano bei spektaklio Karvelis, yra daugiau ir intensyviau negu išpažintas Lotės geismas.

Vienas nedaugelio varpo skambėjimo variantų spektaklyje (ir romane) yra meilės eroso dramai skirtas jo balsas. „Dieve, ką man daryt, jeigu net varpelis skamba kaip Lo-tė... Lo-tė?..“ - klausia Kristijonas. Bet man taip ir nepavyko iki galo priimti vaikiško Lotės skaidrumo bei erotiškumo. Persekiojo mintis apie tai, kad šio, nors ir magiško paprastumo hiperbolizacija kainavo įtampą, kuri buvo būtina kalės vaikų dramai. Baimės ir gailesčio patirtys liko nuošalėje, vietoj jų stiprėjo vaikiškai naivios Lotės sielos ir kūno skleidžiami meilės kerai. Iš esmės nuošalėje liko ir motiniškoji Lotės tapatybė, kuri, kaip ir Lotės sūnus Jonelis, atrodė tokie reikalingi ypatingam, į aiškią paradigmą netelpančiam Lotės santykiui su Kristijonu. Tačiau ir vėlgi: sceninį Lotės vaikiškumą labiausiai pateisina romane, o ypač spektaklyje pasikartojantis žaidimas (kauliukais, kauleliais, iš pinigų ar gyvybės). Viena žaidėjų yra būtent Lotė. Vaikiškai naivus, nepaisant visko, kas su ja atsitiko, yra ir Lotės atlaidumas. Spektaklio Lotė išties turi savo veidą (akt. Karolina Kontenytė), o dar geriau jis matomas ir suvokiamas greta kitų veidų, ypač - greta nenuspėjamos ir fatališkos Marijos (akt. Regina Šaltenytė). Ši apeiginio ir draminio veiksmo dalyvė - viena įtaigiausių spektaklio figūrų, leidžianti įsitraukti į išraiškingą, dinamiškai kintančią jos, gedinčiosios našlės, gundytojos misiją ir nebūtinai gerą lemtį turinčios, iš šios lemties išsivaduoti bandančios moters istoriją.

Vienas įdomiausių spektaklio sprendimų - vyskupo pasiuntinių Zakso (akt. Igoris Reklaitis) ir Abelio (akt. Edvardas Brazys) linija, svarbi struktūriniu ir semantiniu požiūriu. Viena vertus, palyginti su romanu, spektaklyje jie yra labiau žmogiška, užuojautos verta personažų pora. Kita vertus, spektak­lyje savitai kuriamas ir visai priešingas poros įvaizdis. Iš esmės pasiuntiniai yra Franzo Kafkos diskurso, o kartu ir E. Nekrošiaus spektaklio „Bado meistras“ parankiniai. Patekę į absurdišką fizinio ir ne tik fizinio klaidžiojimo, siekiamo ir nepasiekiamo tikslo situaciją, jie suponuoja apskritai visai fabulai būdingo absurdo, o labiausiai absurdiško bandymo patikrinti Kristijono gyvenimą įspūdį. Emocionalios Zakso dukterų istorijos tuo pat metu, atrodo, reikalingos tik kaip anonimiškas pasakojimas (F. Kafkos novelė „Nuosprendis“). Kaip emocinį absurdą turbūt galima suvokti ir keistą Lotės bei Abelio meilės istoriją; nes kitu atveju sunku priimti šį eroso rakursą, sulaukiantį kažin ar tikslingų šiuolaikinio gyvenimo atgarsių iš žiūrovų salės. Parankinių netikrumą lemia jausmingumo bei funkcionalumo derinys, kurį matai užuojautos procesijos scenoje. Beveik tai pačiai parankinių draugijai priklauso ir teisėjas-valkata, ir žmogaus gyvybėmis žaidžiantis ponas valdininkas Maras (akt. Donatas Švirėnas). Savo pavidalus vis keičianti, o iš esmės beveidė valkatos-valdininko persona yra lyg baudžiavos ar apskritai blogio veidas, atgrasus beveidiškumu. Spektak­lyje ryškus ir kitas blogio veidas - mokytojas Limba (akt. Vaidas Jočys), iš besirūpinančio, gedinčio bičiulio virstantis slaptu ir pasislėpti negalinčiu mylimuoju ir / ar manipuliatoriumi.

Pabaigoje dar kartą apie daiktiškąjį E. Nekrošiaus teatro pasaulį, sustiprinantį meilės, mirties ir atgailos poetiką. Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai (kaladė, ne tik scenos horizontalėje, bet ir vertikalėje stovintis stalas, sniegas stikliniuose induose) kuria retą pasaulio dinamiką - grėsmingą, meditacinę, apeiginę. Tokie yra ir popieriniai parankinių bei Marijos apsiaustai. Kaip ženklai išnyra ir kiti matomi ar slepiami popieriai, pranešantys apie nuolat gresiančias, protu nesuvokiamas išdavystes, apie tai, ką būtina išsaugoti.

Recenzijos