„Kalės vaikai“ kosminio teatro epicentre

Skaitomiausi
Ingrida Ragelskienė 2018 04 05 Kultūros barai, 2018 m. Nr. 3
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Kalės vaikai“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Ar ne juokinga, kad kitąkart gyvulėlis palieka didesnį atminimą nei kitas žmogus?“ - toks rašytojo Sauliaus Šaltenio suformuluotas klausimas tampa žiūrovų kelionės po Klaipėdos dramos teatro premjerinio spektaklio „Kalės vaikai“ labirintą kelrodžiu. Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį. Tad iškart atsakau: „Nejuokinga.“ Smelkiančiai, stingdančiai jautru. Tiršta. Šaižiai paveiku. Žinoma, gilu. Tai svaiginamai baugi gelmė.

Ir vis dėlto juokinga. Tiek, kiek tai susiję su mūsų kasdienybe, su lietuviškų stichijų arsenalu. Dulksna. Mažosios Lietuvos pievas klostantys rūkai. Sausai kaip giltinė krebždanti sniego audra. Drėgmė, nuo kurios žmogaus kūnas tęžta lyg popierius...

 „Kalės vaikuose“ lietuviškų stichijų arsenalo valdovas ir kūrėjas yra scenografas ir šviesų dailininkas Marius Nekrošius. Jo vaizduotės palytėtas medis, popierius, stiklas ar porcelianas tampa istorinės atminties talpykla. Dailininkas regi ir publikai sufleruoja, kad taip skalsiai Šaltenio aprašyta Mažoji Lietuva turi savo arealą, savo švytėjimą, savo aureolę ir paveldą. O Marius Nekrošius turi talentą materializuoti tą švytėjimą, tą aureolę. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis sutveria lyg dvigubą projekciją, menamą veidrodinį atspindį. Realus, tvirtas, ant visų keturių pastatytas stalas su valgymo įrankių ir įnagių gvardija turi antrininką - piestu atsistojusį, stalviršiu į žiūrovus atsisukusį stalą su tvarkingai prilipusiomis lėkštėmis, šaukštais, peiliais, šakutėmis... Dvi senobinės medinės lovos irgi yra savotiška realybės ir anapusybės, čia ir ten projekcija. Vienoje iš jų šiurkščiais patalais apklostytas kamuojasi bežadis, miręs, bet šio pasaulio apleisti niekaip negalintis Kristijonas, tamsios liaudies švietėjas ir ganytojas. Kita identiška lova, pastatyta stačiomis, yra tuščia, apgobta popieriniais patalais, kuriuose savo rašmenis paliko kiekvienas prigulęs žmogus.

Dešimt „Kalės vaikų“ personažų aprengė kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva. Kitaip tariant, iš pilko kaip švinas pajūrio dangaus skiautės sukirpo šešias vyriškas eilutes. Pritiko čia ir sniegu prislopintos ar šviežiai suartos lietuviškos dirvos atspalviai - rudas, pilkai juodas, žalsvas. Ypač svarbios kostiumų detalės - užuominos į prabėgusias epochas, vokiečių kolonizaciją, karą su rusais, lenkinimą, Naujojo pasaulio dinamiškumą, prarastas galimybes. Tik ponaitis Maras (Donatas Švirėnas) peršoka per visas epochas, vilkėdamas gauruotą švarkelį, juodus siaurus džinsus. Ribinė kūno ekspresija, fizinis Maro tapatybės keistumas, o ypač šiuolaikiškumas, pasėja dar didesnį nerimą, primena slogų laiko įprotį judėti begaline spirale, neišvengiamai sugrąžinančia blogus laikus. Maras, Badas, Karas šienauja ištisas Kalės vaikų kartas.

Baltoji kalė (Sigutė Gaudušytė), visada visur esanti, baltai pasirėdžiusi, truputį peraugusi mergaitė, švytuojanti ilga kasa, atlaidžiai stebinti savo gentį, išlydinti anapus tuos, kam ateina laikas, avi baltais batukais, lyg nusižiūrėtais ant tvirtų žemaitukių kojų per atlaidus Šiluvoje. Kristijono motina (Nijolė Sabutytė), genties globėja, sūnaus gyvastį iš ponaičio Maro išpirkusi savo ir dukterų gyvybėmis, vilki juodai. Bevaikė trijų vyrų našlė, ištikima Kristijono žmona Marija (Regina Šaltenytė) liauną, nesenstantį, grakštumu kerintį kūną pridengia prislopintos dangiškai žydros spalvos suknele. Šioje spalvingoje Gultiajevos ikonografijoje ryškiausiai švyti raudonplaukė karališko stoto mergelė Lota (Karolina Kontenytė). Išmintinga, racionali, įvairiausių talentų nestokojanti dieviškoji vietinės reikšmės raganiūkštė drąsiai žaidžia pačiame kosminio teatro centre.

