Murmelės Pūkuotuko pasauliui

Rūta Oginskaitė 2018 03 21 menufaktura.lt
Pūkuotukas (Artūras Lepiochinas), Paršelis (Karolina Kontenytė) ir Klaipėda. Algirdo Kubaičio nuotrauka
Pūkuotukas (Artūras Lepiochinas), Paršelis (Karolina Kontenytė) ir Klaipėda. Algirdo Kubaičio nuotrauka

„Vietas pasirinksite patys“ - užrašyta ant kvietimo į „Pūkuotuko pasaulį“ Klaipėdos dramos teatre. Nes krėslų salėje neliko. Jų vietoje - apvalios samanų spalvos sofos. Gulėk, sėdėk, klūpok ant kurios nori, sukiodamasis į visas puses, t.y. į visų Mikės Pūkuotuko draugų namelius šitoje teatro girioje.

Visada to norėjau: kad vaidinimui vaikams teatre būtų pajungta viskas, kad tai būtų stebuklų šalis, kurią galėtum tyrinėti kaip personažas. Kad spektaklis vaikams neapsiribotų scena ir vaidinimo trukme. Ir maždaug taip turbūt yra nusiteikę Paulius Tamolė, kuris režisavo, ir Lauryna Liepaitė, kūrusi scenografiją, abu kartu inscenizavę Alano Alexanderio Milne'o knygą „Mikė Pūkuotukas“. Jie netgi sugalvojo, kad veiksmas vyksta Klaipėdoje, o Pūkuotukas, Paršelis, Triušis, Pelėda, Asilas, Kenga ir Riukas gyvena ne medžiuose ar jų drevėse, o fachverkiniuose Klaipėdos namuose ir į „ekspuodiciją“ Šiaurės ašigalio  ieškoti ne mišku keliauja, o plaukia Danės upe ir jų nuotykius komentuoja iš aukštybių atsklindantis Vytauto Paukštės balsas, šito Teatro Istorija.

Renkamės mes tas žalias sofas, o Pūkuotuko draugai ir giminiečiai jau sėdi prie savo namelių - žalių stendų su langeliu-ekranu. Tik Paršelio stendas pilnas žaisliukų bei balionėlių (juk net du kartus teks juos paaukoti - Pūkuotukui, kylančiam prie medaus ir Nulėpausio gimtadieniui). Ir prie visų namų-stendų - po spintelę su charakteringais daiktais. Prie Pūkuotuko - stiklinė spinta su molinėmis puodynėmis, o ant jų užrašyta „MIADUS“, prie Pelėdos - spintelė su daug pieštukų, nes ji gal vienintelė moka raides rašyti, o ant Triušio sienos - lentynėlės su kondensuotu pienu.

Galiu ilgai aprašinėti, ko ten prigalvota, pridėliota, prikabinta ir ką galima smagiausiai tyrinėti prieš spektaklį ir po jo. Bet laukia artistai vaidmenyse. Vaidmenyse tų šaunių veikėjų, apie kuriuos, spėju, yra žinoję nuo mažens, pažinę jų charakterius ir nuotykius, gal net mokėję jų replikas ir Pūkuotuko murmeles. Kelios kartos užaugo, apsikabinusios „Mikę Pūkuotuką“, angliškai parašytą 1926 metais, o lietuviškai pirmąkart išleistą 1958-aisias, ne sykį pakartotą. Įsidėmėjau, kad vienas lietuviškų leidimų buvęs Tamolės gimimo metais, vadinasi, geri buvo metai skaitantiems. „Mano mėgstamo dydžio“, kaip yra sakęs asilas  Nulėpausis apie patys žinome ką.

Ir jie pradėjo vaidinti tą, patys žinome, ką. Meškiukas nebuvo apsirengęs meškiuku, Triušis triušiu ir taip toliau. Juk šitame vaidinime viskas kitaip, nei tradiciniuose teatro rytmečiuose vaikams, kur artistai būna labai smarkiai persirengę ir nusigrimavę (ko nesmerkiame). Gatvėse ir kiemuose pilna tokių vaikų, kaip šito vaidinimo Pūkuotukas rudu treningu (Artūras Lepiochinas), Paršelis rožiniu džemperiu ir kepuryte su snapu (Karolina Kontenytė), apstu ir jaunų kostiumuotų dėdžių kaip Triušis (Donatas Stakėnas), akiniuotų tetų kaip Pelėda (Regina Arbačiauskaitė), ar elegantiškų mamų, kaip Kenga (Jolanta Puodėnaitė). Tik kodėl toks jausmas, kad, kai aktoriai pradeda vaidinimą, staiga atsiduri lyg tradiciniame teatre, kur veikėjai būna tik scenoje, žiūrovai tik salėje ir taip per amžių amžius? Juk „Pūkuotuko pasaulio“ veikėjai yra čia pat, Pūkuotukas su Paršeliu net laksto tarp žiūrovų, nes būtent tarp sofų ir po mūsų kojomis ieško „žabankšties“ pėdsakų, o Nulėpausis (Rimantas Pelakauskas) irgi įeina į žiūrovų tirštumą, kai skundžiasi, kad jam graudu.

