Kodėl atklydo paslaptinga žirafa?

Brigita Jurkonytė 2018 03 28 7md.lt, 2018-03-23
Aistė Lasytė (Žirafa) miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aistė Lasytė (Žirafa) miuzikle „Benediktas ir Žirafa“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Kurti muziką vaikams, dainuoti ir klausytis mane paskatino Sigito Gedos šiai auditorijai skirta poezija. Sigitas mokėjo su vaikais kalbėtis „suaugusiųjų kalba“. Kažkokiu stebuklingu būdu buvo perpratęs vaikų mąstyseną ir pačių mažiausiųjų žodyną. Taigi Sigito poezijoje neužtikau taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo, kai bendraujama ne su tokiais vaikais, kokie jie yra iš tikrųjų, o su tokiais, kokiais norėtume, kad būtų“, - savo inspiracijomis dalijosi kompozitorius Laimis Vilkončius. Išties, rašyti muziką patiems mažiausiems nėra jau toks paprastas uždavinys. Juk ši auditorija yra pati griežčiausia kritikė, viską vertinanti jausmais ir emocijomis. Kovo 17 ir 18 d. pristatytame naujame Vilkončiaus miuzikle „Benediktas ir Žirafa“ išvydome teatralizuotą simfoninį orkestrą ir mergaičių chorą, su kuriais nuolat žaisdavo personažus įkūnijantys aktoriai. Kaip kompozitoriui pavyko vaikams pateikti profesionalią ir sudėtingą muzikinę medžiagą, įvilktą į kiekvienam mažyliui ganėtinai aiškaus ir lengvai suvokiamo siužeto apdarą? Kokiu būdu per visą spektaklį Vilkončius išlaikė mažųjų dėmesį ir atskleidė jiems aktualias problemas?

Apsilankiau antroje, sekmadieninėje Vilkončiaus miuziklo vaikams „Benediktas ir Žirafa“ premjeroje. Scenoje - Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas jaunojo dirigento Ričardo Šumilos (2014 m. pelniusio jaunojo menininko „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą), Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras (vadovė Jolita Vaitkevičienė) ir aktoriai - Dominykas Vaitiekūnas (Benediktas), Aistė Lasytė (Žirafa), Gabrielia Kuodytė (Močiutė).

Retas atvejis, kai miuzikle teatriškus, choreografinius elementus perteikia ir patys muzikantai. Spektaklio metu Benediktas galėjo padūkusiai šokti kartu su prie pulto stovinčiu dirigentu, riedlente važinėtis scenoje ir stebėti orkestro muzikantus, o savo solinius sugebėjimus pademonstruoti norėjusio tūbininko instrumento vamzdį užkišti pagalve (tik tokiu būdu buvo įmanoma sustabdyti jo perdėtai ilgą muzikavimą!). „Liepaičių“ choro merginos, tapusios Benedikto kambario žaislais, nuolat komentavo matomas situacijas, būsenas ir gurkšnojo berniuko itin mėgstamą limonadą.

Linksmas siužetas (režisierius Evaldas Jaras) ir vaikams suvokiami, jų kasdieninei kalbai artimi tekstai (libreto autorė Diana Gancevskaitė) atskleidė mažiesiems aktualius išgyvenimus. Juk čia Benediktas tampa bendraamžiu, kuris taip pat raginamas kiekvieną rytą valytis dantis, pusryčiams valgyti kiaušinienę. Benediktas patiria visiems vaikams būdingas konfrontacijas su suaugusiais - pasisakius, kad jo lange pasirodė tiesiai iš Afrikos atkeliavusi žirafa, močiutė sunerimsta, pradeda matuoti jam temperatūrą ir išlekia pirkti gydomųjų žolelių bei aviečių arbatų. Labai dažnai tėveliai ir močiutės neišklauso vaikų, nepatiki jų pasakojimais, numodami ranka, kad tai tėra tik jų fantazijos. O vaikai trokšta pasidalyti mintimis. Kai jos neišgirstamos, pasijuntama labai blogai. Dėl šios priežasties scenoje nuliūsta ir Benediktas.  