Apie tokius lietuvius - laisvus, už kūno matančius dvasią, neapsakomai gyvybingus žmones, - viduramžiais rašė jėzuitai, atvykę katekizuoti Lietuvos. Išmintingieji broliai liudijo: „Mes pamatėme, kad vienas vaikeliukas ant kaklo turi kažkokį „ryšiuką“ užrištą, pakabintą. Mazgiuką. Mums pasidarė įtartina, kad tai siejasi su burtais, raganystėmis. Mes paėmėme ir atrišome. O ten - žalčio galvytė. Mes atėmėme iš to vaiko tą žalčio galvytę. Bet vaikas taip rėkė, šaukė: „Atiduokite man mano motinos Dievą!“ Susirgo, pakeitėme vaškinėmis figūrėlėmis - niekas nepadėjo! Mes jam turėjome atiduoti žalčio galvytę...“ Tokia yra Lota, neišsižadėjusi, neišdavusi savo motinos Dievo. Erdvę aplink save, artimuosius, pačią būtį ji užkeri beribiu vaikišku naivumu, tyrumu ir gajumu. Geba žolių antpilais, užkalbėjimais ir tikėjimu „atkimšti“ ne tik patarėjo Abelio šlapimtakius, užakusius pusnyse, bet ir išjudinti užkalkėjusias širdis, įskelti ugnį, aistrą tarp žmonių, sušildyti juos ir suvienyti žmogiškos bendrystės dėlei.

Kiekviena Šaltenio „Kalės vaikų“ frazė sodri, vaizdinga, kupina netikėtų palyginimų, kontrastų, ryškių detalių, gilių emocijų. Jo aprašomas gyvenimas Mažosios Lietuvos užkampių užkampyje neįtikėtinai dinamiškas, turiningas. Atrodo, kiekvieną epizodą sprogdina būdvardžių perteklius. Naratyvą ištirpdo tobulo verbalinio grožio frazės - žodžio meistras tiesiog skandina žiūrovus teksto sraute. Kas gelbsti „Kalės vaikus“, pakliuvusius į šią ribinę situaciją? Režisieriaus sukurta veiksmo visata - teksto paralelė. Jai būdinga vidinė tyla, griežta ritmika, grindžiama beveik matematine logika, asketiškas turinys. Veiksmas plėtojamas visiškai priešinga kryptimi, negu teka žodžių srautas. Tai padeda suvaldyti daugiažodžio naratyvo erzelį, nervingumą, nuglaistyti prasmines duobes, suteikia „Kalės vaikams“ tikrumo prieskonį. O svarbiausia, kad scenos kalba, atskleisdama prigimties slėpinius, emocines būsenas, materializuoja pačią žmogaus dvasią.

Režisieriaus viziją atliepia kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurtas muzikinis leitmotyvas. Tokį garsą galbūt skleidžia žmogaus širdis, kai dalgio ašmenimis ją perkerta Giltinė. Trūkčiojantis išgąsdintos širdies dūžių ritmas akimirkai susilieja su kiaurai skrodžiančiu, šaltu metaliniu garsu. Veiksmas ir muzika leidžiasi į harmoningą dialogą didingomis gyvenimo ir mirties temomis. Įgarsinama, įveiksminama tikroji lietuviškumo esencija. Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ telpa visa Lietuva su savo archajiškumu, artimu kiekvienam, su protėvių vertybėmis, su senaisiais dievais, kurie kartais tiesiog žvėriškai budrūs, juslingi, gyvybingi, ir su tikrais jausmais, slypinčiais labai giliai, pačioje tautos širdyje.

Savaip šias temas įgarsina Varpininkas Karvelis (Darius Meškauskas). Personažas, kuriam pavesta suvaldyti mikroistorijų su pertekliniais faktais griūtį, nepaleidžia iš rankų gerai nužievinto, drūto pagalio. Šis epinis herojus galėtų stoti į vieną gretą šalia Davido Lyncho Moters su pliauska. Meškausko personažas nešioja ne šiaip sau medžio gabalą, tas glėbyje tampomas rąstigalis mena lietuvininkų kančias, skausmą, kuris viską apvalo ir priverčia atsigręžti į Dievą. O tada tas menkas, susiglamžęs, savo gyvenimo nuotykius greitakalbe beriantis, graudžiai juokingas niekšelis su šventa Karvelio pavarde irgi tampa kosminio teatro epicentru, pagrindiniu veikėju.

Recenzijos