Tas visai čia netinkantis tradicinio teatro jausmas išlieka, kai vyksta dauguma Pūkuotuko nuotykių prie kiekvieno stendo-namelio, ar prieky, kur tikrai yra scena, ar salės gale ties aparatinės langeliais - tiesiog vietoje vienos scenos šįkart įrengtos gal aštuonios vaidybos aikštelės. Ar personažai mato mus, susirinkusius jų girioje, jei jau režisierius įkurdino mus taip arti jų? Svarstau, ar mūsų artumas jiems reikalingas, ar buvimas šalia ką nors keičia. Gal ties salės „perrengimu“ naujoviško spektaklio kūrėjų fantazija ir aprimo. Režisieriau?

O skaitytojų fantazija galinga, ir dar tokios gausiai pamėgtos knygos užkurta. Pasiginčyk su ja, pasigalynėk kad gudrus. Kai kam tas pavyko itin. Karolinos Kontenytės Paršelis nuo šiol bus tas, kuris iškils prieš akis, kai kas nors paminės Pūkuotuką ir jo draugą. Tikras šiuolaikinis miesto vaikas, tikras paršelis, drovus ir išdykęs, su savo kukliais lobiais ir paslaptimis, beribe jausmų gama. Nereikia jokių specialių vaikščiojimo tarp žiūrovų mizanscenų, kad jaustum - mato tave Kontenytės Paršelis, esi jo kompanijos dalis, žaidžia jis su tavim. Ir tu žaidi su juo. Tai jūsų bendras nuotykis.

Tarp personažų, iš knygos pažintų turbūt nepamirštamais 1958 metais ir sutiktų vėliau dar ne kartą, dabar teatre daugiausiai minčių ir jausmų sukėlė būtent Kontenytės Paršelis ir dar Rimanto Pelakausko Nulėpausis. Tik Nulėpausio keliamas įspūdis - diametraliai priešingas. Pelakausko patirtis - didžioji scena, o atsidūręs greta žiūrovų, jis vaidina itin raiškiai, kad jį, kaip aktoriai mokomi, girdėtų ir paskutinėse eilėse. Aktorius teisus, nes kai kurie žiūrovai sėdi atokiau, ne jam prie kojų. Betgi tie, kurių pečius liečia Nulėpausio apsiaustas, tie mato ir girdi per daug. Ir, prisipažinsiu, svajoja, kad ir kiti šios girios gyventojai, vaidindami toliau nuo mūsų sofos, kalbėtų garsiau, raiškiau. O tie, kurių pečius liečia Nulėpausio apsiaustas, pernelyg aiškiai jaučia, kad tas girios gyventojas jų nemato, nebendrauja, vaidina abstraktiems kažkam. Nebendrauja jis ir su pasakos partneriais, tik žiauriai stipriai vaidina. Štai problema: vaidybos aikštelės sumažintos ir išbarstytos, bet spektaklis nuo to nepasidaro kamerinis.

Akivaizdu, kad visiems „Pūkuotuko pasaulio“ aktoriams patinka dalyvauti šitame teatro nuotykyje, net jeigu jie yra užstrigę tarp: tradicinio teatro ir šiandienos, ryškumo ir būvio, apie kurį sakoma, kad dar atsiskleis. Dabar dauguma knygos-girios gyventojų atsiskleidė tiek, kiek leido rašytojo siužetai, perkelti į vaidinimą. Milne'as rašė knygą, ir daug kas yra žavu būtent kai skaitai, o scenoje neveikia. Prapuola replikos, situacijų paradoksalumas. Kodėl? Nes knygos siužetai atpasakojami, iliustruojami. Per mažas teatrinės kūrybos indėlis. Mažiausiai sceniškų charakterio dalykų teko pačiam Pūkuotukui, ir spektaklyje jis simpatiškas tiek, kiek simpatiška jauno aktoriaus Artūro Lepiochino asmenybė. Net ir kostiumas jo kukliausias, niekuo nepadedantis kurti charakterio, apie kurį rašytojas rašė: „Toks jau jis Meškiukas“. Ir tokio atskleidimui paskyrė net dvi knygas. Radau spektaklyje taiklią teatrinę Pūkuotuko charakteristiką: jo murmelės vaidinime virto gatvės šokio judesiais. Jėga, nerealu, varyk. Tuo labiau, kad padeda ir muzika, Agnės Matulevičiūtės sukurta iš miesto garsų ir elektronikos gausmo.

Taigi, „aha!” - spragteliu spektaklio kūrėjų adresu it Triušis Kengai: jūs išsprendėte vaizdą, lyg vaizdas būtų viskas (image is everything - bet tai „Lokyje). Dar liko išspręsti vaidybą tokioje aplinkoje (nes „Lokio“ autoriai ją išsprendė). O man liko rasti atsakymus į kelis vaizdo provokuojamus klausimus. Kiekvieno namelio-stendo ekrane atsirasdavo kuris nors Klaipėdos pastatas, architektūrinis paveldas (miesto filmavimų režisierius Tomas Smulkis); o jeigu atsirastų ne Klaipėdos vaizdai, būtų jau ne tas vaidinimas? Ką spektakliui suteikia namelių-stendų vienodumas, lyg tai būtų standartinio namo blokas? Ir tos stiklinės spintelės su personažų daiktais greta stendų? Visa tai sudaro kone sterilios medicininės ekspozicijos įspūdį, o juk ten -  sentimentai. Kur mus nunešė „Pūkuotuko pasaulio“ kūrėjų fantazija? Į teatro girią. Ar į sentimentų saugojimo instituciją. Ar į miestą, kuriame vaikai žaidžia ir visada žais. Režisieriau? 

Recenzijos