Miuziklas neprailgsta ir savo siužetine įtampa bei intensyvia muzikine kaita išlaiko vaikų dėmesį visą valandą. Pagrindinis klausimas - kodėl į Benedikto namus beldžiasi žirafa? - sulaukia atsakymo tik pačioje spektaklio pabaigoje. Berniukas nuolat pašaipiai apžiūrinėja  ilgą žirafos kaklą, kojas, klausosi jos dainų apie Afriką. Tačiau kodėl ji atkeliavo iš tokio tolimo žemyno? Kuo Benediktas jai toks svarbus? Pagaliau!... Žirafa pademonstruoja mokykloje rašytą Benedikto kontrolinį darbą, kuriame jis teigia, kad pats aukščiausias gyvūnas žemėje yra dramblys... Juk tokie teiginiai žeidžia grakščiąją ilgakoję Žirafą! Ji, lydima orkestro ir merginų choro, triumfuojamai pateikia savąją tiesą - aukščiausias gyvūnas yra žirafa! Prasidėjus kaltinimams dėl daromų klaidų įvyksta netikėta istorijos atomazga. Benediktas teigia: „Netiesa manyti, kad močiutė negera; netiesa manyti, kad esi pats išmintingiausias!“ Berniukas suvokia, kad daryti klaidas gali visi - tai yra natūralus tobulėjimo procesas. Vis dėlto suaugusieji - šiuo atveju Žirafa ir močiutė - mano, kad jos yra išmintingesnės už mažąjį Benediktą. Tačiau spektaklio atomazga įrodo, jog šiame šiuolaikiniame pasaulyje abi pusės gali mokyti ir keisti vieni kitus. Vaikai yra mažos būtybės, atsinešančios į šį pasaulį naują bei savitą išmintį.

Kompozitoriaus Vilkončiaus muzika, turinti ryškias sąsajas su roko, etnodžiazo stiliais (įsimintina egzotiška Žirafos ir „Liepaičių“ daina apie Afriką) nepertraukiamai kaitaliojosi vis į naujesnius ir labiau netikėtus ritmų derinius. Tad didžiulių pagyrų verti perkusinių instrumentų muzikantai, atlikę itin sudėtingas partijas. Buvo išvengta ryškesnių dinaminių ir dramaturginių atsitraukimų, galinčių sukelti salėje vaikų šurmulį. Orkestras ir dirigentas Ričardas Šumila grojo net neatsikvėpdami, išlaikydami nuolatinę maksimalią energiją. „Liepaičių“ choras nustebino savo tvirtais, rezonuojančiais balsais. Jos skambėjo jau kaip tikros „Liepos“! Aktoriai Dominykas Vaitiekūnas, Aistė Lasytė, Gabrielia Kuodytė išsiskyrė savitais balso tembrais ir profesionaliems dainininkams būdingomis vokalinėmis galimybėmis. Net ir kostiumais, kurių autorė Aldona Jankauskienė.

Nors šis miuziklas yra skirtas vaikams, tai visiškai nereiškia, kad jiems turi būti pateikiama banali ir elementarios orkestruotės muzika. Vilkončius atsisako šių stereotipų, mažuosius supažindindamas su orkestrinės-chorinės muzikos skambėjimo kokybe ir įdomiu populiaraus bei klasikinio stilių deriniu.

Praėjusiais metais Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atlikta Vilkončiaus roko opera „Eglė“ buvo pripažinta vienu geriausių šio žanro veikalų Lietuvoje. Manau, kad ir miuziklas vaikams „Benediktas ir Žirafa“ pretenduoja užimti garbingą vietą ir būti statomas ateityje. Juk menas turi būti pasiekiamas įvairaus amžiaus klausytojams, ypač jei jis yra kokybiškas. Miuziklai (vaikams ar suaugusiems) visame pasaulyje pritraukia rekordinį skaičių publikos, įtraukiami į teatrų repertuarus. Tai byloja ir istorija. Antai Vilkončiui savo idėjomis artimo kompozitoriaus Andrew Lloydo Webberio miuziklas „Katės“ (1981 m.) per du dešimtmečius buvo pastatytas 26 pasaulio šalyse, 300 miestų, 11 kalbų, jį matė 50 milijonų žiūrovų! Linkiu ilgai gyvuoti ir Vilkončiaus veikalams, tarp jų ir miuziklui „Benediktas ir Žirafa“, kad juo žavėtųsi vis didesnis būrys vaikų.

7md.lt

Recenzijos