Autonomijos paieškos valstybėje ir teatre

Skaitomiausi
Kristina Steiblytė 2018 03 18 15min.lt., 2018 03 17
„Autonomija“: Simas Lunevičius, Rugilė Latvėnaitė, Valentinas Masalskis. Lauros Vansevičienės nuotrauka
„Autonomija“: Simas Lunevičius, Rugilė Latvėnaitė, Valentinas Masalskis. Lauros Vansevičienės nuotrauka

aA

Autonomiškumo paieškos teatre prasidėjo XIX - XX a. sandūroje. Noras atskirti teatrą nuo kitų menų, rasti kuo tik jis ypatingas sutapo ne tik su bendra Europos kultūros individualizmo tendencija, bet ir su režisieriaus funkcijos atsiradimu. Pradėta rašyti teatro istorija, profesionalėjo kritika, atsirado įvairūs metodai kaip kurti vaidmenis, spektaklius, įsitvirtino nacionaliniai teatrai. O lygiagrečiai vyko nacionalinių valstybių formavimosi, atsiskyrimo nuo imperijų procesas.

Teatro ir tautinės autonomijos procesų sąryšių galima rasti ir daugiau visą XX a. Kas verčia galvoti ir kalbėti apie teatrą, visuomenę ir autonomiją dabar? Naujausia Valstybinio jaunimo teatro premjera „Autonomija“. Vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis, kurtas su menine bendraautore Ildikó Gáspár, kompozitoriumi Gintaru Sodeika ir keturiolikos aktorių komanda, autonomijos temai neleidžia likti tik siaurame asmeninių pasirinkimų kontekste. Nors ir ne visai tiesiogiai „Autonomija“, nupasakoja ir posovietinės visuomenės būvį, ir teatro vaidmenį joje.

Spektaklis, prasidedantis iš žiūrovų salės, per dviejų jaunų žmonių Simo (Simas Lunevičius) ir Rugilės (Rugilė Latvėnaitė) santykį pasakoja vienos šeimos dramą. Šeima, kurioje viską kontroliuoja autokratiškas senelis, savo pinigais galintis valdyti buvusios žmonos, trijų sūnų, dviejų anūkų ir savo darbuotojų su visomis jų šeimomis gyvenimus. Valentino Masalskio vaidinama šeimos galva Valentinas ne tik sukūrė taisykles, kurioms paklūsta visi scenoje veikiančios šeimos nariai. Jis taip pat moka manipuliuoti istorija, faktais ir jei reikia - pinigais, kad pasiektų tai, ko nori. Moka jis ir pažeminti, įžeisti, ir verksmingą kalbą pasakyti. Tokia šeimos galva, kokių ir valstybės valdyme per visus nepriklausomybės metus Lietuvoje matėme ne vieną.

O ir jo valdomų keistuolių paradas ne toks ir neatpažįstamas. Visi personažai, artimiausia Valentino aplinka, savaip kreivi, luoši, keisti. Vienas sūnus (Lukas Petrauskas) - naivus krikščionis, slopinantis visus jausmus, kitas (Aleksas Kazanavičius) - Afganistano karo paveiktas nebegali išbūti blaivas, trečias (Andrius Bialobžeskis) - pataikauja, gal net tarnauja tėvui, o dar svarbiau - jo verslui ir pinigams, tačiau nesugeba to daryti taip efektyviai, kaip tėvo kolega Dainius (Dainius Gaenonis) ir yra atvirai, į akis niekinamas. Dar dalis jų turi ir antras puses - girtas, lėtas ar kiek apsėstas. Ir vaikų. Čia išskirtiniausia atskirą pasaulį, savo Perlojos respubliką įkūrusi Viktorijos Kuodytės Viktorija, kurios buvimas scenoje intriguoja ir viso spektaklio metu lieka mažai nuspėjamas. Ši keista šeimynėlė atsiduoda tėvui, seneliui, buvusiam vyrui, jo negerbdama ir kartu bijodama, nepasitikėdama ir neįsivaizduodama gyvenimo be jo. Ar bent be jo pinigų.

Visi jie - Jono Meko ir Jurgio Mačiūno įkvėpto Simo kuriamo filmo veikėjai. Net ir jo mergina Rugilė tampa šio filmo veikėja, nors pirmame spektaklio veiksme vis dar atrodo esanti vienintelis tikras, gyvas žmogus, kontrastas Valentino luošių gvardijai. Toks šios šeimos pristatymas, pridengtas filmo kūrimo pretekstu, įvyksta pirmame „Autonomijos“ veiksme ir verste verčia laukti antrojo. Atskleidęs santykių peripetijas, žmonių negebėjimą ir nenorą ieškoti savarankiškumo ir dar liūdnesnį savarankiško žmogaus, nepriklausančio, niekuo nesaistomo su Valentino šeima, norą būti priklausomu, jis baigiasi tarsi nutrauktas nesėkmingas mėginimas imituoti, kopijuoti J. Meko kino estetiką, ne visai tiksliai spektaklio personažų susietą su ne visai tiksliai paaiškintu ir suprastu fluxus judėjimu. Todėl pirmame spektaklio veiksme pabandžius atskleisti savo artimųjų buitį, paprastą kasdienybę ir susidūrus su šeimos paslaptimis, kamera padedama ir antrame veiksme spektaklis ir pasakojimas apie Simo šeimą apverčiamas aukštyn kojomis. Tikrai ne taip efektingai kaip Kornél Mundruczó režisuotame spektaklyje „Gyvenimo imitacija“ (Vilniuje rodytame festivalio „Sirenos“ metu), kur visas fizinis pasaulis, kuriame veikė personažai, tiesiogine prasme apsivertė aukštyn kojom, bet ir nebe taip dramatiškai tragiškai kaip paties Á. Schillingo „Didžiame blogyje“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

„Autonomijoje“ daugiau juoko ir lengvumo, nerimtumo. Nors „Didžio blogio“ ir „Autonomijos“ struktūra beveik identiška, naujajame spektaklyje mėginama įpūsti bent šiek tiek vilties, suteikti galimybę personažams bendradarbiauti, kartu kurti ir taip patirti džiaugsmą. Vis dėlto jų džiaugsmas spektaklio finale kartu muzikuojant vienu pianinu šiek tiek primena išprotėjusią „Didžio blogio“ Viltį: tai bendrystei ir džiaugsmui scenoje atsirasti nebuvo jokios priežasties. Viskas, kas pasakota iki tol, buvo tiesiog nubraukta apsimetant, kad visa įtampa, vieni kitų žalojimas, neapykanta buvo išnešta su kilimuose susuktais ne visai negyvais lavonais. Tarsi sakant, kad su praeitimi nebūtina susitvarkyti (nors pirmame veiksme, regis, sakyta priešingai), kad įmanomas susitaikymas niekam neįdedant pastangų, nepatiriant jokių nemalonių jausmų, kad užtenka išnešti daiktus, bet nebūtina išsišluoti grindų.

Situacija kiek primena ne tik pastarojo meto tarptautinės politikos realijas, bet ir Lietuvos kultūrinio pasaulio įvykius. Meilė saviems čia pastaruoju metu atrodo svarbesnė už tai, kaip tie savi elgiasi ir kas nuo to kenčia. Bet apie teatrą „Autonomija“ kalba ir visai kitai prasme. Spektaklis, kuriame minimas fluxus, su visu jam būdingu nerimtumu ir žaidimu, gal ir ne visai intencionaliai supriešinamas su performansu. Į žiūrovus atsisukę kalbantys aktoriai, ne visi įgarsinti mikrofonais, todėl ne visi ir girdimi, kai kuriose scenose ypač teatrališki, o kai kuriose - natūralūs, jau vien savo buvimu scenoje priminė kaip teatrinės taisyklės ir atsistojimas ant rampos veiksmą iškart atitolina nuo tikro žmogaus ir tikro gyvenimo, paverčia fikcija. Ir viso pirmo „Autonomijos“ veiksmo metu bado akis autentiškumo siekio pralaimėjimu prieš teatrališkumą. O dar prisidėjus tekstams kaip pagrindinei priemonei vystyti veiksmą, statiškam apšvietimui ir beveik visą laiką veiksmą lydint tylai, net ir po atvirai teatrališko antro veiksmo, visas spektaklis gali pasirodyti besąs tarsi requiem teatrui, neįgalinčiam dabartiniam žmogui pasiūlyti jokių autentiškų patirčių.

Tačiau gal ne teatrui apskritai, o tik teatro tradicijai. Ir ypač režisūrinei, kuri nepalieka galimybių autorių komandos autonomiškam kūrybiškumui. Daugiau apie nieką ir negalėjau pagalvoti, kai antrame spektaklio veiksme Valentinas, Viktorijos primaitintas cukraus gabaliukais, paspringo ir nuo jų mirė. Juk tie gabaliukai - ne tik nuolatinio Valentino troškimo turėti ir pasotinti vidinį alkį išraiška. Jie taip pat ir nuoroda į Eimunto Nekrošiaus „Kvadratą“, kuriame cukraus gabaliukai tapo laukimo, laiko metafora. Dabar tas cukruotas E. Nekrošiaus laikas pražudo savotišką režisieriaus atitikmenį scenoje. Gal tai tik sutapimas, bet būtent tai man pasirodė vienintelė viltinga spektaklio vieta. Panašiai, kaip 1997 m. „P.S. Byloje O.K.“ Oskaras Koršunovas ir Sigitas Parulskis Izaokui leido paaukoti Abraomą, taip dabar Á. Schillingas leidžia sau paaukoti lietuviško režisūrinio teatro tradiciją, priversdamas ją pačia savimi paspringti. Ir taip suteikdamas progą atsinaujinti.

Recenzijos